Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Moterų savybės, kurių nemėgstame


Trys Meryl Streep filmai


7 MD

Share |
„Prancūzų leitenanto moteris“
„Skalvijos“ kino centras birželio 7-12 d. rengia filmų ciklą „Aktorės Meryl Streep moterys“. Bus parodyti trys skirtingus aktorės kūrybos tarpsnius atspindintys filmai - 1981 m. pasirodžiusi Karelo Reiszo „Prancūzų leitenanto moteris“, Stepheno Daldry „Valandos“ (2002) ir šiemet „Oskarams“ nominuota Johno Patricko Shanley „Abejonė“. Pateikiame Meryl Streep interviu, duoto šių metų pradžioje, fragmentus.

 


 

Ar tiesa, kad naujo filmo aikštelėje pasirodžius Meryl Streep, visa filmavimo grupė būna nustėrusi iš baimės?

 

Taip kalbama? Na, gerai. Pirmą dieną būna sunku, nes visi „apsiuostome“. Bet jau kitą dieną pamirštu savo tekstą, blogai pasisuku į kamerą ir kerai subliūkšta. Ir tai Meryl Streep? Kai paaiškėja, kad esu žmogus, darbas prasideda.

 

Vieni rašo: „Viena geriausių pasaulio aktorių.“ Kiti tvirtina: „Geriausia.“ Ar tokie vertinimai džiugina ar įpareigoja?

 

Nukritus nuo aukšto arklio skauda labiau. Bet tai, ką apie mane rašo, neveikia mano gyvenimo. Net profesinio. Kaip ir visi aktoriai, nuolat išgyvenu netikrumą. Praėję metai buvo puikūs, bet ką atneš ateinantys? Kaip ir tūkstančiai kitų aktorių, laukiu gerų scenarijų. Negyvenu žvaigždės gyvenimo - man tai neįdomu. Tačiau kai pasirodau filmavimo aikštelėje, tam tikra prasme privalau tapti egoiste. Neapginsiu filmo, bet galiu apginti savo vaidmenį. Bet kokia kaina.

 

Režisuojate pati save?

 

Taip, bet kalbame apie bendradarbiavimą su režisieriumi, nes tai gražiai skamba laikraščiuose (juokiasi).

 

Ar nebijojote, kad „Abejonė“ primins nufilmuotą teatrą?

 

Tai visai nebūtų blogai! Labiau bijojome, kad filmas bus suvoktas kaip žodinga istorija apie religiją. Bet filme mums rūpėjo ne Katalikų bažnyčia ir ne seksualiniai kunigų skandalai.

 

Svarbiausias yra dviejų asmenybių ir dviejų gyvenimo modelių susidūrimas?

 

Manyčiau, kad labiau žaidimas su žiūrovu. Pradžioje filmo herojus yra vyras, kurį iš pat pradžių pamėgstame ir suprantame. Tėvas Flynas yra mielas, užjaučiantis, sąmojingas, šiuolaikiškas. Sesuo Aloizija, kurią vaidinu aš, nuo pat pirmųscenų sukelia antipatiją. Ji pavydi, kupina kompleksų, maniakiškai prisirišusi prie tradicijų, grubi ir niurzglė - kaip tik šitų moterų savybių labiausiai nemėgstame. Bet jei ji yra teisi, o jis iš tikrųjų pasielgė, švelniai tariant, netinkamai? Nuostabi dilema.

 

Žiūrovas pats tampa tyrimo dalyviu. Jis abejoja ir sesers Aloizijos intencijomis, kuri bando išsiaiškinti tariamą kunigo seksualinį priekabiavimą neįtikėtinai nuožmiai.

 

Mąsčiau apie daug daugiau dalykų nei Johnas Patrickas Shanley. Kad emocionaliai sau paaiškinčiau Aloizijos užsispyrimą ieškant tiesos, sugalvojau ankstesnį jos gyvenimą. Kodėl būtent tokio pobūdžio nusikaltimus pirmoji nujaučia Aloizija? Iš kur ji apie tai žino? Ji turi kažkokią žaizdą. Tai šis tas daugiau nei vyro mirtis. Yra kažkas, apie ką ji gal neužsiminė net savo nuodėmklausiui. Visada turiu žinoti daugiau, nei parašyta scenarijuje. Tai - aktoriaus maistas, reikia turėti iš ko nulipdyti kažką nauja ir iškart įžengti į konkrečią sceną.

 

Tėvas Flynas sako apie Aloiziją: „Drakonas išalko.“

 

Nes ji elgiasi kaip drakonas, kuris bando ginti, bet kartais ir kanda. Aloizija nėra anekdotinė vienuolė. Susipažinau su keliomis seserimis, kurioms dabar 70, 80 metų. Viena iš jų Patrickui tapo sesers Džeims prototipu. Jų pasaulis yra paprastas, tvarkingas, bet kartu neįtikėtinai laisvas, beveik liberalus. Vienintelis mano ir jų bendras bruožas - kasdienių ritualų garbinimas. Dievinu visas tas dienas, kai mano laikas suplanuotas iki paskutinės minutės. Kai baigiu filmuotis, tampu chaotiška. Laimei, neįsileidžiu žurnalistų į savo gyvenimą, tad duodama interviu galiu vaidinti pavyzdingą motiną ir žmoną.

 

Ar pamatėte „Abejonėje“ kažką, ką pati prisimenate iš tų laikų?

 

Žinoma. 1964 m. man buvo trylika, buvau tokio pat amžiaus kaip mokiniai filme. Nelankiau katalikiškos mokyklos, bet gyvenau tarp katalikų. Dauguma mano bendraamžių buvo italų emigrantų vaikai. Jų tėvai statė turtingų Naujojo Džersio amerikiečių namus. Kartu su draugais dažnai eidavome į mišias. Iš tikrųjų, man jos patiko. Varpų garsas, paslapties aura, nes, aišku, nė vienas iš mūsų nieko nesuprato lotyniškai. Paskui prasidėjo mišios anglų kalba, tada į bažnyčią vaikščioti nustojome. Toks buvo mūsų protestas prieš bažnyčios reformą (juokiasi). Gitaros, paprastos melodijos, kasdienė kalba - viskas tapo banalu.

 

Stipriai filme siaučiantis vėjas reiškia vyrų ir moterų santykių permainas. 7-ajame dešimtmetyje vyrai net nesugebėdavo pasigaminti pusryčių.

 

Sesuo Aloizija yra mokyklos direktorė, ji turi valdžią, bet jos vyresnysis visada yra vyras. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje baigiau mokyklą ir gerai prisimenu, kokią ateitį man planavo. Gal būsiu mokytoja? O gal kirpėja? Bet greičiausiai privalau kuo greičiau ištekėti ir pamiršti apie teisės studijas, nes tai ne moterims. Dabar tuo negali patikėti net mano dukterys, daugiau nei pusė Amerikos studentų yra moterys.

 

Ar po to, kai sulaukėte keturiolikos „Oskaro“ nominacijų, šis apdovanojimas Jums vis dar svarbus?

 

Apdovanojimų per daug. Žinoma, „Oskarai“ - vieni iš nedaugelio, kurie vis dar vertinami. Svarbiausia yra nominacija, nes apie ją sprendžia aktoriai. Bet paskui balsuoja visi ir rezultatas priklauso, pavyzdžiui, nuo to, kokią reklaminę kampaniją surengs studija.

 

Neseniai prasitarėte, kad apima siaubas pagalvojus, jog vėl esate dvidešimties ir reikia viską pradėti iš naujo.

 

Nes tai visai kitas pasaulis, kitoks kinas, kitokia kino pramonė. Studijos nusprendė, kad filmo nereikia montuoti penkis mėnesius. Galima tai daryti iškart, vykstant filmavimui. Keičiasi ir lėkštėja mąstymas apie kiną. Nebėra romantikos, nebėra to kvėpavimo, dėl kurio filmų kūrimas anuomet primindavo romano rašymą. „Abejonę“ filmavome 12 savaičių, 8-ajame dešimtmetyje tokie filmai buvo kuriami gerokai ilgiau.

 

Apima nusivylimas?

 

Ne, nes aš jau pasimėgavau kinu. Kai Bette Davis vaidino filme „Viskas apie Ievą“, jai buvo 42-eji. Man 59-eri ir esu laiminga - mano amžiaus aktorės kadaise tokių galimybių neturėjo. Gal jau nebeįgyvendinsiu svajonės ir netapsiu profesionalia dainininke, bet kaip nors save pamaloninsiu. Gal filme „Mamma Mia 2“?

 

Pagal „Gazeta Wyborcza“ parengė K. R.

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.22 (851), 2009-06-05

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

QkagzlHMiHZcOSsKFuw, 2011-12-01 10:35

Weeeee, what a quick and easy slooutin.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti