Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 14 (843), 2009 balandžio 10 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Aldona Eleonora Radvilaitė: Prasidėjo „Sugrįžimai“
Mecosoprano Vaidos Raginskytės ir pianistės Linos Krėpštaitės koncertas Rotušėje
Aldona Eleonora Radvilaitė: Švenčiant kompozitoriaus jubiliejų (1)
Koncertas Stasio Vainiūno 100-osioms gimimo metinėms
Keli „Kino pavasario“ įspūdžiai
Monika Krikštopaitytė: Embrionai kosmose (4)
Tautodailininko Petro Rutės tapybos paroda M. Römerio universitete
Austrų menininkų paroda „Vise versa art Linz - Vilnius“ galerijoje „Arka“
Ugniaus Gelgudos ir Neringos Černiauskaitės projektas „Solo fotografijos galerijai“
Jonas Ūbis: Keli variantai (2)
Krėsle prie televizoriaus
Premjera
Pastebėjimai
7MD informacija: Viešas pareiškimas (2)
Lietuvos kinematografininkų sąjungos Patikėtinių taryba
„cezario grupės“ spektaklis „Viskas arba nieko“

Rasa Vasinauskaitė

Cezaris Graužinis yra vienas iš tų režisierių, kurie štai jau keliolika metų kuria savo teatrą, bet turėdami kraitėje daugybę spektaklių tarsi nepriklauso lietuviškai scenai. Ir jis pats, pastaraisiais metais neretai statantis svetur, dažniau ten sulaukia geresnių žodžių, palaikymo.


Sučiupti režisierių „už uodegos“ sunku - jo spektakliai tokie įvairūs ir skirtingi, kad nubrėžti vieną kryptį, išskirti vieną jų stilių beveik neįmanoma. Nuo pat darbo teatre pradžios - 1989 m. debiuto su Knuto Hamsuno „Bado“ inscenizacija - Graužiniui imponuoja retai statoma ar tiesiog lietuviškai scenai neįprasta dramaturgija: Leonidas Andrejevas ir Roger Vitracas, Edwardas Bondas ir Yukio Mishima, net Fiodoro Dostojevskio ir Williamo Shakespeare'o kūriniai atrodo kaip atokvėpis ieškant kažkokios kitokios medžiagos. Be to, kiekvienas jo spektaklis tarsi susijęs su tam tikru paties režisieriaus gyvenimo momentu, atliepia vienokią ar kitokią jo paties jauseną, kuria jis dosniai dalijasi su tuo metu kartu dirbančiais aktoriais. Į kūrybinį procesą Graužinis neria visa galva - įkurdamas trupę, tapdamas jos vairininku, ieškodamas būdų jai ir spektakliams išlikti. Taip gimė „Lietuviško teatro naujosios kartos bendrija“ (1996), vėliau „cezario grupė“ (2003), kurios turėjo savo manifestinius spektaklius, atspindėjusius ir paties režisieriaus meninius posūkius. Gali susidaryti įspūdis, kad Graužinis nepaliauja savęs ieškojęs, eksperimentavęs, tarsi norėtų užbėgti už akių kokiam nors vienam jo ar jo teatro apibūdinimui. Puikiai išmanydamas režisūros profesiją ir kartu nenorėdamas, kad jį vadintų profesionalu. Tiesa, pastaruoju metu Graužinis teigia šviesią, skaidrią teatro kryptį, su kuria susiję ne tik jo pastatymai Suomijojear Graikijoje, bet iš dalies ir Lietuvoje.

 

Vis dėlto Lietuvoje ir su „cezario grupe“ statytus Graužinio spektaklius galima suverti ant vieno siūlo. To siūlo pradžios tenka ieškoti 2003 m. statytoje Rolando Schimmelpfennigo „Arabiškoje naktyje“. Iš pažiūros bet kokią teatrinę formą galėjusi įgyti pjesė Graužinio rankose virto „nesuvaidinamo teatro“ partitūra - aktorių papasakota ir sužaista daugiabalse istorija, sukurta kaip gyvas ir užkrečiantis veikėjų pojūčių pasidalijimas. Tuščia erdvė, kėdės ir aktoriai - ne veiksmas, o veiksmo ženklas, ne personažas iš kūno ir kraujo, o jo subtilus štrichas, ne tiesioginiai, o „at(si)riboti“ veikėjų tarpusavio santykiai - skatino žiūrovų vaizduotę, manipuliavo jų nuotaikomis, emocijomis. Tokio teatro kūrimo maniera tuomet režisierius pataikė tarsi pirštu į akį - pjesė įgavo nepakartojamą skambesį, vienintelį tokį tarp pagal šiuolaikinius autorius kurtų lietuviškų spektaklių. Beje, panašią manierą netrukus savaip ištobulino „Atviro rato“ jaunieji artistai, „at(si)ribojimo“ žaismę paversdami ir savo teatro skiriamuoju bruožu. Tačiau Graužinis ir jo „cezario grupės“ aktoriai judėjo toliau - iki dramaturginio teksto, o kartu su juo ir personažo bei fabulos naikinimo. Iš dalies grupei ir režisieriui padėjo kita Schimmelpfennigo pjesė „Už geresnį gyvenimą“ (2004) bei Martino Crimpo „Pasikėsinimai į ją“ (2005), turbūt tik dar labiau paakinusios ne ieškoti dramaturgijos, o kurti ją patiems - tapti teisėtais savo spektaklio autoriais ir sumanymo, teksto, ir atlikimo prasme. Šias paieškas vainikavo 2007 m. „cezario grupės“ suvaidinta „Lietuvos diena“ (naujas spektaklio pavadinimas „Drąsi šalis“).

 

„Lietuvos diena“ turėjo ir privalumų, ir trūkumų. Spektaklis įrodė, kad individuali patirtis ne tik gali ir turi teisę būti transponuojama scenos meno priemonėmis, bet yra gyva, nes atsiveria kaip asmeniška laiko, gyvenimo ir aplinkos refleksija, yra aktuali ir paveiki, nes grįsta atpažįstamumu, „dirba“ kaip taiklus stereotipų (nu)vainikavimas. Netapdama nei socialiniu, nei politiniu teatru, „Lietuvos diena“ sugebėjo išrutulioti jauno žmogaus būsenos konkrečioje sociokultūrinėje erdvėje situaciją, išryškinti jos absurdiškumą ir tragikomiškumą ir suteikti jai lyrine intonacija nuspalvintą sceninę formą. Taip spektaklis stojo į vieną gretą su pastaraisiais metais populiariais kolektyviniais teatriniais performansais, oponuojančiais dramaturginio teksto, jo interpretacijos ir režisūrinio sumanymo vienvaldystei. Tiesa, Graužinio ir jo aktorių pasirinktų priemonių arsenalas neatrodė gausus, greičiau minimalus, pritrūko griežtumo ir pačiai dramaturginei kompozicijai, sudarytai iš esmės iš dviejų - pesimistinės, minorinės, ir optimistinės, mažorinės - nuotaikų variacijos. Tačiau jokios išorinės „jėgos“ neslegiama kūryba buvo tokia masinanti, kad turėjo įtakos ir vėlesniems Graužinio darbams - su suomių aktoriais statomam „No return“ ir „Kaligulai“, taip pat vėl su „cezario grupe“ sumanytam „Viskas arba nieko“.

 

Suomių spektakliuose, kurtuose „Viirus“ teatre ir ne taip seniai pristatytuose lietuvių žiūrovams, režisierius vis dėlto neatsisakė teatrališkumo, vienu atveju demonstruodamas išmonę kuriant skirtingiausius personažus, o kitu - išgaunant polifoninį Kaligulą supusių ir jo bruožus įgijusių Camus pjesės veikėjų balsų skambesį. O štai naujausiame „Viskas arba nieko“ dvelktelėjo kartojimu ir net tokio teatro išsėmimu.

 

„Viskas arba nieko“ keturi veikėjai (Putramentas, Bėkštaitė, Vidugirytė ir Jampolskis), kuriuos vaidina Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė ir Julius Žalakevičius, sakinys po sakinio praveria duris į apatijos ir sielos sąstingio apimto žmogaus jauseną. Šįkart tai abstrakti, nuo jokio konkretaus įvykio ar situacijos nepriklausanti jausena, galinti kiekvieną akimirką apimti visus. Iš pradžių sėdintys, netrukus atsistojantys ir pradedantys judėti aktoriai įsitraukia į klausimų ir atsakymų, provokacijų ir atsivėrimų dialogus, kurie spektaklyje įgyja balsinės polifonijos ir pakartojimų formą. Nuo gyvenimo apatijos judama prie simpatijos, nuo dvasinio ir fizinio sąstingio - prie judrumo ir dinamikos. Tad, sakytum, iš pažiūros „Viskas arba nieko“ artėja prie įgarsinto ir įvaizdinto vidinio monologo, kurį skirtingai interpretuoja keturi veikėjai. Žodį atliepia judesys, jausmą - muzika; tekstas skleidžiasi kaip paskirų fragmentų koliažas, jungiamas ritmų kaita ir nuotaikų priešpriešomis.

Plačiau >>

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru