Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 19 (848), 2009 gegužės 15 d. > Kinas > Laisvė peržengti ribą
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Laisvė peržengti ribą


Interviu su „Deltos“ režisieriumi


7 MD

Share |
„Delta“
Vengras Kornélis Mundruczó yra laikomas viena didžiųjų šių dienų kino vilčių, naujojo Europos kino ir teatro lyderių. Mundruczó (gimė 1975 m.) studijavo Vengrijos kino ir teatro institute, jis yra aktorius, kuria filmus, stato spektaklius. Kine Mundruczó debiutavo trumpo metražo filmu „Afta“ (2001), sulaukusiu ne vieno tarptautinio apdovanojimo. Jo vaidybinis debiutas „Pleasant days“ 2002 m. buvo apdovanotas Lokarno kino festivalio „Sidabriniu leopardu“. Pernai Kanuose „Ypatingo žvilgsnio“ programoje parodyta ir šiandien Lietuvos ekranuose pasirodanti „Delta“ - trečiasis pilno metražo režisieriaus filmas.


Pateikiame Mundruczó interviu, parengtą pagal reklaminę filmo medžiagą. Tegu tai bus įžanga į „Naujosios dramos akcijos '09“ rugsėjo mėnesį planuojamą Kornélio Mundruczó filmų retrospektyvą ir „Bãrka Theatre“ (Vengrija) režisuoto jo spektaklio „Frankenšteino projektas“ pristatymą.

 

„Delta“ pasakoja apie brolio ir sesers meilės romaną, taigi apie tai, kas visuotinai laikoma tabu. Kodėl nusprendėte imtis tokios temos?

 

Meilė tarp giminių yra pirmykštė ir nors jos esmė gal ir prieštarauja prigimčiai, ši meilė atspindi galimybę susijungti su savimi. Trokštame to, bet šiurpstame vien nuo minties apie tai. Tai ne tik neabejotinai gilu ir tikra, bet ir kartu neįmanoma. Užuot tiesiog pasakojęs apie seksualinį iškrypimą, norėjau pakalbėti apie laisvę. Laisvę, kuri leidžia individui peržengti normą. Mano istorijos centras yra ne incestas, bet drąsa, kuri būtina, kai nori priimti natūralų geismą, net jei jis laužo tabu ir konvencijas. Filmas prabyla apie laisvę veikti, sekant savuoju teisingumo supratimu. Jis taip pat kalba apie karštą neapykantą, kurią sukelia tokia drąsa. Iš tiesų negalima toleruoti kai kurių žmonių įsitikinimo, kad jie turi teisę persekioti tuos, kurie neatitinka normos. Aš manau, kad nepriimtinas būtent jų netolerantiškumas.

 

Jūsų herojus galima būtų pavadinti seksualiniais iškrypėliais, nes jie gyvena už tradicinės moralės ribų, bet nepaisant visko yra „geri“ žmonės...

 

Mūsų herojų „gerumas“ peržengia pagrindines visuomenės konvencijas. Kalbu ne apie moralę, bet apie laisvę. Jų negalima teisti moraliniu požiūriu. Mūsų herojai - autentiški žmonės, kurie turi savo tiesą, vadovaujasi tik giliausiais savo jausmais, net jei tai ir reikštų, kad jie privalo pažeisti tradicinius papročius. Bet jie nėra maištininkai, nelaužo teisės ir nesigriebia prievartos.

 

Ėmėtės dar vieno amžino motyvo - Arkadijos, paprasto gyvenimo, sugrįžimo į gamtą ilgesio temos...

 

Sugrįžimo į gamtą motyvo tikslas nėra sužadinti naivų, romantišką Arkadijos ilgesį. Man artimesni Jeano-Jacques'o Rousseau įsitikinimai, kad žmogus visada yra geras gamtos glėbyje, jį sugadina visuomenė. Miestelio baras nėra mano filmo herojų pasaulio dalis, bet nuosavo namo upės viduryje statyba leis jiems gyventi pasaulyje, kuris priklauso tik jiems dviem. Jų meilė yra nuoširdi, tikra ir tyra, todėl jie tiki, kad gali tapti taisyklės išimtimi. Bet ir visuomenė netoleruoja individo laisvės ir nepriklausomybės, ir gamta neleidžia individui plaukti prieš srovę. Kita vertus, žmogaus prigimtis „konservatyvesnė“ už gamtos, todėl mūsų herojų likimas nulemtas iš anksto. Svarbu, kas mus atveda prie tokių išvadų. Kai vos pradėjus filmuoti mirė pagrindinis aktorius, turėjome stabtelėti ir dar kartą apgalvoti scenarijų, pasvarstyti, apie ką iš tikrųjų turi būti filmas. Supratome, kad yra būdas papasakoti mūsų istoriją kartu ir paprasčiau, ir sudėtingiau.

 

Grįžkime prie esminių klausimų: apie ką pasakoja „Delta“? Apie vyrą ir moterį, kurie myli vienas kitą, bet jų meilė yra uždrausta, o žmogiškoji prigimtis naikina viską, kas yra ypatinga ir individualu. Jei apsisprendei eiti kita linkme nei masės, rizikuoji būti sulaikytas pusiaukelėje. Tai net buvo įdomiau - tyrinėti naracijos požiūriu tokią paprastą, bet taip sunkiai įgyvendinamą struktūrą. Kai struktūra sudėtingesnė, labiau suvelta, daug lengviau paslėpti visas potencialias klaidas.

 

Veiksmas nukelia į Dunojaus deltą Rumunijoje. Kodėl pasirinkote būtent tas vietas?

 

Pirmąkart tą regioną pamačiau turistinėje kelionėje 2003 m., mane labai sujaudino tenykščiai peizažai. Toks įspūdis, kad ta laukinė ir nesikeičianti niekieno žemė siūlo milžinišką netikėtų, paslėptų dramų galimybę. Jau tada supratau, kad delta mane įkvėpia ir kad noriu susukti ten filmą. Tačiau geografinės ir visuomeninės regiono realijos nėra mano filmo tema. Pasirinkau tą vietą, nes ji egzistuoja tarsi už laiko ribų ir joje slypi kažkas archajiško. Tai nuostabi žemė, kurioje gyvena nepaprasti žmonės. Nors jie gyvena čia ir dabar, jų pasaulis lieka atskirtas, pamirštas. Namo statymas tokioje vietoje kartu yra ir tikroviškas, ir simboliškas aktas. Nenorėjau pernelyg aiškiai įterpti peizažo į pasakojimą, nebuvo tokios būtinybės, bet peizažas savaime yra labai svarbus ir natūraliai vaidina pagrindinį vaidmenį filme.

 

Ne vieną apdovanojimą pelniusi ir daugelyje jūsų filmų vaidinusi Orsi Tóth dar kartą suvaidino neįtikėtinai. Kaip apibūdintumėte jos aktorystę ir ką, Jūsų nuomone, jį davė savo herojei „Deltoje“?

 

Ekrane Orsi palieka bejėgiškos, tyros ir jautrios būtybės, kurią labai lengva sužeisti, įspūdį. Tačiau ji taip pat yra graži moteris, ne tik ikoniška figūra, kino projekcija. „Deltoje“ pabandėme atidėti į šalį jos abstraktųjį aspektą ir parodyti tikrą, gyvą žmogų. Ji - nebe mergina, bet moteris, turinti savo paslapčių ir troškimų.

 

Pagrindinis aktorius Félixas Lajkó pirmiausia yra muzikas ir „Deltos“ muzikos kūrėjas. Kaip jis sugebėjo taip puikiai vaidinti?

 

Po Lajoso Bertóko (mūsų pirmasis pagrindinio vaidmens kūrėjas) mirties kelis mėnesius nežinojome, ar galime, ar norime tęsti filmavimą. Nežinojau, ar atsiras kažkas, kas įkvėps mane tęsti darbą. Pagalvojau apie Félixą, kuris Vengrijoje yra gana žinomas - jis iš tikrųjų didis smuikininkas. Iš pradžių jis atsisakė, tai jo apskritai nedomino. Tačiau pažadėjo susitikti. Jis menininkas, daro tik tai, ką nori. Jo negalima priversti. Susitikome ir iškart pajutome vienas kitam simpatiją.

 

Pasirodė, kad turime daug bendrų pokalbio temų. Man jis primena Dostojevskio „Idioto“ kunigaikštį Myškiną. Jo nuostabi prigimtis ir išskirtinė emocinė patirtis. Jis visai nevaidina „Deltoje“. Jis - smuikininkas virtuozas, o ne aktorius. Tai, ką matome ekrane, yra jis pats, jo esmė. Man Félixas yra grynas buvimas. Jis gali egzistuoti, kurti arba griežti smuiku tik vienaip - išlikdamas savimi. Vadinu tai „tikrąja tapatybe“. Mane tai domina. Didelė laimė dirbti su tokiu menininku.

 

Ir meilės, ir prievartavimo scenos nufilmuotos labai subtiliai, bet kartu ir preciziškai...

 

Norėjau, kad tos scenos, beje, kaip ir visas filmas, žadintų solidarumą su herojais. Vidinė logika man pašnibždėjo, kad kuo ilgiau laikysiu kamerą, tuo labiau žiūrovas suartės su herojais ir pajus jiems užuojautą. „Nerodyti to“ nereiškė nieko bendra su apsimestiniu padorumu arba palengvinimu. Norėjau palikti žiūrovams vietos vaizduotei ir refleksijai, kad patys galėtų atrasti tai, kas paslėpta, arba užpildytų baltas dėmes savais vaizdais. Be to, aš - autorius, norėjau atsistoti šalia. Nesirengiu demonstruoti kokios nors koncepcijos ar pasinerti į pernelyg individualų stilių. Man svarbiausia buvo, kad personažai iš tikrųjų būtų gyvi. Žinoma, tai nereiškia, kad iš visų jėgų stengiausi išvengti išraiškingo stiliaus. Turiu prisipažinti, kad „Delta“ man buvo visiškai nauja patirtis ir naujas iššūkis.

 

Parengė Kora Ročkienė

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.19 (848), 2009-05-15

Versija spausdinimui

Komentarai

DHeioknkLVDDBhAok, 2012-02-16 01:10

Good pinots all around. Truly appreciated.

LRlgNAdyMNQN, 2012-01-08 15:59

Wait, I cannot ftaohm it being so straightforward.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti