Man Obama labai patinka, bet net Anglijoje (kuri nėra Amerika) darželinukai ir mokiniai kažkodėl turi piešti jo portretą, o kai paklausiau vienos keturmetės mergaitės, kas čia toks nupieštas, pasakė: „Pasaulio karalius.“ Vos nepaspringau darželinukės mamos pasiūlyta arbata ir pyragaičiais. Bet ne jie mane grąžino į vaikystę. Ar toks fenomenas nebuvo kažkada vadintas „asmenybės kultu“?

Dar prisiminiau, kad būtų įdomu sužinoti, kodėl garsiojo Oliverio Stone'o filme apie akivaizdžiai ne tokį garsų Fidelį Castro („Comandante“, 2003) vieną epizodą įgarsina daina „Don't cry for me Argentina“ („Neverk manęs, Argentina“)? Tiesa, Obama žada susidraugauti su Fideliu, todėl amerikiečiai pusto padus užplūsti „laisvės salą“, į kurią iki šiol įvažiuoti negalėjo. Tuomet gal ir sužinos, kad tai ne Argentina. Nors Fidelio piešti turbūt nepradės. O Teksaso valstija savo ruožtu grasina atsiskirti nuo Jungtinių Valstijų (paskelbti nepriklausomybę), nes, girdi, „mes - Amerika, ir neketiname tapti socialistine Prancūzija“. (Taip protestuojama prieš Obamos siūlomą eilinių žmonių gyvenimo gerinimo programą.) Kai kas likusioje Amerikoje džiaugiasi: „Puiku, įrengsime pasienį, o paskui galėsime pradėti karinę invaziją į Teksasą dėl naftos. Bus daug arčiau, negu iki Irako trenktis.“

Štai tokios žinios politikoje. O kas tuo tarpu mene? Pastaraisiais mėnesiais, įsibėgėjus finansinei krizei, labai suaktyvėjo meno kūrinių pirkimas. Negaudami procentų už savo indėlius banke, žmonės prisiminė, kad galima investuoti ne tik į vertę prarandantį nekilnojamąjį turtą, bet ir į meno kūrinius, jie bent jau suteikia dvasinį peną. Tiesa, daugiausia perka jau mirusių - jų kainos vargu ar kada nors kris. Perka ir gyvųjų, ypač kai išpopuliarėjo tokia meninė priemonė kaip taksidermija.

Žinoma, kiaulių gripas, panašiai kaip ir finansinė krizė, gali visai netikėtai pasitarnauti menui ir kultūrai. Jau paskaičiuota (ir negailestingai paskelbta spaudoje), kad Britanijoje nuo šios ligos gali numirti keli šimtai tūkstančių žmonių. Tarp jų tikrai pasitaikys ne vienas menininkas. Jų darbus tada irgi pradės pirkti, meno rinka dar labiau suklestės.

O valstybė vis skaičiuoja, užuot užsiėmusi ligų prevencija ir piliečių švietimu. O piliečiai, neslėpkime, tamsūs. Pavyzdžiui, valstybė galėtų pasiūlyti savo gyventojams nebesibučiuoti pasisveikinant ir atsisveikinant. Ne, ne pasiūlyti, o tiesiog uždrausti, nes patiems gyventojams tai niekada neateitų į galvą. Reikėtų kasdien skelbti per televiziją, kad nuo šiol visuomenės gerovės ir sveikatos sumetimais draudžiama susitikus bučiuoti nepažįstamus žmones. Bet ne, taip nepasakys, nes kas nors gali įsižeisti. Mano tai či klasėje mokytojas taip paskelbė mokiniams: jeigu kas nors susirgsite gripu, gal galėtumėte tada neateiti į klasę? Ką reiškia „gal galėtumėte“? Tas nelemtas anglų mandagumas.

Turiu ir daugiau pasiūlymų Anglijos vyriausybei (gal kas nors galėtų jiems perduoti?). Pavyzdžiui, valstybė turėtų dalinti žmonėms vienkartines nosines prie įėjimų į metro, nes piliečiai čia dažniausiai jų neturi, o jei turi, tai ne vienkartines, o senas sumaigytas daugkartines, kurias išsitraukia iš kišenės ir prieš pasinaudodami gerai iškrato, padovanodami aplinkiniams visus buvusius virusus ir bakterijas, paskui prileidžia naujų ir įsideda į kišenę iki kito karto, kad galėtų juos iškratyti jau kitoje vietoje.

Bet grįžkime prie meno. Anglų psichoanalitikas Darianas Leaderis mano, kad ne kas kita, o menas gali padėti žmonėms išgyventi netektis. Tačiau man atrodo, kad jau mirusio žinomo britų choreografo Kennetho MacMillano baletas „Izadora“, neva apie garsiosios šokėjos Isadoros Duncan gyvenimą, tikrai nepadėtų. Choreografo žmona, atgaivinusi spektaklį, taip papasakojo apie priežastis, traukusias jos vyrą kurti baletą apie menininkę, sukūrusią unikalų šokio metodą: „Ji buvo neeilinė moteris - ji juk buvo užmezgusi meilės romanus su neeiliniais vyrais! Ji turėjo vaiką nuo [Edwardo Gordono] Craigo, kuris buvo ryškiausias to meto teatro dailininkas, ji turėjo vaiką ir nuo Paris Singerio, vieno iš to meto multimilijonierių! Bet abu jos vaikai žuvo. Įstabi moteris. Manau, kad jį tai žavėjo.“ Ir aš taip manau, nes baletas vien tik apie tai. Šokio, kūrybos temos jame beveik nėra. O meilė išreiškiama daugiausia judesiais, iliustruojančiais „Kama Sutros“ antrąjį skyrių. Turbūt dėl to, kad Isadora nebuvo už tų vyrų ištekėjusi.

Kitame šiuolaikinio šokio spektaklyje (Williamo Forsythe'o „Decreation“ pagal Anne Carson kūrybos rinkinį, kuriame šis žodis reiškia veiksmą, priešingą žmogaus sukūrimui, savęs sukūrimui), kuris irgi neva yra apie meilę, užuot šokus, be perstojo kalbama. Ir ne šiaip kalbama, o garsiai „aiškinamasi santykius“. Tiesa, truputį šokama, bet tik pamėgdžiojant neįgalių žmonių judesius ir garsus. Neva taip išreiškiami žmonių emociniai sutrikimai ir nesusikalbėjimai. Ar negalima buvo sugalvoti visa tai išreikšti kaip nors kūrybiškiau? Nieko, publika vis tiek rėkė „bravo“. Aš meldžiau, kad greičiau pasibaigtų.

Panašiai norėtųsi pasakyti ir visiškai priešingos meninės iškalbos kūrinio - muzikinio filmo „Mama Mia“ (2008) - personažams: „Verčiau nekalbėkit, tik šokit ir dainuokit“.

Tuo tarpu Aleksandras Rodčenka (jo ir kitos XX a. pradžios rusų avangardistės Liubov Popovos paroda veikia „Tate Modern“ galerijoje Londone) nekalba daugiau, negu reikia. Ant jo suprojektuoto konstruktyvistinio spaudos kiosko raudono stogo-plakato puikuojasi toks užrašas: „Doloi mežd imp. Vsia vl sov“ („Šalin tarpt imp. Visa val tar“). Jau 1920 metais buvo seniai aišku, kas norima pasakyti. Kam eikvoti raides?

Paulina Pukytė

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.18 (847), 2009-05-08