Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 22 (851), 2009 birželio 05 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Goda Rupeikaitė: Apie neužmiršimą (1)
Viačeslavo Ganelino kūrinio „Tylos šauksmas“ premjera Vilniuje
Pokalbis su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu
Rasa Vasinauskaitė: Lenkų teatro vitrina (1)
29-ieji Varšuvos teatriniai susitikimai
(1923 07 26 - 2009 05 18)
Paroda „Tautologija yra kliūtis“ galerijoje „Tulips & Roses“
Trys Meryl Streep filmai
Naujosios „Disney“ žvaigždės
Kronika
Krėsle prie televizoriaus
Violeta Urmana Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte

Živilė Ramoškaitė

Kai mūsų įžymioji tautietė Violeta Urmana, pasaulyje išgarsėjusi mecosoprano vaidmenimis, 2002-aisiais „La Scala“ sezono atidarymo spektaklyje debiutavo kaip sopranas Christopho Willibaldo Glucko operoje „Ifigenija Aulidėje“, prasidėjo naujas jos tarptautinės karjeros tarpsnis. Jau seniau nesyk prasitarusi apie planus pakeisti savo amplua, solistė į soprano repertuaro gelmes nėrė su tokiu ryžtu, drąsa ir energija, kad abejojusiems šiuo posūkiu beliko tik entuziastingai linkčioti galva. Viena po kitos fantastiniu tempu buvo parengtos ir žymiausiose pasaulio operos scenose atliktos pagrindinės soprano partijos - Madalena (U. Giordano „Andrė Šenjė“), Ledi Makbet, Izolda, Džokonda (A. Ponchielli operoje), Leonora, Toska, Ariadnė, Aida, Amelija, Norma... Pastarąją, itin mėgstamą, solistė pirmąsyk dainavo per šios V. Bellini operos koncertinį atlikimą Drezdene. Ir triumfavo, kaip visada.


Intensyvus V. Urmanos spektaklių, koncertų, repeticijų grafikas suplanuotas keleriems metams į priekį, tad didžiausia problema jos dabartiniame gyvenime - laiko stoka. Pasak solistės, laisvo laiko atvykti į Vilniaus festivalį ji surado todėl, kad atsisakė anksčiau numatyto projekto, nors tai - kaip tik „Norma“. Solistės nuomone, operą diriguoti pakviestas ne tas maestro, kuris tai atliktų gerai...

 

Baigiamasis Vilniaus festivalio koncertas gegužės 29 d. į Nacionalinę filharmoniją nebesutalpino visų V. Urmanos talento gerbėjų. Vos tik paskelbus koncertą, bilietai buvo išparduoti per porą dienų. Ir vėl tenka aimanuoti, kad mūsų Filharmonijos salė tokiems išskirtiniams muzikos renginiams per ankšta, per menka, tvanki... Beje, tuo ne pirmąsyk galėjo įsitikinti koncertus lankantys valdžios ir vyriausybės nariai, šįkart - Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma, išrinktoji Prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius su žmona Rasa ir kiti.

 

Apie koncerto programą, sudarytą iš Lietuvos melomanams mažai pažįstamų ir visai negirdėtų kūrinių, spauda jau daug rašė. Pridursime, kad programą pasiūlė pati V. Urmana, atsižvelgdama į Vilniaus festivalio publikos muzikinę patirtį ir lūkesčius. „Norėjosi atlikti tai, ko čia dar nebuvo“, - sakė solistė. Iš tiesų, berods visi skambėję kūriniai Lietuvoje buvo atlikti pirmąsyk, net gaidas orkestrui reikėjo gauti iš kitur. Tai ištraukos iš Ch.W. Glucko, Luigi Cherubini, Hectoro Berliozo operų bei šio autoriaus kantata sopranui ir orkestrui „Kleopatros mirtis“. Koncerte dalyvavo solistės vyras, italų tenoras Alfredo Nigro ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno.

 

Dirigentą solistė taip pat rinkosi pati. M. Pitrėnas dirigavo dainininkės koncertą su Šv. Kristoforo orkestru Marijampolėje prieš dvejus metus ir pelnė jos pasitikėjimą. V. Urmana nesyk yra pabrėžusi, jog jai labai svarbu, kaip dirigentas jaučia dainininką, ar panašiai jie suvokia muziką. Be to, pasak jos, yra tokių operinių partijų, kurių pateikimo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo dirigento: jei jis solistei „nepatogus“, dainavimo kokybė gali nukentėti. Mylimiausias jos maestro iki šiol tebėra Riccardo Muti, su jo diriguojamu Berlyno filharmonijos orkestru solistė tik ką koncertavo Neapolyje ir Berlyne.

 

Koncerto pirmoje dalyje klausėmės Ch.W. Glucko muzikos. Į šio autoriaus pasaulį įvedė orkestro atlikta operos „Alkestidė“ uvertiūra, po jos V. Urmana atliko Alkestidės ariją. Šis pirmasis jos programos numeris iškart visiškai atskleidė dainininkės baroko sampratą: raiškią ir prasmingą artikuliaciją, ekspresiją, patetiką, sulydytą su gyvu ir tikru išgyvenimu. Tai ne muziejinis barokas, kokį neretai girdime gausiuose baroko operų įrašuose. Tai jaudinanti, gyvybe pulsuojanti muzika, sušildyta dainininkės širdies tvinksnių. O kur dar nepriekaištinga jos vokalinė technika, leidžianti virtuoziškai išvinguriuoti didžiulio diapazono melodijas ir tiksliai šokinėti plačiais intervalais. Solistės balsas skambėjo kaip tobulas instrumentas, kuriam niekada nepritrūksta oro.

 

Taip pat nuostabiai buvo atliktos trys arijos iš operos „Ifigenija Tauridėje“. Apie puikią dainavimo techniką daugiau netuščiažodžiaukime, geriau sekime dainuojamą tekstą (puiku, kad programėlėse pateikti vertimai į lietuvių kalbą), kurio įprasminimas leido įvertinti V. Urmanos aktorinę meistrystę, išreikštą keliais iškalbingais gestais, mimika, o daugiausia - gausybe dinaminių niuansų ir spalvų. Kiek čia grožio ir tiesos!

 

Pilado ariją iš tos pačios operos padainavo A. Nigro, patraukęs dėmesį labai maloniu tembru, gražia kantilena, skoningu frazavimu. M. Pitrėno diriguojamas orkestras buvo jautrus dainininkų partneris, o tarp vokalinių numerių atliko labai įdomią Baletinę siuitą Nr. 1, kurią iš populiarių Ch.W. Glucko operų fragmentų sudarė ir simfoniniam orkestrui aranžavo dirigentas ir kompozitorius Felixas Mottlis. Čia skamba ir liūdnoji „Melodija“ iš „Orfėjo ir Euridikės“, kurią su orkestru nuotaikingai pagrojo fleitininkas Valentinas Gelgotas.

 

Antrąją dalį V. Urmana pradėjo dviem Medėjos arijomis iš L. Cherubini operos „Medėja“. Šių sudėtingų arijų atlikimas liudijo, jog solistės vokalinio meistriškumo ištekliai pirmoje koncerto dalyje anaiptol nebuvo išsemti. Lėtą kantileną keitė virtuoziški instrumentiniai arpeggio, patetiškus rečitatyvus - plataus diapazono melodiniai pasažai su staigiomis moduliacijomis. H. Berliozo kantata „Kleopatros mirtis“ buvo atlikta sukrečiančiai. Dainininkė visiškai susitapatino su kūrinio heroje, išdidžiai pasitinkančia tragišką savo lemtį. Turtinga kūrinio partitūra leido atsiskleisti ir orkestrui, savo užduotį įvykdžiusiam pagirtinai, kaip ir prieš šį kūrinį atliekant fragmentą iš operos „Trojėnai“ su puikiu valtornos solo (Mindaugas Gecevičius).

 

Koncertas buvo baigtas nuostabiu Didonės ir Enėjo meilės duetu iš H. Berliozo operos „Trojėnai“. Jį nepaprastai jausmingai ir subtiliai dainavo abu solistai - V. Urmana ir A. Nigro.

 

Paskutinis Vilniaus festivalio koncertas - nuostabus interpretacijos meno puslapis, kurį norėtųsi laikyti nuolat atverstą.

  ...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru