Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 18 (847), 2009 gegužės 08 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Justina Balčiūnaitė : Apie kultūros poreikį
Šv. Kotrynos bažnyčioje - mandolinų orkestras „Circolo mandolinistico Aurora di Vacallo“ iš Šveicarijos
Alma Braškytė: Teatru per laiką (1)
Baigėsi OKT dešimtmečio festivalis
Operų savaitė Kaune
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė: Galvoje saulė, širdyje audra (9)
Solomono Teitelbaumo paroda „Baltijos stichija“ galerijoje „Maldis“
Kora Ročkienė : Ypatingieji Kanai (1)
Šių metų festivalio programos ypatumai
Pokalbis su menininke Benigna Kasparavičiūte
Paulina Pukytė: Kam eikvoti raides? (4)
Pastebėjimai
Krėsle prie televizoriaus
Daug įvykių, vienas tekstas

Monika Krikštopaitytė

Per ŠMC pokalbį „New York Times“ vyriausiasis meno kritikas bei skilties redaktorius Michaelis Kimmelmanas, paklaustas, kaip pasirenka, apie ką rašyti, atsakė: „Tiesiog turi nuspręsti, visko apžvelgti neįmanoma.“

 

Salėje buvę redaktoriai ir tekstų autoriai, kuriems tenka dorotis su daugybe kūrinių apimančiomis parodomis, sinchroniškai su neslepiamu palengvėjimu atsikvėpė ir apsižvalgė, ar visi, kuriems reikia, girdėjo. Ši paprasta tiesa visada padeda, tik ne šiomis dienomis. Tiek įvykių, o atspindėjimo pajėgos nebegalinės. Vilnius, žinoma, ne Niujorkas, bet paskutines dvi savaites kultūra besidomintys į parodų atidarymus galėjo eiti kasdien, kartais net po kelis kartus. Ieškant sprendimo, sudėtingiausia yra tai, kad visi įvykiai verti dėmesio ar turi įdomių temų, todėl šį kartą pasirinkau ne vieną temą, o ketinu pasidalyti mintimis, kurios, regis, tinka daugeliui iš jų. Juk ir iš sumaišties galima išgauti šiokios tokios naudos.

 

Pirma mintis, kuri pastaruoju metu nepalieka, yra ta, kad toks kultūros gyvybingumas yra visiškai neadekvatus bendroms krizės nuotaikoms, o būtent - tuščių kišenių demonstravimams kultūriniais klausimais: rėmėjai atsižada, valstybinės įstaigos karpo biudžetus arba tiesiog uždaro duris, nekelia telefonų ragelių. Žinoma, ir Krzysztofo Stanislawskio paroda su katalogu „Šiuolaikinis Lietuvos menas - naujai“ Klaipėdoje, ir paupio skulptūrų, ir Magdalenos Abakanowicz naujos skulptūros „Burtininkas“ („Conjuror“) atidarymas Europos parke yra ankstesnio įdirbio vaisiai. Visa ta džiaugsminga gausa primena draugų ir pažįstamų (tikiu, ir jūs tokių jau daug turite) jauseną, kai esi tik ką atleistas iš darbo, sąskaitoje turi kelių algų dydžio sumą ir viskas yra nepaprastai smagu. O be to, lepinantis pavasaris... Maloni užsimiršimo palaima. Labai nesinori galvoti, kas bus toliau. Aišku tik tiek, kad kitas pavasaris bus visiškai kitoks. Ko gero, nebus nei naujų skulptūrų, nei didelių parodų, ir periodinės kultūrinės spaudos leidinių tikriausiai bus likę tik pora, lengva atspėt kurių. Kultūros darbuotojai nešios alų, vedžios lenkų turistų grupes po senamiestį, o knygos bus nutrintos, nes jas skolinsimės vieni iš kitų. Bibliotekininkai nusiplūks. Labiausiai džiaugiuosi dėl knygų, nes nėra nieko liūdniau nei neliestų knygų lentyna.

 

Kalbant apie knygas, Krzysztofo Stanislawskio katalogas, Lenkijos auditorijai pristatantis šiuolaikinį Lietuvos meną ir išleistas lietuviškai, sukėlė nemenką susidomėjimą ir nemažai ginčų, nes kuratorius, remdamasis savo supratimu, susirinko jam įdomius menininkus ir savaip interpretavo Lietuvos dailės situaciją. Daugiausia dėmesio skyrė tapybai, įtraukė šiuolaikinės tekstilės kūrinių, vertus dėmesio fotografus (nors ne dėl visų vertės sutikčiau). Apibendrindamas sakė, kad jį domino ne pagrindinių institucijų išpopuliarinti menininkai, o šalia buvę geri, nepelnytai nesulaukę tinkamo dėmesio. Man ši pozicija yra labai simpatiška, nes kokia būtų prasmė vėl iš naujo vardyti tuos pačius vardus. O ir katalogą verta turėti ne tik iš įdomumo, bet ir dėl surinktos gausiai iliustruotos informacijos apie menininkus. Tokią medžiagą nėra lengva gauti ir ypač vienoje vietoje. Koks rezultatas, sunku spręsti, nes katalogą ne taip jau paprasta gauti, net ir žmonėms, kurie realiai dirbtų su medžiaga, kurių (galų gale) tiesioginis darbas teigiamai ar neigiamai populiarinti leidinį. Pati paroda Klaipėdoje priminė laikiną muziejaus ekspoziciją, kur beveik visi kūriniai yra labai matyti. Malonu buvo juos apžiūrėti iš naujo kitame kontekste ir dar kartą prisiminti, kad jau būtų laikas atidaryti nuolatinę Lietuvos šiuolaikinio meno kolekciją vien dėl švietimo. Rimtų priekaištų turiu tik tekstilei skirtos salės ekspozicijai, mat realiai Lietuvos tekstilė tuo ir ypatinga, kad išsiveržė iš dekoratyvumo, todėl manau, kad didelė nuodėmė dailiai išdėlioti Eglės Gandos Bogdanienės „Saldžių sapnų, Judita“ ir Jūratės Kazakevičiūtės „Žydraakes“ ten, kur buvo vietos, išardant instaliacijos grupę. Vis dėlto Stanislawskio projekte svarbiausias yra katalogas ir jo puslapiai laikui bėgant tikrai bus gerokai patrinti.

 

Du svarbūs įvykiai Lietuvos skulptūroje atrodė visai ne taip, kaip galima buvo tikėtis. Magdalenos Abakanowicz naujoji skulptūra „Burtininkas“ nuvylė, nes po „Neatpažinto augimo erdvės“ į mistišką begalvį stabą panaši skulptūra atrodo tiesiog per įprastai: fališka, pagal modernizmo sukirpimą formali, siūlanti dar kartelį pamąstyti apie gamtos ir kultūros santykį.

 

Tiesą pasakius, su „Neatpažinto augimo erdve“ apskritai sunku konkuruoti, o juo labiau ją pranokti. Liaudyje vadinami „kosminiai kiaušiniai“, išsidėstę dauboje, veikia savo dydžiu, perkuria erdvę ir panardina apsilankiusiuosius į kruopščiai surežisuotą atmosferą. Dirbtinis landšaftas geba keistis kartu su metų laikais. Manau, kad tai apskritai pats geriausias parke esantis kūrinys. Todėl „Burtininką“ buvo verta pastatyti kiek toliau nuo šedevro, o ne pakeliui link „Neatpažinto augimo erdvės“, nes kūriniai yra radikaliai skirtingi ir vienas kitam nepadeda.

 

Be apsimėtymo supuvusiais pomidorais praėjo paupio skulptūrų pristatymas spaudai. Šalia Mindaugo Navako „Dviaukščio“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ menininko sumanytas formas galiausiai įgijo ir Roberto Antinio „Puskalnis“, tik dar nespėjo visiškai apželti žole. Projekto rengėja Elona Lubytė ir VEKS'o atstovė vizualiems menams Laima Kreivytė buvo pasirengusios atsakyti į pačius klastingiausius klausimus, o visi trys menininkai stoiškai laukė galimų susidūrimų su spaudoje siautėjusiais nepatenkintaisiais, bet jie liko nebylūs. Spaudos konferencija praėjo neįtikėtinai taikiai, matyt, tie, kurie šlykštėjosi „vamzdžiais“ ir biudžetais, pasibodėjo pasitikrinti kitų suformuotą išankstinę nuomonę gyvai.

 

Tik kažkas iš minios tyliai paklausė, ar Urbanavičius savo skulptūrą laiko gražia... Skulptoriai sulingavo, o kuo čia dėtas tas grožis. Navakas priminė kūrybos tiesą, o galiausiai menotyrininkė Kreivytė uždėjo tašką pasakydama, kad skulptūra, remiantis modernizmo estetika, neskirta pataikauti buržuazijos skoniui, yra graži. Neban...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru