Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Muzika - mano atrama, laimė ir džiaugsmas


Jurgio Fledžinsko 85-osioms gimimo metinėms


Ona Juozapaitienė

Share |
Jurgis Fledžinskas
Greitai ir negailestingai bėgantis laikas, keisdamas vienus vardus kitais, neleidžia pamiršti tų, kurių prasmingas gyvenimas mus žavi, jaudina ir įkvepia. Tarp tokių yra ir profesorius Jurgis Fledžinskas (1924.IV.27 - 1988.VIII.12), palikęs savo paties gyvenimą kaip didžiausią doro žmogaus kūrinį.

 

J. Fledžinską - ilgametį Lietuvos styginių kvarteto altininką, tarptautinių konkursų laureatą, profesorių, - prisimename kaip vientisą asmenybę, harmoningai derinusią dvasios polėkį su profesiniu brandumu ir nepaprastu darbštumu. Savo gyvenimu bei kūrybine veikla jis sukūrė tam tikros laikysenos ir elgsenos fenomeną. Išorinis, visiems matomas jo gyvenimas buvo intensyvus, neramus, o vidinis ėjo gilesne vaga - buvo tylus, sukauptas, reikalaujantis „kantrybės ir užsidarymo su aplinkuma“. Visus tuos dvasios giluminius klodus geriausiai atspindi praėjusių metų pavasarį pasirodžiusi jo atminimui skirta knyga „Jurgis Fledžinskas“ (Vilnius, 2008).

 

Knygos idėjos autorė ir sudarytoja Audronė Girdzijauskaitė surinko ir pateikė skaitytojams šeimos narių, draugų, kolegų bei mokinių prisiminimus, o svarbiausia - paties J. Fledžinsko gausaus ir turiningo rankraštinio palikimo nemenką dalį, saugomą Lietuvos literatūros ir meno archyve. Pirmoje knygos dalyje ypač išsiskiria J. Fledžinsko žmonos profesorės, smuikininkės Kornelijos Kalinauskaitės prisiminimai, nejučia tampantys knygos ašimi. Skaitai ir džiaugiesi tekstu, kuriame nėra pakilaus tono, o teksto vingiuose išdėlioti faktai atkuria gyvą ir tikrą J. Fledžinsko portretą. Čia iš naujo išgyvenama jaunystė, prabėgusio laiko nuotrupos atskleidžia ypatingą jų tarpusavio bendravimą, parodo to laiko kultūrą ir leidžia ją lyginti su dabartinio gyvenimo dinamišku pulsu. Antroji knygos dalis supažindina su J. Fledžinsko autobiografija, kai kuriais jo straipsniais, pasisakymais bei samprotavimais įvairiais muzikinio gyvenimo klausimais ir jo rašytais laiškais.

 

Be abejo, kiekvienas, kuris gilinsis į J. Fledžinsko gyvenimą, savaip supras šį menininką. Laikas atvers naujas galimybes detaliau nušviesti jo biografiją, tyrinėti asmenybę. Tačiau ir šiuolaikinio muzikinio gyvenimo dinamika, jos estetinė kultūra neišbrauks iš mūsų sąmonės tų J. Fledžinsko pasisakymų, kurie iškyla kaip atraminiai taškai ugdyti meninę kultūrą ir kelti profesionalumą.

Skaitydami jo straipsnius pastebime, kad nagrinėti vienas ar kitas problemas autorių skatina ne vien pedagoginiai interesai, bet ir poreikis surasti vidinį savo santykį su pagrindinėmis kultūrinėmis vertybėmis. Todėl šie darbai yra prasminga paties J. Fledžinsko meninės savimonės išraiška. Jam rūpėjo akcentuoti laisvą, niekieno nevaržomą kūrybiškumą, atskleisti meninę individualybę ir veržimąsi prie harmoningos asmenybės idealo.

 

Šalia meno ir muzikos J. Fledžinsko programoje kaip vienas svarbiausių įrašytas žmogaus gyvenimo prasmės klausimas. Iš savo gyvenimo jis tarytum lydė stambią žmogiškumo poziciją, stiprią dvasinę jėgą. Tai buvo žmogus, kuris galėjo gyventi tik pagrindęs savo gyvenimą aiškiomis vertybėmis. Pagrindinė jo moralinė formulė, atsinešta iš tėvų namų, buvo dvasios priesakas, lydėjęs visą gyvenimą: „Ženk žmogui skirtu keliu / Nepasiklysk žvėries takeliuose / Nešk gyvenimu savu: / Akliesiems - šviesą / Klystantiems - tiesą / Suklupusiems - ranką / Beširdžiams - šypseną / Visiems - meilę.“

 

Šis leitmotyvas, išsišakojęs su savo moduliacijomis, nuolatos atgyja tarytum vizija ir eina per visą J. Fledžinsko gyvenimą.

 

Norėtųsi nors trumpai supažindinti skaitytoją ir su knygon nepatekusia medžiaga - J. Fledžinsko pasisakymais, randamais dienoraščių puslapiuose. Visa tai dar labiau išryškina ir papildo profesoriaus biografijos ir jo itin turtingos asmenybės sampratą.

 

„Gryna sąžinė ir garbė - tai didžiausias žmogaus turtas“, - šiais tėvo žodžiais, niekada neleidusiais išduoti moralės principų, sulaukęs septyniolikos metų J. Fledžinskas pradėjo rašyti dienoraštį. Ir rašė jį, tarsi be reikalo, su pertraukomis, apmąstydamas gyvenimo prasmės klausimus: „Šiandien lygiai 17 metų, kaip aš gimiau, o kas gero padaryta, kas pasiekta, ko aš noriu?.. Noriu tik gerai smuiku groti arba sukurti iš tų pačių tonų ką nors, ko dar niekas nebuvo sukūręs ar girdėjęs... Kitais metais būsiu baigęs gimnaziją (tikėkimės), studentas, tarnausiu orkestre, zubrysiu kiek galėdamas (bent dabar man taip atrodo), kad ką nors geresnio pasiekti.“

 

Dar gimnazijoje, griežiant styginių orkestre, jį apėmė nuojauta ir sąmonę užvaldė tokios mintys: „Muziko keliu eisiu visą gyvenimą, niekad neliksiu nuošalyje nuostabaus garsų pasaulio, visą gyvenimą muzika liks mano atrama, laimė ir džiaugsmas... Koks būtų gyvenimas be muzikos - neįsivaizduoju. Taip noriu pramokt harmonijos, teorijos, kompozicijos - gal kas nors ir išeitų…“.

 

Meilė ir pagarba muzikai, menui apskritai, noras tobulėti neleido nė sekundei jam nurimti. Jis ne kartą pabrėžė, kad nuolatos „reikia tik dirbti, kur reikia būti praktišku, bet, gink Dieve, neteršiant vidaus, ir išnaudoti kiekvieną minutę... Taigi, mano ateitis mano rankose... Tik dabar suprantu, kad muzikoje, kaip ir moksle, - kuo daugiau žinai, tuo daugiau matai, koks tu esi nemokša - dulkė... Kaip gera tokiems, kuriems rūpi tik valgis, miegas ir pareiga... Kai aš pagalvoju, kiek man darbo yra: visa muzika prieš akis...“ - 1944 metais užrašė jis dienoraštyje.

 

Dienoraščių rašymas paliudijo ir jo lyrinės prigimties sugebėjimus. Į jų puslapius įsiskverbia ištisi poetiniai pasisakymai, kuriuos skaitome kaip savarankiškos vertės lyrinius fragmentus. Tai jautrios jo vaizduotės bei fantazijos išraiška.

 

Štai kaip aprašomos 1943 metų Velykos, kurios nugramzdina į tylą, leidžia pajusti būties harmoniją, pilnatvę ir grožį: „Velykos! Kaip tik girdisi Prisikėlimo varpai. Tikrai, kaip ta gamta kiekvienais metais atbunda, prikelia iš miego, iš žiemos miego. Kadais apšalusios šakelės vėl žaliuoja, žiedus krauna. Ir taip kiekvienais metais. Visiems tai daro tokį įspūdį, suteikia tiek džiaugsmo ir grožio! Lygiai taip turėtų būti ir žmogaus gyvenime. Gerai, kol dar reikia iš menkniekių atsikelti, bet ir po didžiausios tamsybės gali būti prisikėlimas - jis bus dar gražesnis... Saulė jau ir mane palietė. Koks puikus rytas - taip ramu. Kaip puikiai Kaunas gamtos žaluma papuoštas. Atrodo, jis dar miega, tik bažnyčių varpai rodo, kad yra žmonių, kurie ta valanda gyvena, ją vertina!.. Och, jei toks gyvenimas būtų!“

 

Gamtos įspūdžiai virsdavo neatskiriama jo išgyvenimų dalimi: „Kokia puiki pūga lauke. Prieš langą stovinčios eglės taip sunkiai siūbuoja. Sniego bangos lekia per lauką lyg norėdamos žemę sulyginti, vietomis gi kyla į verpetus ir lyg ugnies liežuviai maudosi ore. Galėčiau visą amžių stebėti tą gamtos stichiją. Štai dabar baisiai papūtė vėjas - jau tik balta migla prieš mano langą. Lyg šešėlius matau egles, kurios tą suvokdamos nepalūžta. Och, ta gamta, kiek mes - žmonės iš jos dar galim pasimokinti!“ Tai ištrauka iš 1944 metų įrašo dienoraštyje.

 

Gaivališkas gamtos vyksmas, subrandinęs jaunuolio sielą, emocijas, vaizduotę, kaip tolimas aidas labai ryškiai atsiliepdavo ir po daugelio metų. Antai 1980 metų vasarą, plaukdamas Ūla ir stebėdamas jos grožį, jis pasakoja tos iškylos lyrinį įspūdį: „Nuostabioji, žavingoji, paslaptingoji Ūla! Kur mūsų poetai, kur jų posmai, skirti Tavo grožiui? Nereikia jų smerkti. Jie vengia, o gal prisibijo Tavo glėbio!... Visur tyla, visur rimtis ir nenusakomas širdžiai jaukumas. O saulė! - ji taip rūpestingai mus seka, globoja ir vis į vakarus kelią rodo... Apaugusi visa didžiuliais medžiais - pušim, juodalksniais, ąžuolais - Ūla pradėjo leistis į tokius vingurius, kurie ir kvapą užima. O tie posūkiai, o tie vinguriai, vingurėliai! Tai didučiai, tai švelnučiai, tai skardėti, tai smėlėti, o kai sukasi, tai kas 10, na 20, žingsnių! Tai grožybė, tai stebuklas, tik slalome gal taip būna!... Ir išdykėlė - kiekviename sukiny laiko pekliškai suręstų rąstų, šakų, kamienų sieną ar tvorą, kurios nei perlipti, nei peršokti nebandyk! Nepasiduok Ūlos išdaigoms, nepamesk galvos, nepradėk irklais kapstytis vietoje. Tik tokiu atveju tau nusišypso vilties lašelis, kurio pagalba randi plyšelį toje „tvoroje“ ir būni laimingas, jei baidarės abu galai atsidūrė už sienos.“

 

Tokias eilutes gali parašyti žmogus, jaučiantis gamtos grožį ir išgyvenantis dvasios pilnatvę. Sklandžia poetine kalba nupieštas gamtos paveikslas čia skamba kaip muzikinis leitmotyvas. Žmogus suartinamas su nurimusiu pasaulio alsavimu ir nugramzdinamas į tylą: „Miškai atsitraukė. Vinguriavom jau be didelių kliūčių tarp pievų, sveikinom pjovėjus, siūlėmės padėti grėbėjom. O saulė pamažu leidosi. Mūsų skubėjimas skubino vakarą - ganyklos ėmė rūku puoštis, saulė dingo debesyse... Mus sutiko gelbėti (nuo uodų!) prie ganyklos nusileidęs pušynėlis. Išskėstom rankom puolėm jo globon.“

 

Šalia gamtos paralelių atsiranda netikrumo ir laikinumo pajautimas, gyvenimo trapumo suvokimas. Čia pat prisimenamas ir senasis kaimas: „Kaimas baigia mirt, o senovė kiekviename daikte gyva. Žiū - klėtelė, ten troba baltom langinėm, štai audimo staklės, seni padargai mėtos...O viską jungia, skiria, įrėmina tvoros. Tvoros geros, kantrios, su nukrypusiais varteliais. Ir visa tai pražūties slenkstyje. Bet kitaip ir būti negali. Toks pat likimas to, kuris rašo, ir lygiai taip pat to, kuris skaito šias eilutes...Ūla tarp dviejų kaimų elgėsi visai kitaip. Gal dėl to, jog aukšti krantai, papuošti senom klėtim, seklyčiom, sujungti aukštu aukštu, mediniu, senu senu tiltu žvelgė į Ūlą oriai, rimtai... Neišlaikėm neužkalbinę beskalbiančią moterį - norėjosi tą senovės lašelį gyvu žmogaus balsu sutvirtinti.“

 

1981 metai atnešė J. Fledžinskui skaudžiausius ir giliausius išgyvenimus. Pavasarį per kvarteto gastroles Plungėje patirta avarija visam laikui atėmė iš jo galimybę vaikščioti ir, kas svarbiausia bei skaudžiausia, groti. Nutrūko ilgametis, 35 metus trukęs griežimas Lietuvos styginių kvartete. Tačiau ir šios skausmingos egzistencijos tragizmas nepajėgė pažeisti jo dvasios gyvybės, nenustelbė tikėjimo žmogaus kūrybinėmis galiomis. Šis sudėtingas, daug vidinių dvasios jėgų pareikalavęs laikotarpis leido jam apibendrinti savo pedagoginę patirtį, koreguoti ankstesnes mintis. Ir dabar nuo atslinkusios nelaimės jį gelbėjo mylimas darbas su studentais ir rašymas: „Lipu savo laipteliais ir šypsenos neprarandu... Man atsivėrė naujas pasaulis... Nuostabūs žmonės mus supa, kokie mes laimingi!.. Turiu laiko mąstymui, ateity paruošiu kortelę apie dėmesį, koncentraciją, darbo planavimą. Noriu, kad studentai išmoktų dirbti“, - iš laiško, rašyto 1982 metais žmonai K. Kalinauskaitei.

 

Tų pačių metų rugsėjo 27 dieną jis užrašė ir paliko jauniesiems muzikams atmintinę, kuri skamba kaip profesoriaus J. Fledžinsko priesakai besimokančiam jaunimui:

 

„Nebandyk griežti nesuvokęs:

a) kūrinio epochos, jo potekstės, jo formos,

b) kūrinio ritminės ir harmoninės struktūros,

c) frazės charakterio, jos pagrindinio išraiškos elemento.

Neišgirdęs:

a) garso aukščio, jo intensyvumo,

b) artikuliacijos,

c) garso spalvos.

Griežimas - psichikos sfera. Lavinti pirštus - būtina, gerai. O kodėl pamirštam galvą? Vidine klausa sukurk idealų atlikimo vaizdą ir grieždamas stenkis priartėti prie jo. Būtinai iškils poreikis tobuliau valdyti instrumentą. Ar kasdien klausai Auerio patarimo:

a) ar tobulini garsą?

b) ar vystai klausą?

c) ar stiprini štrichų techniką?

d) ar vystai judesių laisvumą ir aktyvumą?

e) ar vystai pozicijų pojūtį?

Šiai „daugybei“ skirk tik 60 minučių. Jeigu nenori tūpčioti vietoje ir veltui laiką leisti, pasinaudok galvos paslaugomis dar šiandien. Žymiai greičiau viską suvoksi, momentaliai mintinai išmoksi, neklysi, neturėsi techninių problemų, grieši - užtikrintai, raiškiai, įdomiai.“

 

35 metus paskyręs antram savo pašaukimui - pedagoginiam darbui - J. Fledžinskas išugdė 37 altininkus, tarp kurių yra ir žymūs šių dienų muzikai - P. Radzevičius, D. Katkus, A. Pšibilskienė ir kiti. Todėl dėsninga, jog visi Lietuvos altininkai tiesiogiai arba per mokinius susiję su J. Fledžinsko - lietuviškos alto mokyklos įkūrėjo - vardu.

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.17 (846), 2009-05-01

Versija spausdinimui

Komentarai

yPjdsiZyTBTQ, 2011-12-01 12:34

If you want to get read, this is how you shluod write.

doremis, 2009-05-03 16:36

J.Fledžinskas išsiskyrė savo laikysena, aristokratiškumu iš tuometės tarybinės aplinkos. Ačiu už šiltus žodžius, prisimenant šią taurią asmenybę.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti