Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Naujas žvilgsnis į svarbias tiesas


LVSO sezono pabaigai Leonardo Bernsteino Mišios


Goda Rupeikaitė

Share |
Jeronimas Milius ir Gintaras Rinkevičius
Godos Rupeikaitės nuotrauka


Staiga aš pajuntu kiekvieną

žengtą žingsnį,

O mano kojos švininės.

Staiga aš pamatau visas rankas,

Kurias kada nors spaudžiau,

O mano rankos negyvos.

Jaučiu, kad visos psalmės, kurias

kadai giedojau,

Kartėliu virsta.

(...)

Ir nė vieno žodžio

Neištarkime...

O...

Kaip lengvai viskas dūžta.


Tai tik mažytė ištrauka iš gegužės 22 d. Vilniaus Kongresų rūmuose nuskambėjusių įsimintinų Leonardo Bernsteino Mišių, įspūdingai užbaigusių jubiliejinį, dvidešimtąjį Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezoną. Efektingą ir originalų kūrinį su orkestru (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) atliko Kauno valstybinis choras (vadovas Petras Bingelis), berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas" (vadovas Vytautas Miškinis) bei dešimt solistų. Lietuvoje pirmą kartą skambėjusios L. Bernsteino Mišios, 100 minučių trunkantis veikalas, - tai ne tik įdomus ir žanrų sintezės prasme drąsus muzikinis kūrinys, bet taip pat ir filosofiškas žvilgsnis į žmogaus ryšį su pasauliu ir savimi, iškeliant religijos ir tikėjimo klausimą, šių vertybių santykį šiuolaikinės, vartotojiškos asmenybės pasaulyje.

Kūrinys, pirmą kartą nuskambėjęs Vašingtone 1971 m. - tarsi belaikis, nes jame tradicinių lotyniškų mišių elementai susipina su ryškia šiuolaikine jų versija, taip pat aiškiai išsiskleidžia džiazo ir bliuzo stilių motyvai, netgi girdėti tam tikrų sąsajų su roko kūriniais. Visa tai primena ir rimtą šiuolaikinį veikalą, ir miuziklą, ir roko operą, ir iš pradžių kiek šokiruoja, nes jau vien pavadinime esantis žodis „mišios" nubrėžia tam tikras akademinės muzikos ribas. Tačiau ilgainiui šis stilių margumynas įgauna prasmę, kaip ir būrys solistų, atstovaujančių tiems skirtingiems operinio, kamerinio, džiazo, roko ir bliuzo dainavimo stiliams. Iš pažiūros koliažinis kūrinys iš tiesų yra labai vientisas, nes rišliai seka pasirinktu pasakojimo - mišių spektaklio vaizdavimu, nuosekliai įvedant naujus personažus ir pristatant pagrindinio veikėjo - Kunigo - charakteristiką bei jo kelią į gilų vidinį lūžį. Nors nemažai muzikinių dalių skamba lengvai ir net tarsi atpalaiduoja, iš esmės tai yra gilus dramatinis veikalas, kur tiek muzika, tiek žodžiai neša stiprų emocinį krūvį ir kone tobulai papildo vienas kitą.

L. Bernsteino Mišios - ne tik muzikinis, bet ir savitas teatro kūrinys, kur solistų išraiškos ir judesiai ne mažiau svarbūs nei balsas ir išdainuojamos intonacijos, o ištarti žodžiai kartais kur kas paveikesni už išdainuotuosius. Labai svarbi figūra, kūrinio ašis - Kunigo personažas, kurį kone tobulai įkūnijo Douglas Websteris, stulbinęs tiek aktoriniais gabumais, tiek plačiomis balso galimybėmis. Vakaro metu girdėjome ir Rafailą Karpį, taip pat maloniai nustebinusį savo dramatiniu monologu, Jeronimą Milių, kuriam teko nemažas ir įspūdingai spalvingas vaidmuo, Donatą Montvydą, Asmik Grigorian, Rositą Čivilytę, Eveliną Sašenko, Laimoną Pautienių, Egidijų Dauskurdį ir angeliško balso jaunąjį solistą Ilją Aksionovą.

Šis gigantiškas veikalas įspūdingas ne tik savo mastu, bet ir emocionalumu. Drąsus, net kiek šokiruojantis modernus požiūris į esmines tiesas sukrečia ne mažiau už gilias filosofines kontempliacijas, nes tik dar labiau išryškina mažo žmogaus, pasiklydusio šaltame, tarsi visko pertekusiame pasaulyje, dramą.

Emocijomis pulsuojančiam kūriniui netrūko jausmingų ir veržlių forte, kur solistai su chorais reiškėsi griausmingai ir įtaigiai, savo emocijų nevaldė ir orkestras, jis grojo ne mažiau audringai, kartais kiek nepelnytai goždamas puikų solistų ansamblį.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.21 (850), 2009-05-29

Versija spausdinimui

Komentarai

eJdPlsVfFwLWCSsqRXU, 2011-12-01 16:40

That's the best asnewr of all time! JMHO

Saule, 2009-06-15 17:26

ar skaitete nors viena sios recenzentes straipsni be klaidu?

Antanas, 2009-06-01 11:15

L. Bernsteino „Mišios“ Lietuvoje pirmą kartą skambėjo Vilniaus festivalio koncerte 2000 m. birželio 15 d. Vilniaus universiteto Didžiajame kieme. Recenzentė galėjo pasiklausti V. Miškinio arba P. Bingelio ir nedaryti tokios apmaudžios klaidos.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti