Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 19 (848), 2009 gegužės 15 d. > Dailė > Jo epocha
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Jo epocha


Stasio Krasausko retrospektyva „Akademijos“ galerijoje


Kęstutis Šapoka

Share |
Stasys Krasauskas. Piešiniai. 1965-1966 m.
Nekyla abejonių, kad Stasio Krasausko kūrybinis palikimas priklauso mūsų dailės aukso fondui ir jo kūrybos retrospektyva „Akademijos“ galerijoje šį faktą patvirtina. Parodoje eksponuojami S. Krasausko eskizai, piešiniai, keletas iliustracijų ciklų ir net itin įdomiai ir naujai parodoje atrodę akademiniai studijų laikų piešiniai (1954-1955).


Teisybė ir tai, kad pats maestro - viena unikaliausių figūrų mūsų (dailės) istorijoje. Jo asmenybės įvairiapusiškumas stebina iki šiol. Šį įspūdį sustiprina ir sporto antropologiją dėstančios docentės žodžiai parodos atidaryme, kad S. Krasauskas iki šiol yra autoritetas sportininkams plaukikams, ir maža to, kad jo kūnas buvo sudėtas tobulai... O ką jau kalbėti apie kito pasisakiusiojo reminiscencijas, kad Stasį Krasauską mylėjo visi - ir moterys, ir vyrai... nors tais laikais vyrų meilės dar nebuvo. Išties - renesansinė asmenybė.

 

Tačiau sudomino kitas dalykas. Parodos atidaryme kalbėta apie atotrūkį tarp kartų ir apie tai, kad jauni žmonės nebesidomi tuo, kas buvo sukurta anksčiau. Parodos kuratorė grafiko dukra Aistė Krasauskaitė vylėsi, kad bent keletas studentų ras kelią iki galerijos ir užsuks į ją (aš irgi nuoširdžiai viliuosi, nes užsukti ne tik verta, bet ir būtina). Iškilo probleminis santykio su ankstesnių kartų daile klausimas.

 

Viena vertus, parodos atidarymo atmosfera liudijo apie idealizuotą, romantinį požiūrį, netgi kanonizuojantį S. Krasausko kūrybinį palikimą. Žinoma, toks požiūris yra natūralus ir suprantamas psichologiškai.

 

Bet pamaniau, jog galėtų būti ir kiek kitoks santykis su S. Krasausko palikimu. Supratau, kad norima, jog studentai eitų į šią parodą kaip į savotišką šventovę, kur nėra vietos abejonei, o tik žavėjimuisi.

Kita vertus, toks požiūris kaip tik kartais gali paskatinti jaunus žmones praeiti pro šalį. Žiūrėjau į Krasausko kūrinius, eskizus, šaržus, kuriuose skleidėsi maestro asmenybė, žavėjausi, bet kartu nesąmoningai tuose kūriniuose vis pastebėdavau šiokius tokius „anai epochai“ būdingus formos ir turinio aspektus, bruožus. Supratau, kad ne visada ir ne visur galiu tiesiog žavėtis, nes retkarčiais jau reikia ir kontekstinio paaiškinimo. Pavyzdžiui, stovėdamas prieš „Sėdinčią“ ir „Apnuogintąją/Didžiąją mauduolę“ pagavau save stebintis, kodėl šios moterys begėdiškai nuogos, akivaizdžiai demonstruojančios (matyt, vyriškam žvilgsniui) didžiules krūtis ir kitus privalumus. Toptelėjo mintis, kad tai nekorektiška...

 

Bet tuojau pagalvojau, kad anais laikais tai buvo natūrali estetinės vaizduojamojo meno kalbos figūra. Prisiminiau ir sportinį kontekstą. Juk S. Krasauskui nuogas kūnas, tiek moteriškas, tiek vyriškas, turėjo ir kitų prasmių. Tada įsijungė dar ir bibliniai motyvai, tam tikri stilizuoti antikinės plastikos elementai... Galų gale iškilo apskritai modernistinės dailės ir sovietinio, pakylėto poetinio realizmo santykio S. Krasausko ir apskritai mūsų dailėje klausimas. Susipynė estetiniai ir ideologiniai kontekstai etc.

 

Tą patį pamaniau ir apie akademinius piešinius, kurie tobuli savaime, bet lygiai taip pat įdomus ir svarbus istorinis, ir ypač ideologinis akademizmo kontekstas tiek postalininėje Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje, tiek konkrečiai Dailės institute. Pavyzdžiui, įdomu pamąstyti, ką reiškė tokia išraiška tuo metu ir kokia jos reikšmė šiandien? Kaip susipina politika, estetika, komercija... Galbūt būtų lengviau įsisąmoninti, kad peršama klišė, jog „štai kaip tada mokėjo piešti, o dabar viskas tik degraduoja“, yra per daug primityvi (ypač būsimiems dailininkams) ir kad estetika nėra visiškai uždara, bet susijusi su daugeliu kitų kontekstų.

 

Tada su džiaugsmu pamaniau, kad tokių retrospektyvų įdomumas ir yra provokacija, dialogas, o ne mumifikuojantis romantizavimas ir idealizavimas. Juk didis menas turi kalbėti, skatinti mąstyti, diskutuoti, jaudinti (ne tik estetiškai) nepaisant laiko ir atstumo. Kita vertus, yra amžinos temos ir skirtingos formos joms išreikšti, priklausančios lokaliems istoriniams, socialiniams ir estetiniams kontekstams.

 

O įdomiausia turbūt ne aklai žavėtis, bet bendrauti su kūriniais - stengtis restauruoti jų kontekstą ir nustatyti gyvą santykį su dabarties akimirka. Ko gero, dabartiniams studentams jau nepakanka savaime atmintyje įsijungti „kontekstinį priminimą“, nes jie sovietinės epochos ir to meto dailės konteksto nė neįsivaizduoja, todėl „estetinė vertė“ savaime kartais gali ir nepadėti. Žinoma, galiu būti apšauktas eretiku, nes daug kas paprieštaraus, jog didis menas nusikrato laiko apnašų ir amžinai spinduliuoja estetinį grožį, bet manau, kad norint mažinti atstumą tarp jaunų žmonių, ypač ateityje būsiančių profesionaliais menininkais ar menotyrininkais, ir dailės palikimo, reikalingas kuo platesnis konteksto atskleidimas, kitaip tie jauni žmonės teoriškai žinos, kad čia „šedevrai“, bet tikro grįžtamojo ryšio, bandymo suprasti, ko gero, nebus.

 

Didis (na, visoks) menas turi nuolat aktualiai dalyvauti diskurse. Todėl kartais atrodo, kad privalomi pagiriamieji straipsneliai tokių parodų proga daro meškos paslaugą tose parodose rodomam menui. Stasio Krasausko, Jono Švažo, Gedimino Jokūbonio, Konstantino Bogdano vyresniojo, poeto Eduardo Mieželaičio ir daugelio kitų kūryba, jų epocha yra be galo įdomi, daugiabriaunė ir prieštaringa, sujungianti estetinius, socialinius ir ideologinius aspektus. Visa tai, iš vienos pusės atsikračius romantinio Perruchot matymo ir mąstymo, o iš kitos - vienpusiško smerkimo, galėtų tapti rimtų studijų, disertacijų, monografijų objektu.

 

Ką Čiurlioniui davė jo sudievinimas? Galų gale jis atsidūrė ant tūkstančio litų nominalo banknoto, bet romantinis įvaizdis keletą dešimtmečių neleido rimčiau patyrinėti jo kūrybos. Kiek dešimtmečių dar reikės laukti mokslinių studijų apie S. Krasausko ir kitų jo kolegų kūrybą ir laiką?

 

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.19 (848), 2009-05-15

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

YMPWKxFMEAKOj, 2011-10-23 09:17

Posts like this bgrihetn up my day. Thanks for taking the time.

YvAqhAoYf, 2011-08-05 14:47

It's wonedrufl to have you on our side, haha!

Anaba, 2009-05-16 21:51

100 arba 1000 metu teks laukti, nes pas mus Lietuviskos kulturos mitas sukasi aplink Ciurlioni ir valdovo Brazausko rumus...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti