Didžiulis auksinis bananas stūkso virš apačioje tekančios Šprėjos upės, banano fone - atstatytų Hohenzollernų rūmų fasadas. „Bananas - tai individualaus laisvės siekio visuomenėje, kuri atsisakė ją slegiančios valstybės globos ir nori įgyvendinti nuosavus idealus, išraiška“, - tvirtina vieno projekto autoriai. Bananas, kaip susivienijimo simbolis, - jokia naujiena. Jau 1989 m. lapkritį satyros žurnalo „Titanic“ viršelis pasirodė su antrašte: „Gabi iš zonos ir pirmas jos bananas“. „Zona“ Vakarų Vokietijoje vadinta VDR (Vokietijos Demokratinė Respublika), o nuotraukoje buvo pavaizduota negraži paauglė, rankoje laikanti nuluptą bananą. 1990 m. skandalą sukėlė socialdemokratų ministras Otto Schily, kuris televizijos interviu mojavo bananu ir šaipėsi, kad tik gerovės siekis paskatino VDR gyventojus remti susivienijimą. Sprendimą statyti paminklą vokiečių parlamentas priėmė 2007 m.

pabaigoje, prieš pusę metų buvo paskelbtas projektų konkursas. Poreikis atrodo akivaizdus - Vokietijos sostinėje dabar dominuoja vokiečių gėdos paminklai: milžiniškas monumentas Holokausto aukoms ir paminklas karo ir totalitarizmo aukoms. Paminklo iniciatoriams pernai buvo paskirta prestižinė nacionalinė premija, o jų nuopelnai sprendime suformuluoti taip: „Tautai reikia atminties, taip pat ir prisiminimų apie jos sėkmes.“

Tai, kad pašaipusis bananas neturėjo jokių šansų nugalėti, nieko nenustebino. Nustebino, kad žiuri atmetė visus 525 projektus. Pripažinimo nesulaukė nei „Žvakelių miškas“ (primenantis taikias 1989-ųjų demonstracijas), nei abstraktus poliruoto metalo luitas, kaip veidrodis atspindintis praeivius (1989-ųjų revoliucijos moto buvo „Tai mes esame tauta“), nei „piliečių forumo“ sumanymas - susitikimų vieta, diskretiškai pažymėta laisvės proveržių datomis. Projektai, kuriuos dabar galima pamatyti parodoje Unter den Linden alėjoje, naudoja susieinančių bėgių, susipynusių gatvių ir suaugusių kulkų puselių simboliką.

Ne vienas autorius remiasi ir taikios revoliucijos šūkiais, taip pat ir „Esame viena tauta“, išreiškusiu norą susivienyti. Tačiau tautinių simbolių, išskyrus juodą, geltoną ir raudoną spalvas, mažai. Yra variacijų skaičiaus 16 (tiek Vokietijoje žemių) ir konstitucinių vertybių tema. Lankytojai komentuoja: „Siaubinga, baisiau nei galėjau tikėtis“, „Niekad taip nesijuokiau dailės parodoje“ ir, žinoma, patvirtina žiuri nuomonę.

Tačiau ar parlamentarų menininkams patikėtas uždavinys yra įgyvendinamas? Paminklas turi ne tik pagerbti susivienijimą, bet ir 1989 m. bei 1848 m. laisvės tradicijas, ir dar priminti, kad pagrindinė 1989 m. revoliucijos arena buvo Leipcigas. Jis turi būti pastatytas ten, kur kadaise stovėjo didingas paminklas imperatoriui Vilhelmui II, tiesiai priešais 1950 m. susprogdintus Hohenzollernų rūmus, kurių atstatymas po beveik dviejų audringų visuomenės diskusijų dešimtmečių prasidės ateinančiais metais. Dažnai buvo kritikuojama paminklui pasirinkta vieta, nes ji sukelia pernelyg daug asociacijų su prūsiškąja tradicija. Ar ne geriau būtų jį pastatyti tarp Aleksandro aikštės blokų, vienoje pagrindinių 1989-ųjų įvykių vietų?

Klausimų apie meninius projektų privalumus fone kyla klausimai, kurie turėtų skambėti per 1989-ųjų įvykių metines. Ar jau iš tikrųjų atėjo laikas statyti paminklus vokiečių vienybei? Ar ant pjedestalo reikia pirmiausia kelti susivienijimą, ar tą laisvės gūsį, kuris atvedė į susivienijimą? Iš buvusios VDR kilęs Bundestago vicepirmininkas socialdemokratas Wolfgangas Thierse tvirtino, kad „paminklas bus ženklas, jog laisvė ir vienybė yra neatsiejamos“. Tačiau ir vokiečių vienybės dvidešimtmetis, ir vieta, kur vyko 1989-ųjų revoliucija, vokiečių atmintyje neturi sutartinių vertinimų.

Žinoma, sienos žlugimą visi vertina teigiamai, o 40 metų padalytos tautos susivienijimas buvo istorinis įvykis. Tačiau ar to pakanka, kad jis taptų tautos pasididžiavimu? Skubaus paminklo statymo šalininkai įžvelgia jame vokiečių požiūrio į save „normalėjimo“ ir sveiko patriotizmo liudijimą. Skeptikai, tokie kaip buvęs opozicionierius Wolfgangas Templinas, mano, kad „atskiros Vakarų ir Rytų istorijos ir dabar yra stipresnės nei bendra istorija, kuri taip pat egzistuoja“.

Ne tik ekonominis, bet ir mentalitetų skirtumai vis dar yra ryškūs, kai kas net tvirtina, kad jie tik gilės. Tuomet, kai buvo priimtas sprendimas statyti vienybės paminklą, prestižinėje galerijoje „Martin Gropius Bau“ buvo atidaryta paroda, skirta VFR šešiasdešimtmečiui - 60 meno kūrinių, po vieną kiekvieniems metams. Paroda sukėlė ne menkesnį nei būsimas paminklas skandalą, nes joje nebuvo nė vieno kūrėjo iš buvusios VDR, esą norėta pristatyti tik laisvės sąlygomis sukurtus kūrinius... Sunku rasti geresnį Rytų vokiečių nelygiateisiškumo pavyzdį vokiečių savimonėje. Tuo požiūriu skundžiasi ne tik „osiais“ vadinami Rytų vokiečiai. „Berliner Zeitung“ rašė: „Jokių vienybės pėdsakų. Todėl paminklui laikas ateis dar negreit.“

Vokiečių diskusijose susivienijimo džiaugsmą iki šiol temdo kita 1989 m. įvykių pusė. Austrijos ir Vengrijos sienos atidarymas pabėgėliams iš VDR, sienos žlugimas ir demonstrantų šūkiai „Esame viena tauta“ įtvirtino to laikotarpio, kaip susivienijimo preliudijos, įvaizdį. Tačiau 1989 m. spalio ir lapkričio įvykių VDR esmė buvo kita: pasak konservatyviojo „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, tai buvo „paprastų žmonių savęs išlaisvinimo iš valdžios globos aktas“.

Reikalavimas susivienyti atsirado vėliau. Dešimtys tūkstančių įbaugintų ir nuskurdusių VDR gyventojų, su nepasitikėjimu žvelgiančių į mažas disidentų grupeles, apimti revoliucinio entuziazmo galiausiai išėjo į gatves ir privertė Honeckerio komunistinius biurokratus atiduoti valdžią. Dvidešimtmetis yra tų paprastų piliečių ir nedidelės grupelės, kuri jau nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios drįso priešintis valdžiai, šventė.

„Mūsų buvo daug, bet, atvirai kalbant, mūsų buvo labai mažai“, - šypsodamasis gegužės 7 d. atidarant parodą „Sienos žlugimas“ apie taikią revoliuciją Aleksandro aikštėje kalbėjo legendinis disidentas Wolfas Biermanas. Būtent šioje aikštėje lapkričio 4 d. įvyko didžiausia per VDR istoriją demonstracija, pasisakanti prieš režimą. Paroda pirmą kartą taip akivaizdžiai pagerbia anoniminius 1989-ųjų revoliucijos didvyrius. Nuotraukose rodomi žmonės, susivienijimai ir masiniai protestai, išmontavę diktatūrą. Mintis aiški: tai buvo revoliucija, o ne „posūkis“ (Wende), kaip kad iki šiol apie tuos įvykius kalbėta Vokietijoje. Ši paroda yra taip pat svarbi diskutuojant apie vienybės paminklą. Ne vienas pilietis bijo, kad paminklas istoriniame Berlyno centre gali tapti tautinio patriotinio pasipūtimo objektu.

Jau prieš dvejus metus liberalusis savaitraštis „Die Zeit“ rašė: „Paminklas taip pat turi žymėti mūsų vietą Europoje. Jis turi priminti apie vokiečių atsakomybę pasaulyje pasibaigus šaltajam karui. Be to naujojo pasaulio vienybė būtų neįmanoma.“ Šis motyvas dabar vykstančioje diskusijoje stipresnis nei prieš dešimt metų. Minint Berlyno sienos dvidešimtmetį diskusijoje apie vokiečių vienybę ir laisvę susilieja patriotinis pasididžiavimas, visuomeninis nusivylimas ir bandymas įvertinti iki šiol šešėlyje liekančias tradicijas. Tai ne geriausia atmosfera statyti tradicinį monumentą, kuris akmenyje ar stikle įamžins tariamą liaudies valią. Nutrauktas šių metų konkursas gali būti labai naudingas: dabar prasidedanti diskusija apie paminklą vokiečiams bus vertingesnė, nors kartais gal ir skausmingesnė dovana, nei dar vienas vienybės bananas.

Parengė Kora Ročkienė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.20 (849), 2009-05-22