Phillipe Fernandez. Kadras iš filmo „Filosofinė pasaka“. 1998 m.
Šiuo metu „Tulips & Roses“ rodomus menininkus subūrė parodos kuratoriumi tapęs menininkas Benoit Maire. Kaip jis pats teigia, parodoje esantys darbai yra iš skirtingų laikų ir jų nesieja jokia bendra tema, vis dėlto Maire atranda tą bendrystę ir „išskleidžia“ ją parodos pavadinimu - „Tautologija yra kliūtis“.
Paryžiuje Maire pagarsėjo savo kūriniais, kuriuose yra ypač ryškus bendradarbiavimo su kitais menininkais, filosofais, teoretikais aspektas. Be jokios abejonės, Maire - konceptualistas ir jo kūryboje vaizdas vienokiu ar kitokiu būdu dažniausiai susijęs su filosofija.
„Tulips & Roses“ laikosi dantimis ir nagais įsikibusi konceptualųjį meną propaguojančios galerijos įvaizdžio. Todėl jau ne pirmą kartą stengiasi mus sugluminti arba tiesiog pasirinkti tuos, kurie nori sugluminti, peržengti ribas tarp antraštės, paantraštės ir fizinio meno kūrinio pavidalo; sudrebinti mūsų suvokimą, svarbiausią vaidmenį suteikdami ne kūriniui, o jo antraštei. Maire šiam uždaviniui kuo puikiausiai tinka.
Pirmą kartą trikdymo klastą (gerąja prasme) pastebėjau per parodą „The happy interval“, kai kelioliktą kartą skaičiau vieną iš didelės krūvos ant palangės pamestų parodos paaiškinimų, paantrinimų, o pasisukiojusi tarp keleto darbų tą pačią vieną pastraipą skaičiau dar keliasdešimtą kartą, vis mėgindama atrasti ryšį tarp to, ką matau, ir to, ką skaitau. Panašioje situacijoje, reikia pripažinti, atsidūriau ir šį kartą. Iš kur toks talentas viską komplikuoti? Kita vertus, gal taip ir įdomiau. Kol žaibišku suvokimu nepasižymintys protai (tarp jų ir manasis) išlukštens branduolį, reikės perskelti bent keletą lukštų, t.y. įveikti bent keletą kliūčių. Šia prasme antraštė „Tautologija yra kliūtis“ (aiškinamasis lapelis) man kiek priminė architekto ir menininko La Courbusier kritikuotus „asilo kelius“. Tačiau perženginėdamas kliūtis dažnai atrandi tai, kas nauja tau, o galbūt ir kitiems.
Tautologija, anot Maire, yra gryna forma, naikinanti sosiūrišką ženklo struktūrą, nenurodanti nieko anapus savęs, tik antrinanti savo formai. Vadinasi, tautologija konceptualiajame mene atsiranda tada, kai jis, pats savaime būdamas konceptualus, teigia savo konceptualumą. Panašiai kaip malkos sako, kad jos yra medinės. Teiginys, ar, pasak Maire, „artefaktas“, pats savaime jau yra teisingas savo forma, esatimi, todėl tautologija yra kliūtis. Maire deklaratyviai teigia: „ konceptualusis menas egzistuoja tik tuo atveju, jei jis yra sukuriamas kartojimu“ (kartojimą Maire prilygina tautologijai - aut. past.). Tautologija konceptualiajame mene jau nuo XX a. vidurio gana dažnas reiškinys, pavyzdžiui, Beno Vautier ar Roy'aus Lichtenshteino kūriniuose „ART“ (1958, 1962 m.).
Dar vienas įdomus dalykas, taip pat prisidedantis prie savitos „Tulips & Roses“ atmosferos, - sumaištis tarp tikrojo kūrėjo ir kūrėjo, kuris pasinaudojęs pirmuoju pats tampa kūriniu, artefaktu. Šiuo atveju tikrasis kūrėjas buvo Maire, o kūriniais pavirto tariamai tikrieji (fiziniai) parodos dalyviai. Kuratorius tarsi tampa menininku, o kiti parodos dalyviai tėra priemonės - dažai, rašalas, kuriais Maire rašo savo instrukciją, aiškinimus tema „kaip peržengti tautologiją“. Vadinasi, parodoje dalyvaujančių kūrinių idėjos pasitelkiamos Maire idėjai - tautologija yra kliūtis - ir veikia kaip aiškinimai, instrukcijos, vien savo buvimu nurodančios, kaip atlikti tautologijos peržengimo veiksmą. Šiuo atveju jų pačių idėjos nėra svarbios, svarbu, kad jos „žengia žingsnį į šoną“, taip pajudėdamos „anapus struktūros“.
Phillipe'as Fernandezas kūrinyje „Filosofinė pasaka“ cituoja Platono olos alegoriją. Pagrindinis kino filmo veikėjas, išeidamas iš kino teatro pastato, kuris savotiškai yra kino juostos metafora, tarsi bando išeiti ir iš pačios kino juostos (iš šešėlių pasaulio į šviesų tikrąjį, bet mes tai matome kino juostoje). Boriso Achouro fotografijoje „Jiri Kovanda, prisimenantis savo pačią pirmąją džiaugsmo akimirką“ tautologiškos struktūros peržengimas slypi pavadinime, kuris nurodo visai kitą žiūros tašką. Jei nebūtų prierašo, mes į tą nuotrauką žiūrėtumėme kaip į paprasčiausią čekų menininko konceptualisto portretą. Alex Cecchetti „Testa/Galva“ šalia skulptūros esantis tekstas pavadinimu „Kodėl skulptūrai reikėtų kvėpuoti“ taip pat peržengia tradicinio skulptūros suvokimo ribas, atveria dar vieną dimensiją, kurią užpildo tekstinė, verbalinė, todėl nepačiupinėjama informacija. O kaip skulptūroje gali būti kas nors neapčiuopiama?
Liamas Gillickas pateikia instrukciją, nurodančią, kaip sukurti meno kūrinį iš žurnalo „Hog bike“ iškarpų. Kūrinys jau egzistuoja ir dar gali būti sukurtas neribotą kiekį kartų. Judėjimas „anapus struktūros“ Bruno Serralongue kūrinyje „Nr. 38, pirmadienis, rugsėjo 18 d., 1994“ atsiranda iš vaizdo ir teksto prieštaravimo. Iš pirmo žvilgsnio tai tik paprasta pastato nuotrauka. Tačiau tekstas, esantis po ja, suteikia vaizdui visai kitą prasmę, paverčia ją įvykiu. Savo ruožtu parodos pavadinimas atveria naują žiūros tašką į visus šiuos kūrinius.
Tautologija yra kliūtis, kuri vien savo buvimu idėjų lygmenyje iš karto reikalauja peržengimo veiksmo, be kurio ji negalėtų būti suvokta. Maire tarsi priešinasi tautologijai, parodai parinkdamas tokius darbus, kurie siūlo peržengti, įveikti tą kliūčių struktūrą.
Džiugu, kaip teigia Kęstutis Šapoka savo straipsnyje „Mažytis laimingas intervalas“ (artnews.lt, gegužės 1, 2009), kad „Tulips & Roses“ turi savo įvaizdį. Ir aiškiai „bent jau formos prasme krypsta (ar kreipiami) į klasikinio konceptualizmo ir ypač įvairių dabartinių jo atmainų variacijų pusę“. Konceptualizmas bei visos jo atmainos yra painus dalykas, todėl tenka pavargti su tomis kuratorių instrukcijomis, bet rezultatas dažniausiai man būna įdomus.
* * *
„7 meno dienos“ Nr.22 (851), 2009-06-05
|