Fatih Akinas yra turkas. Jis užaugo Vokietijoje, studijavo Hamburgo dailiųjų menų mokykloje. Kūrybos pradžioje Akiną įkvėpė ankstyvieji Martino Scorese filmai. Tačiau netrukus ėmė formuotis ir savitas režisieriaus stilius. Jis susijęs su, manyčiau, pagrindine Akino kūrybos tema - tapatybės paieškomis. Pastaraisiais metais jo filmų herojų (ne tik turkų) keliai vis dažniau veda į Turkiją. Čia jie ieško savo šaknų, bando suprasti, kas jie yra, kokia jų gyvenimo prasmė. Prieš kelerius metus Akinas prisipažino manąs, kad įžengs į brandos amžių tik tada, kai sukurs trilogiją apie gimimą, meilę ir mirtį.
Televizijų programos taip keistai susiklostė, kad šią savaitę bus galima pasižiūrėti dvi šios trilogijos dalis. Iš pradžių antrąją - filmą „Iš kitos pusės“ sekmadienį (7 d. 23.10) parodys LNK „Snobo kinas“, pirmąją „Galva į sieną“ - trečiadienį (10 d. 23 val.) LTV2 „Elito kinas“.
2004 m. sukurtas filmas „Galva į sieną“ atkreipė dėmesį į režisierių, nes filmas buvo apdovanotas Tarptautinio Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“. Manau, kad apdovanojimas buvo šiek tiek avansu, nors pasakojimas apie du Vokietijos turkus - alkoholyje ir narkotikuose išeities ieškantį Cahitą ir jaunąją Sibelę, kuri nenori gyventi taip, kaip jai liepia tėvai, ir siekia laisvės, - tikrai liudijo neeilinį režisieriaus temperamentą. Mergina pasiūlo Cahitui fiktyvias vedybas. „Galva į sieną“ pasakoja sudėtingą jų santykių istoriją, kuri atveda abu personažus į Turkiją.
Abu filmo herojai puikiai žino, ką reiškia „pradėti viską iš naujo“. Ši sakramentali frazė tinka ir filmo „Iš kitos pusės“ herojams: Vokietijoje užaugusiam turkui Jeterui, kuris sename Europos universitete dėsto vokiečių literatūros istoriją, ir jo tėvui, kuris nusprendžia vesti turkęprostitutę, pastarosios Turkijoje augančiai dukrai, kuri dėl politinių pažiūrų yra priversta bėgti iš šalies, ir Vokietijoje sutiktai jos meilei Lotei. Ir Lotės motinai Siuzanai, kuri vyksta gedėti savo dukters į Turkiją.
„Iš kitos pusės“ 2007 m. Kanuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų. Jis iš tikrųjų meistriškas. Akinas dėlioja pasakojimą iš, regis, ne kartą matytų siužetų, bet kiekvienąkart, įvykus lemtingam siužeto posūkiui, viskas susiklosto priešingai, nei galima buvo spėti. Akinas tarsi sako: „Pažvelkite iš kitos pusės. Viskas yra daug sudėtingiau.“ Jis tai įrodo ir filmu. „Iš kitos pusės“ - neįtikėtinai subtilus, sakyčiau, užuominų, nutylėjimų filmas. Mirtis yra jo pagrindinė herojė, tačiau ji atveria kitus pasakojimo lygmenis, priverčia kitaip suvokti herojų tapatybės (politinės, kultūrinės, nacionalinės, seksualinės...) paieškas. Personažai gyvena intensyvų vidinį gyvenimą, bet kartu simboliška tai, kad motinų vaidmenis Akinas patikėjo Tunzel Kurtiz, anksčiau vaidinusiai turkų maištininko Yilmazo Guney'aus filmuose, ir didžiojo 7-ojo dešimtmečio maištininko Rainerio Wernerio Fassbinderio filmų žvaigždei Hannai Schygullai. Svarbus vaidmuo filme atiteko ir Stambului, kuris kiekviename kadre vis kitoks, bet kupinas spalvų, garsų ir gyvybės.
Filmas „Viskas atleista“ (LTV2, 5 d. 22.10) taip pat buvo rodytas Kanuose 2007 m., tik kitoje - penkiolikos režisierių programoje, ir buvo apdovanotas Louis Delluco prizu už geriausią debiutą. Filmo režisierė Mia Hansen-Love laikoma viena prancūzų jaunojo kino vilčių. Filmui „Viskas atleista“ negailėjo komplimentų net priekabiausi ir rūsčiausi prancūzų kritikai, jie gyrė filmo elegantiškumą, gelmę, emocingumą, magišką aiškumą, drąsą parodyti, kad gyvenime viskas gali būti ir kitaip.
„Viskas atleista“ siužetas paprastas. Viktoras gyvena Vienoje su Aneta ir jų dukrele Pamela. Viktoras vis dažniau pamiršta darbą ir nežinia kur leidžia naktis. Aneta su dukrele nusprendžia grįžti į Prancūziją. Aneta palieka vyrą. Po vienuolikos metų Pamela sužino, kad tėvas taip pat gyvena Paryžiuje. Septyniolikmetė nusprendžia jį surasti...
Programos nuolat primena, kad prasidėjo vasara, nors pasižiūrėjęs pro langą to negalėčiau pasakyti. LTV geriausiu laiku vėl rodys visų mėgstamą ir, ko gero, atmintinai išmoktą serialą apie komisarą Reksą. Jis tikrai intelektualesnis už daugybę politikų, kasdien agitavusių juos siųsti į Europos Parlamentą. Jei galėčiau rinktis, balsuočiau už Reksą.
Kartojamų filmų yra daug, apie kai kuriuos iš jų rašiau tikrai ne vieną kartą, todėl suku savo pliktelėjusią galvą, kaip čia dar kartą Jus, mieli skaitytojai, paagituoti už Tayloro Hackfordo „Įkaitą“ (LNK, 5 d. 21.48), kurio filmavimo aikštelėje Lotynų Amerikoje Meg Ryan įsimylėjo Russellą Crowe. Tiksliau, vyro gelbėti atvykusi jos herojė įsimylėjo įkaitų išlaisvinimo specialistą.
Manau, kad Mary Harron, ekranizuodama puikų Breto Elliso romaną „Amerikos psichopatas“ (LNK, 5 d. 00.25), tikrai neperteikė jo esmės, nes rašytojas knygoje atskleidė tobulo vartotojo mentalitetą, žmogų, kuris pasaulį vertina tik pagal prekinius ženklus, o filme matome tik kaip vartotojas tampa serijiniu žudiku. Pašaipūnas Johnas Watersas savo filmuose taip pat išjuokia vartotojų visuomenę, jo „Serijinė žudikė“ (TV3, 6 d. 23.50) herojė nori, kad pasaulis būtų tobulas, todėl naikina visus, kurie griauna tobulą viziją. Įdomu, kaip filmo herojė pasijustų atsidūrusi svečiuose pas lietuviškų gyvenimo būdo laidų personažus. Kažkodėl esu įsitikinęs, kad jie surastų bendrą kalbą. Mielai prisiminsiu švedo Michaelo Halfströmo amerikietišką debiutą „Sugundytas“ (LNK, 6 d. 21 val.). Pasakojimas apie tai, kaip padorus vyriškis, šeimos tėvas, geras darbuotojas Čarlis (Clive Owen) žavios atsitiktinės traukinio bendrakeleivės (Jennifer Aniston) palaipsniui įtraukiamas į gudriai suregztą aferą, yra ne tik pamokomas, bet ir žavi savo kine vis rečiau prisimenamu psichologizmu.
Šįvakar (5 d. 20.30) BTV parodys ir garsaus prancūzų fotografo Yanno Arthus-Bertrand'o filmą „Namai“. Jo premjera šiandien vyks Lietuvos ir viso pasaulio kino teatruose, norintieji jau gali nusipirkti ir „Namų“ DVD. Daugybėje kitų pasaulio šalių taip pat bus laikomasi to paties viešųjų ryšių specialistų sugalvoto filmo pristatymo scenarijaus. Jo tikslas - globalus. Visi esame raginami masiškai pasijusti atsakingi už Žemę ir jos ateitį. Nuoširdžiai prisipažinsiu, toks pasaulinis ekologinės „religijos“ seansas man padvelkė totalitarizmu ir priminė seną klausimą, kam iš tikrųjų būna naudinga masinė euforija ir kas naudojasi mūsų kilniais jausmais. Ginkdie, neturiu omenyje jokių pasaulinių sąmokslų. Bat sutikite, kad mintis, jog visi turi pamatyti tą patį filmą, yra totalitariška. Todėl savo šiukšles ir toliau rūšiuosiu individualiai, individualiai rinksiu savo šunelio išmatas ir individualiai grožėsiuosi žeme, kurioje gyvenu.
Jūsų -
Jonas Ūbis
* * *
„7 meno dienos“ Nr.22 (851), 2009-06-05
|