Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Lenkų teatro vitrina

Rasa Vasinauskaitė
Pirmiausia - padėka Lenkų institutui Vilniuje už kelionę ir galimybę pamatyti 29-ųjų Varšuvos teatrinių susitikimų spektaklius, reprezentavusius šiandienį lenkų teatrą. Antra - didžiulis pavydas, kad čia, Lenkijoje, nesijaučia krizės, o teatro pasaulis pulsuoja ne tik festivaliais, bet ir netrukdomai veikiančiu naujų teatrų atsiradimo, teatro literatūros leidybos, apskritai lenkų teatro skatinimo ir palaikymo mechanizmu.

 

Tereikėjo apsilankyti Zbigniewo Raszewskio teatro institute Varšuvoje, kad jau jo prieigose pasijaustum esąs iš mažos ir skurdžios šalies, kuriai teatro, apskritai meno ir kultūros, reikalai yra patys niekingiausi. Šis Teatro institutas - ne vienintelė institucija, kuruojanti vietos teatro, kino, šokio ir muzikos reikalus, skatinanti mainus, leidybines programas, tarptautinius projektus. Kita yra Adomo Mickevičiaus institutas - lenkų kultūros užsienyje skleidėjas, pristatantis šalies meną bei kultūrą vis kitoje pasaulio šalyje, aprėpiantis ir edukacinę veiklą. Na o jei vardyti dar kitus, didžiuosiuose Lenkijos miestuose dirbančius ir skirtingas meno sritis kuruojančius institutus, mūsų kultūrinės iniciatyvos atrodys kaip pavienių entuziastų kryžiaus keliai, kuriais einant tenka įveikti ir valdžios bei visuotinį abejingumą, ir skeptiškumą. Neviltis apima, lyginant Vilniaus - kultūros sostinės ir, pavyzdžiui, vien šiais metais, 2009-uosius paskelbus Grotowskio metais, Vroclave vykstančius renginius. Minint 50 metų nuo „Teatro laboratorijos" įkūrimo ir 10 metų nuo Jerzy Grotowskio mirties, renginių kalendorius įspūdingas ne vien kiekvieno mėnesio įvykiais. Jis svarbus dėl daugelio Lenkijos teatro institucijų bendradarbiavimo, teatrinės visuomenės ugdymo ir tiek šio menininko, tiek teatro, tiek ir pačios Lenkijos kultūros pasaulinės sklaidos, prie kurios prisideda lenkų institutai didžiuosiuose Europos ir JAV miestuose.

Žinoma, paėmęs į rankas mėlyną Teatro instituto išleistą knygelę „Teatras Lenkijoje. 2009" su visų šioje šalyje veikiančių teatrų, mokymo įstaigų, festivalių, leidinių, agentūrų ir draugijų, teatro praktikų ir teoretikų pavadinimais bei pavardėmis supranti, kad tai - gerokai didesnės šalies nei Lietuva teatrinis žemėlapis. Prilygti jam neįmanoma. Tad dvigubai skaudu, kad mūsų esant tiek mažai, nepuoselėjama ir nepalaikoma lietuvių teatrinė kultūra netruks visai išnykti, nors geriausiuosius ir Lenkijoje, ir Lietuvoje galima suskaičiuoti ant pirštų.

29-ieji Varšuvos teatriniai susitikimai vyko gegužės 5-23 dienomis. Jų organizatorius, Teatro instituto direktorius Maciejus Nowakas tęsė praėjusiais metais pasirinktą kryptį - pristatyti įdomiausias lenkų teatro premjeras. Pristatytos išties žinomos asmenybės: Krystianas Lupa, Agnieszka Holland, Krzysztofas Warlikowskis, Grzegorzas Jarzyna, Mariuszas Treliñskis, Janas Klata, Piotras Cieplakas, Paweùas Miúkiewiczius, Michaùas Zadara. Tarp tarptautinių projektų - Adomo Mickevičiaus instituto organizuotų Lenkijos metų Izraelyje (2008-2009) teatrinis rezultatas - Nacionalinio Tel Avivo teatro „Habima" ir Vroclavo „Wspólczesny" teatro spektaklis „Bat Yam - Tikocinas" (rež. Yael Ronen ir M. Zadara); taip pat Slovakijos nacionalinio teatro Bratislavoje ir Varšuvos nacionalinės operos spektaklis Christopho W. Glucko „Orfėjas ir Euridikė" (rež. M. Treliñskis), Varšuvos „TR" ir Vienos „Burgtheater" Jameso Goldmano „Liūtas žiemą" (rež. G. Jarzyna).

Lenkų teatro vitrina („Polish Theatre Showcase") gegužės 17- 21 d. sukvietė į Varšuvą įvairių šalių teatro kritikus, režisierius, festivalių vadovus bei prodiuserius. Jiems buvo pristatyta lenkų institutų - Teatro bei Adomo Mickevičiaus, - kitų teatrinių institucijų veikla, teatrui skirti leidiniai, rengtos ekskursijos ir susitikimai. Į Lenkų teatro vitriną buvo įtrauktas ir naujausias K. Warlikowskio spektaklis „(A)pollonia", pratęsęs ir užtvirtinęs bene ryškiausią šiųmečių Varšuvos teatrinių susitikimų temą - istorijos refleksijos. Tiek Warlikowskio, tiek kitų lenkų režisierių žvilgsnis į dramatiškus istorinius prieštaravimus, lenkų ir žydų santykius, pastarojo dvidešimtmečio pokyčius atspindėjo ir kitokią nei prieš dešimtmetį lenkų teatro situaciją. Baigėsi kartų konfrontacijos, hierarchijų griovimo ir naujų autoritetų kūrimo metas - teatras ėmėsi rimtų problemų ir jos sujungė skirtingas kartas, skirtingas teatrines pasaulėžiūras anaiptol nelengvai teatro ir žiūrovų diskusijai apie praeitį, politiką, tradicijas ir šiandieną. Tokios vieningos lenkų teatralų pozicijos irgi tenka tik pavydėti.

Lenkų teatro vitrinoje matyti „Tikocinas" ir „Ifigenija. Nauja tragedija" (rež. M. Zadara), „Krasiñskis. Nedieviška komedija" (rež. Paweùas Wodziñskis), „Dantono byla" (rež. Janas Klata), „Dokumentinė opera apie Apvalųjį stalą" (rež. Barbara Wysocka), „T.e.o.r.e.m.a" (rež. Grzegorzas Jarzyna) ir juolab „(A)pollonia" (rež. K. Warlikowskis) - išties saviti ir kiekvienas savo kalba bandantys kalbėti apie praeities ir dabarties skausmingą sandūrą tautos, šeimos ir žmogaus gyvenime. Ar tai būtų Wysockos sumanyta Piotro Bikonto ir Leszko Dziumowicziaus filmo „Apvalaus stalo apysakos" apie „Solidarumo" posėdžius muzikinė replika, ar Wodziñskio „teatrinė instaliacija" pagal lenkų romantiko Zygmundo Krasiñskio tekstus, perkelianti veiksmą į nūdienos pasaulį, ar Klatos teatrališka ir vitališka „Dantono byla" pagal Stanislawos Przybyszewskos 1927 m. „revoliucinę tragediją" - tai vis bandymai pažvelgti į istorinius įvykius ir senuosius draminius tekstus iš šiandienos pozicijų, išryškinti jų anaiptol neromantiškus prieštaravimus, akcentuoti moralinio ir politinio pasirinkimo dviprasmybę. Žmogus, politika, krikščioniška moralė ir mirties patyrimas - svarbiausios opozicijos, kurias savo spektakliuose įskelia jauni lenkų režisieriai. Klibinantys įprastas teatrines konvencijas ir siekiantys grąžinti teatrui ypatingą reikšmę visuomenėje.

Be abejo, didžiausią Lenkų teatro virtinos „lankytojų" susidomėjimą kėlė Jarzynos ir Warlikowskio darbai. Estetiškai nepriekaištinga Jarzynos „T.e.o.r.e.m.a" pagal Piero Paolo Pasolini scenarijų ir tekstus pačių lenkų vertinama kaip šio režisieriaus grįžimas prie savo teatro; lyginant šį spektaklį su „Liūtu žiemą" išties galima pamanyti, kad nuo išoriško lengvumo ir didingo dekoratyvumo Jarzyna vėl suka prie intymesnių ir kartu skausmingesnių temų, aštresnės ir dramiškesnės teatro kalbos. Ir visai kitokia Warlikowskio „(A)pollonia" - metų įspūdžio ir spektaklio vertas darbas, kuriame graikų tragedijų epizodai, Antrojo pasaulinio karo reminiscencijos ir lenkų bei žydų santykių istorija susidėlioja į gausią filosofinių prasmių, tiršto emocinio paveikumo drobę, prilygstančią XX a. mitui.

B. d.

 

*  *  *

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.