Pirmasis spektaklis „Homo sum“ (iš lot. „Esu žmogus“) - tai miniatiūra, vaizdinga simbolių kalba pasakojanti apie žmogaus gyvenimą nuo gimimo iki savotiško atgimimo. Gyvenimas pateikiamas kaip tam tikra matrica, kur nuolatos „pabundama“ iš vienos patirties, vieno atradimo ir pereinama į kitą. Minimalia simbolių kalba papasakota istorija pasirodė žavi nuoširdžiu autorės siekiu išreikšti tai, kas jai aktualu - išreikšti paprastai, estetiškai, nesiekiant nustebinti ar pritrenkti. Miniatiūra, prasidėjusi embriono spurdėjimą primenančiu šokiu ant grindų, galvą paslėpus stiklinėje taurėje, baigėsi to paties, pirminio, jau pažinto stiklinio pasauliopaieška bei akistata su tiesa, kad erdvė keičiasi, kad tai, kas seniau buvo saugu ir artima, gali pražudyti, kad visos tiesos - savotiški laiko sapnai, iš kurių nuolatos skausmingai pabundama.

Minimalus apšvietimas, vienintelė dekoracija - didelės ir mažos stiklinės taurės - bei scenos gilumoje lašantis vanduo kūrė plataus, bet kartu izoliuoto žmogaus pasaulio erdvę. Nuo pirmos spektaklio minutės prasidėjęs savęs pažinimo kelias vedė savitu atradimų taku, kur kiekvienas judesys ar net vandens lašėjimo garsas virto vis gilesne vidinės tylos, tarsi įkalintos stikle, muzika. „Homo sum“ - spektaklis visų pirma apie pažinimą, kuris neįvyksta. Nes galutinio pažinimo nėra, jeigu nesustojama, jeigu neužmiegama tame stikliniame inde.

Antrąją vakaro miniatiūrą taip pat galima vadinti filosofine. Tautvilo Gurevičiaus spektaklis „4 su puse vizijos. Supratimai“ taip pat kalba apie tikrumo, savęs ir pasaulio artumo paieškas. Tai itin asmeniška šokio elementų turinti meditacija, kur pagrindinis veikėjas keliauja net keliomis skirtingomis kryptimis: į save, nuo savęs ir per laiką. Vizijos, tikriausiai įkvėptos gilių vidinių išgyvenimų, nepaprastai intymios, tokios asmeniškos, kad kartais net nebejauku žiūrėti. Tarsi sėdėtum tamsoje apsirengęs prieš atvirą ir nuogą žmogų. Teatre, kad ir koks nuoširdus jis būtų, tai neįprastas reiškinys, todėl net vertinti spektaklį, kaip šokio meną, tampa šiek tiek sudėtinga. Originalus, estetiškas ir labai lėtas reginys skambant minimalistinei islandų grupės „Sigur Rós“ muzikai hipnotizuoja ir šiek tiek baugina, nes tam tikra prasme yra per atviras ir per gilus. Tiesa, ne visi judesio elementai ar tam tikri techniniai sprendimai, kuriuos naudojo jaunasis menininkas, pasirodė vienodai stiprūs ar reikalingi - kaip antai kaskadininkų pagalbos reikalaujantis pakilimas į orą išgąsdino mintimi, jog atliekamas tik norint nustebinti. Šis ir dar keletas keistokų elementų įgavo didesnę prasmę tik spektakliui pasibaigus, po įspūdingos kulminacinės scenos - kaštonų lietaus: su dideliu garsu ir keldami dulkių debesis jie byrėjo ant scenos tarsi ilgai lauktas pažadas ar bausmė. Kartais šios dvi sąvokos per daug arti viena kitos, kaip ir laimė bei skausmas. Iš scenos pakraščių besismelkiantys smilkalai, vėliau per šokio sūkurį nepastebimai atsidūrę kaštonų krūvelės centre, kaip ir tamsi, kaštonais nusėta scena su sėdinčio mažo žmogaus siluetu, pripildė salę ramybės ir susitaikymo kvapo.

Abu kūrėjai savo darbuose kalba apie tuos pačius, nors ir skirtingai išreikštus savo pasaulio stebėjimo ir ieškojimo skaudulius. Judesio kalba, nors naudota minimaliai, tapo savotišku dienoraščiu, leidusiu pažvelgti į tam tikras momentines būsenas ir jausmus.

Abu monospektakliai bus parodyti gegužės 5-11 dienomis vyksiančiame tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis '09“.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.16 (845), 2009-04-24