Laurent Cantet: Seniai norėjau kurti filmą apie vidurinės mokyklos mokinių gyvenimą. Tačiau šis sumanymas vis likdavo popieriuje. Tuomet daugumai žmonių mokykla buvo šventa vieta. Norėjau parodyti kažką visiškai kita: tūkstančių idėjų vietą, pasaulio mikrokosmosą, kur lygybės ir nelygybės, darbo ir valdžios, kultūrinės ir socialinės integracijos klausimai yra labiau matomi. Sutikau Fransois, jis kaip tik tuomet reklamavo savo knygą „Tarp sienų“. Knyga neigė šiuolaikinei mokyklai metamus kaltinimus. Ją perskaitęs, iškart supratau, kad galiu knygą įjungti į savo naują projektą.

Fransois Bégaudeau: Remdamasis kasdiene patirtimi norėjau aprašyti mokslo metus. Todėl knygoje nėra tradicinio pasakojimo, nesusitelkiama ties vienu konkrečiu įvykiu. Buvo daug mokytojų susirinkimų, bet vyko ir daugybė kitų dalykų. Laurent'as ir jo scenarijaus bendraautoris Robinas Campillo supažindino mane su filmo siužeto apmatais. Mano knyga buvo situacijų mišinys. Laurent'as ir Robinas paėmė kai kurias iš jų ir suteikė joms fikcijos formą. Jie ne pasirinko personažus, bet juos sukūrė patys, kartais kelis knygos veikėjus sujungdami į vieną.

L. C.: Nenorėjome, kad įvykių eiga taptų akivaizdi ir numatoma. Norėjome, kad mūsų „herojai“ augtų kartu su filmu. Tai pirmiausia filmas apie gyvenimą klasėje, apie klasės gyvenimą - bendruomenės, kurią sudaro 25 nariai. Jie net nepasirinko vienas kito, bet yra priversti sudaryti tą bendruomenę ir dirbti kartu, visus metus būti tarp keturių sienų. Su Suleimanu susipažįstame kaip su vienu iš daugelio, tokiu pat kaip kiti. Tačiau praėjus valandai filmas jau įgyja konkrečią formą, o Suleimanas atsiduria jo centre. Tik vėliau suvokiame, kad viskas taip susiklostė nuo pat pradžių.

F. B.: Kai buvo rašomas scenarijus, turėjau tikrinti kai kuriuos faktus. Vienos scenarijaus situacijos puikiai tiko naracijos požiūriu, bet man jos atrodė pernelyg neįtikėtinos, palyginti su realiu pasauliu. Tada siūlydavau pataisas.

L. C.: Iš pradžių sukūrėme apmatus, filmo skeletą, kad paskui galėtume jį keisti ir koreguoti visus metus, kuriuos skyrėme pasirengimui. Norėjome filmuoti tikroje mokykloje, kad į filmavimą galėtų integruotis visi akademinio gyvenimo dalyviai. Pirmoji mokykla, kurią nusprendėme išbandyti, buvo Paryžiaus „Dolto Junior High“. Ji mums tiko, taigi greičiausiai ten ir būtume filmavę, jei mokykla nebūtų uždaryta remontui. Filme vaidinantys jaunuoliai yra Dolto mokiniai, visi mokytojai taip pat dirba ten, tarp jų ir Julie Athenol bei mokyklos direktorius ponas Simonet. Išskyrus Suleimano motiną (tai - labiausiai išgalvotas filmo personažas), filmo veikėjų tėvai yra tikri tų mokinių tėvai. Su jaunuoliais pradėjome dirbti 2006-ųjų lapkritį ir kartu dirbome beveik visus mokslo metus. Kiekvieną trečiadienį rengėme atviras dirbtuves, kurias galėjo lankyti trečios ir ketvirtos klasės mokiniai. Buvo tokių, kurie pasirodė tik kartą, bet nuolat dirbtuvėse dalyvavo maždaug 50 mokinių. Beveik visi, kurie sudarė filmo klasę, buvo su mumis visus metus. Išėjo tik keli.

F. B.: 25 jaunuoliai, atrinkti iš 50, šiek tiek skiriasi nuo tradicinės jaunimo filmo atrankos: „Pamatėme 3000 vaikų, tarp kurių mums pavyko rasti žvaigždę.“ Tačiau juk porą žvaigždžių galima rasti beveik visur.

L. C.: Mokslo metų eigoje klasė įgijo tam tikrą formą. Fransois dalyvavo visuose dirbtuvių užsiėmimuose. Žingsnis po žingsnio mokėmės geriau pažinti mokinius, nuolat ieškojome to, ką apibrėžėme iš pat pradžių. Pirmojo scenarijaus varianto personažai, kurie egzistavo tik savo pačių kuriamuose įvykiuose, tapo vis konkretesni, aiškesni. Pavyzdžiui, knygoje man patiko jaunas kinas, nes jo prancūzų kalba buvo silpna, o dar jis turėjo bėdų, susijusių su tėvų deportavimu. Bet filme tas pats personažas daug gavo iš jį suvaidinusio Wei. Nė žodžio nepridėjome prie jo autoportreto, kuriame jis sako, kad gėdijasi už kitus.

F. B.: Dauguma personažų buvo sukurti. Filmo pabaigoje pagalvoji: „Kokie nuostabūs vaikai, bet jie nėra tikri aktoriai, jie tokie natūralūs, nes vaidina savo gyvenimą.“ Tačiau tai iš tikrųjų nėra visa tiesa!

L. C.: Vykstant dirbtuvėms inicijavome tam tikras situacijas. Vieną dieną paprašiau Carlo, kad agresyviai elgtųsi su mokytoju, o jis man pasiūlė netikėto pykčio priepuolį. Tada pasiūliau dar vieną situaciją: jis ateina iš kitos mokyklos, iš kurios buvo išmestas, ir dabar stengiasi būti geras vaikas. Jis iškart sukūrė labai užsidariusį personažą, kuris su Fransois jaučiasi nedrąsiai. Būtent ta scena yra ir filme. Ko gero, toliausiai kurdamas savo personažą nuėjo Franckas (filmo Suleimanas). Iš tikrųjų tai labai rafinuotas, malonus berniukas, visiška savo personažo priešingybė. Mums reikėjo, kad jis taptų kietuoliu. Visiškai pakeitėme jo išvaizdą. Pirmąkart, kai matavosi drabužius, jis net pasijuto persirengėliu. Bet būtent drabužiai jam padėjo persikūnyti į personažą. Esmeralda yra Esmeralda: monolitiška, ramiai vykdanti kiekvieną nurodymą, kokį tik duodavau. Prisimenu sceną, kai ji pasakojo apie Platono „Valstybę“. Kai rengėmės tą sceną filmuoti, Fransois jai papasakojo apie knygą, kurios ji niekad neskaitė. Prieš įjungdamas kamerą paprašiau, kad ji kalbėtų apie Sokratą taip, tarsi jį pažinotų asmeniškai. Nuo pat pirmo kadro jos knygos interpretacija buvo preciziška ir kartu nepilna. Buvau labai sujaudintas, ko gero, panašiai tokiomis valandėlėmis jaučiasi ir mokytojas.

F. B.: Verta prisiminti, kad kai scena jau būdavo nufilmuota, visi sugebėdavo ją suvaidinti dar kartą, preciziškai ir natūraliai. Niekad nekilo įspūdis, kad vaidyba paralyžiuotų mokinius ar mokytojus. Pialat kadaise sakė, kad pamirštame, jog žmonės yra „vaidinančios kiaulės“. Jis taip sakė. Manau, kad tai tiktų visai filme vaidinančio jaunimo kartai. Mokykla perdirba jų savoir-vivre, apibrėžia iš naujo, gal todėl, kad tai yra vieta, kurioje kiekvienas turi vaidinti savo vaidmenį, turi apsimetinėti, apgaudinėti. Manau, kad būtent plepėdami, meluodami ir apsimesdami blogiausi mokiniai kompensuoja sau visus sunkumus.

L. C.: Kai prašau mokinio, kad jis suvaidintų mokinį, arba mokytojo, kad jis vaidintų mokytoją, nesitikiu, kad jie išreikš save tokius, kokie yra iš tikrųjų. Greičiau laukiu persikūnijimo, vaidybos. Personažų pagrindas gali būti įsivaizdavimas apie save, apie savo saviraišką, gyvenimo būdą. Mokytojai, kaip ir mokiniai, iš pat pradžių mielai kūrė savo personažus. Dirbtuvių metu, kai turėjo improvizuoti kai kurias scenas, jie labai atvirai kritikavo savo mokymo metodus, bet dažnai ir abejojo mano pasiūlymais. Tai - vienos labiausiai jaudinančių filmo kūrimo akimirkų. Mūsų jaunuoliai niekada neturėjo rankose scenarijaus. Pastebėjome, kad improvizuodami pagal mūsų nurodymus jie sugeba patys užmegzti turiningą pokalbį.

F. B.: Daugumoje filmų apie jaunimą jaunuoliai kalba vienskiemeniais žodžiais. Mūsų filmo varomoji jėga yra greičiau šnekus ir gyvenimo kupinas jaunimas, anaiptol ne melancholiškas ir užsidaręs savyje.

L. C.: Filmas koncentruojasi į kalbą. Norėjau užfiksuoti tas akimirkas, kurios dažnai atsitinka klasėje, kai svarbu ne susitarimai ar statusas, bet kam teks paskutinis žodis. Šitą žaidimą jaunimas įvaldė tobulai. Į jų retoriką dažnai leidžiasi įtraukiami ir mokytojai. Tačiau dažnai įvyksta ir nesusipratimai, nes kartais kuris nors sugeba suprasti tik pusę to, kas buvo pasakyta. Kartais galima ir pasakyti per daug, kaip tai atsitiko Fransois per mokytojų susirinkimą: iš jo žodžių „neįgalus mokslui“ atmintyje liko tik „neįgalus“.

Norėjau, kad filmavimas būtų improvizacinių dirbtuvių tęsinys, kad jame liktų ta pati laisvės dozė. HD (High Definition) kamera buvo būtina. 35 mm kamera, jos svoris nepalieka daug vietos improvizacijai, filmavimo aikštelėje sunku ką nors keisti, nes viskas būna numatyta iš anksto. „Tarp sienų“ norėjau turėti galimybę nepertraukiamai filmuoti 20 minučių, net jei ir nieko nevyktų, nes žinojau, kad kartais pakanka vieno sakinio, kad viskas prasidėtų iš naujo. Klasės scenas Fransois pradėdavo nuo konkrečios temos. Tad laukdavome „to“ momento, posūkio taško, kuris turėdavo ateiti. Šią situaciją paaiškindavome dviem trims mokiniams, dalyvaujantiems toje scenoje, duodavome jiems tam tikras nuorodas. Pavyzdžiui, kai Fransois pradėdavo apie kažką diskutuoti, siekėme, kad jie reaguotų taip, o ne kitaip. Tačiau jie nežinojo visko. Kiti suprasdavo, kas vyksta, tik prasidėjus filmavimui. Tam tikrose scenose Fransois buvo kaip vedlys. Aš įsikišdavau tik filmuojant - prašydavau, kad formuluotų konkrečiau ar kad kitas jam atsakytų.

Labai greit supratau, kad norėdamas parodyti tai, ką suplanavau, turiu naudoti tris kameras. Pirmoji visada buvo nukreipta į mokytoją, kita - į toje scenoje vaidinantį mokinį, o trečioji pasirengusi reaguoti į staiga atsiradusius veiksmo nukrypimus: nukritusią kėdę, draugei plaukus kerpančią merginą, užsisvajojusią mokinę, kuri staiga įsijungia į veiksmą, žodžiu, į klasės kasdienybės detales, kurių niekaip nepavyktų atkurti ar pakartoti. Tačiau turėjome numatyti ir sprogimus, jautrias situacijas, kurios gali pavirsti scenomis. Klasė, kurioje filmavome, buvo kvadratinė. Padarėme ją stačiakampę, kad liktų techniškas dviejų trijų metrų koridorius. Sėdėjau priešais monitorius, todėl galėjau nurodinėti operatoriui, kad pasislinktų į vieną ar į kitą pusę, kai nujausdavau, jog kažkas gali atsitikti. Kartu su Fransois mokėmės vertinti mokinių reakcijas, kad žinotume, jog kamera yra būtent toje vietoje, kur turi būti. Tam, kad Fransois galėtų taip vadovauti kokiai nors scenai (žinoma, po to, kai iš anksto jau būdavome aptarę savo tikslus ir norimus rezultatus), reikėjo tokio savitarpio supratimo, koks retai pasitaiko tarp aktoriaus ir režisieriaus ar tarp scenaristo ir režisieriaus. Šiuo požiūriu „Tarp sienų“ visiškai skiriasi nuo mano ankstesnių filmų. „Tarp sienų“ yra tiksliai padalytos atsakomybės rezultatas.

F. B.: Neperdėkime! Tačiau nesitikėjau, kad užuomina apie Sokratą mano knygoje taps savotiška nuoroda. Paprasčiausiai vienas mano mokinių kartą priėjo papasakoti apie „Valstybę“. Knygoje tai buvo nuostabi akimirka, o Laurent'as norėjo, kad tai vyktų ir filme.

L. C.: Tai tiko taip tobulai, kad pradėjau svarstyti, ar nebus pernelyg didaktiška. Nors jei kas nors bandys filme rasti ką nors pedagogiška, neprieštarausiu. Jei mokytojas kalbasi su mokiniais kaip su suaugusiais, dažnai tai juos paveikia labiau nei jo delikatumas. Tai būdas, kad jie klasėje būtų aktyvesni. Panašiai kartais pasinaudojama ironija, siekiant paskatinti jaunuolius didesnėms intelektualinėms pastangoms. Fransois nesigėdija būti atviras su mokiniais, aš jį už tai gerbiu, nes jis taip parodo, kad mokiniai yra verti jiems skiriamo laiko. Jo mokymo būdas - stengtis kiekviename atrasti kažką, net jei tai gali pasirodyti skausminga. Jis nori atkreipti mokinių dėmesį, parodyti, kad ne

viskas yra taip, kaip atrodo. Būtent taip ir pasireiškia demokratija klasėje.

F. B.: Be abejo, mano personažas yra kūrybos vaisius. Tačiau kai kuriose scenose kalbu taip pat, kaip ir būdamas mokytoju. Pavyzdžiui, scena, kai Suleimanas manęs klausia, ar esu homoseksualus. Dauguma mokytojų tuoj pat nutrauktų pokalbį arba, dar blogiau, įrašytų pastabą. Svarbus ir dar vienas dalykas: galiu iš tavęs pasišaipyti, bet turiu priimti ir tai, kad kiekvieną akimirką galima pasišaipyti ir iš manęs arba net pavadinti mane kvailiu.

Filme yra ir momentas, kai prašydamas mokinių parašyti autoportretą mokytojas sako: „Jūsų gyvenimas yra įdomus.“ Pedagoginiu požiūriu jis tai sako neatsitiktinai. Nors Angelika atsako: „Nemanau, kad mūsų gyvenimas tave domintų.“ Ji taip pat teisi. Šioje istorijoje kiekvienas yra teisus.

L. C.: Man atrodo, kad filmas rodo kažką paradoksaliai pozityvaus: mokykla dažnai būna chaotiška, nenaudinga, kartais ji nuteikia prieš save, bet ji taip pat gali būti laiminga ir žavi vieta. Ir šiame chaotiškame pasaulyje gali gimti daug išminties.

Pagal platintojų medžiagą parengė K. R.

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.16 (845), 2009-04-24