Lietuvoje viskas vėluoja, ne tik žinios. Šią ir ateinančią savaitę televizijos rodys daug pavėlavusių filmų. Tarp jų ir ne viena retenybė sinefilams. Prie tokių priskirčiau 1974 m. Niujorko metro filmuotą Josepho Sargento „Metro traukinio užgrobimą“ (LTV2, 6 d. 22.10), kuris įkvėpė Quentino Tarantino „Pasiutusius šunis“ ir sulaukė ne vieno perdirbinio. 1959 m. klasiko Johno Fordo sukurtų „Raitininkų“ (LTV2, 7 d. 22.10) pagrindas - tikri JAV pilietinio karo įvykiai, bet man tai pirmiausia savotiška šio žanro stiliaus ir pasikartojančių motyvų enciklopedija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Johnas Wayne'as, vaidinęs bene dešimtyje Fordo filmų. Savo laiku Lietuvoje nepasirodė ir čekų klasika - Jiri Menzelio „Ypatingieji traukiniai“ (LTV2, 5 d. 19.50). Nors televizija jį rodys ne pirmą ir ne antrą kartą, o ir Bohumilo Hrabalo knygą, tapusią filmo pagrindu, skaičiau taip pat ne vieną kartą, neabejoju, kad ir vėl įsijungsiu televizorių. Toks ypatingas humoro, išminties ir elegijos derinys kine itin retas. Prie dėmesio vertų retenybių priskirčiau ir Honkongo režisieriaus, operatoriaus Andrew Lau (Wai-keung Lau) filmą „Dvikova“ (BTV, 7 d. 21.25). Pasakojimo apie dviejų Rytų kovų žinovų žūtbūtinę dvikovą fone iškyla pasikėsinimas į imperatorių, bet iš garsiosios „Dvigubos rokiruotės“ autoriaus galima laukti sinefiliškų netikėtumų. Jų bus ir Johno Singletono 2000 m. filme „Šaftas“ (LNK, 9 d. 22.30). Samuelis L. Jacksonas šiame garsaus 8-ojo dešimtmečio filmo perdirbinyje suvaidino juodaodį Šaftą (čia jis jau nebe privatus detektyvas, o policininkas), kuris buvo „pirmasis tikrai pavojingas juodaodis“ ir kurį galima lyginti su purvinuoju Hariu. Vienas talentingiausių juodaodžių kūrėjų Singletonas, be abejo, ilgėjosi panašaus herojaus. Todėl nusprendė jį sugrąžinti į ekranus.

Iš kartojamų filmų dėmesio nusipelno psichoanalitinis Marco Fosterio trileris „Pasilik“ (TV3, 4 d. 22.50). Filmo herojus yra sėkmingas Niujorko psichoanalitikas Semas (Ewan McGregor), kurį likimas suveda su jaunuoliu Hariu (Ryan Gosling), pareiškusiu, kad nusižudys artimiausią šeštadienį. Semas nusprendžia sukliudyti Hariui, bet netrukus net nepastabiausias žiūrovas supras, kad filmo veiksmas vis dėlto vyksta ne tikrovėje, o Semo galvoje. Man patinka labirintinė filmo struktūra, bet pirmiausia tai, kaip ji perteikiama, - pasikartojančiais vizualiniais motyvais, spalvomis, formomis, faktūromis, net personažų drabužių detalėmis. Įdomu, kad emocijų kaitą žymi trys spalvos: juoda, raudona, žalia, o kameros rakursai, apšvietimas taip pat perteikia herojų išgyvenimus. Režisieriaus įkvėpimo šaltinis buvo 7-ojo dešimtmečio „psichodeliniai filmai“. Jis tvirtina norėjęs sulaužyti tradicines naracijos taisykles ir priversti žiūrovus pasijusti taip, „tarsi jie būtų atsidūrę pasaulyje, kuriame tikrovė susipynė su fantazija“. Mėgstantis eksperimentuoti Fosteris neseniai sukūrė filmą apie Džeimso Bondo nuotykius. Tęsti Bondo odisėją jis atsisakė ir dabar rengiasi kurti filmą apie Kurtą Cobainą.

Amerikiečių režisierius Wesas Andersonas taip pat mėgsta eksperimentuoti. 2004 m. sukurtą jo filmą „Gyvenimas po vandeniu“ (LNK, 5 d. 23.15) lietuvių platintojai buvosuplanavę, bet atsisakė rodyti. Matyt, nusprendė, kad į kinus vaikštantiems lietuviams filmas bus per sudėtingas. Iš tikrųjų, režisierius nevengia gausių postmodernistinių citatų ir intertekstualinių žaidimų. Amerikiečių kritikai jį laiko nauju genijumi. Manau, kad tai perdėta, bet „Gyvenimą po vandeniu“ verta pasižiūrėti. Šiame pasakojime apie garsų vandenynų tyrinėtoją Stivą Zisu netikėtai suskamba ne tik „Mobio Diko“ motyvai, bet ir apmąstymai apie viešųjų ir kitokių ryšių įtaką žmogaus gyvenimui. Filme vaidina Cate Blanchett, Anjelika Huston, Willemas Dafoe, Owenas Wilsonas, o pagrindinį vaidmenį sukūrė nuostabusis Billas Murray. Įdomus ir vaizdinis filmo sprendimas, nes režisierius nusprendė pasitikėti žiūrovų vaizduote ir nesistengė „perspjauti“ įvairiuose dokumentiniuose filmuose rodomo nuostabaus povandeninio pasaulio: „Pasirinkome kitą kelią. Mūsų tikslas buvo perteikti subjektyvų Zisu pasaulio suvokimą.“ Tuo tikslu jis pasikvietė į pagalbą tradicinės (ne kompiuterinės) animacijos kūrėjus.

Taip ir nebaigę Erico Rohmero „Keturių metų laikų“ ciklo, LTV rodytojai pradeda pažintį su kito prancūzų režisieriaus Jacques'o Doillono (g. 1944) kūryba. Darbą kine šis vesternų, Bressono ir Dreyerio gerbėjas pradėjo šešių mėnesių stažuote kino laboratorijoje, paskui buvo montuotojo asistentu. 7-ajame dešimtmetyje pradėjo kurti užsakomus dokumentinius filmus. Pirmasis jo pilnametražis filmas „01 metai“ (1972) buvo savotiškas manifestas, persmelktas 1968-ųjų gegužės dvasios. 1974 m. pasirodė antrasis, daug asmeniškesnis jo filmas „Pirštas galvoje“. Šį pasakojimą apie kepėjo mokinio širdies ir profesinius nuotykius šiltai pasveikino Franšois Truffaut. Nuo tada Doillonas kuria pasakojimus apie jausmų vingius, šeimos dramas, dažniausiai jo filmų herojės yra moterys, paauglės, mergaitės. Jų pasaulį realistas ir minimalistas Doillonas atkuria subtiliai ir poetiškai. Jis atrado ne vieną ryškią debiutantę (kad ir Juliette Binoche, Judith Godreche). Kuklusis Doillonas sugebėjo nuvilioti iš Serge'o Gainsbourg'o efektingąją Jane Birkin. Ji dažnai vaidino vyro filmuose. Jų dukra Lou Doillon (taip pat nuo mažų dienų pasirodanti tėvo filmuose) yra ne tik viena gražiausių jaunųjų prancūzų kino ir teatro aktorių, bet ir viena ypatingo Paryžiaus stiliaus ikonų. Režisieriaus pristatymą LTV2 (šįvakar, 3 d. 20.05) pradės 1986 m. sukurta „Puritone“. Šiame filme režisierių domina teatro prigimtis, nors siužetas primena dar vieną šeimyninę dramą. Filmo herojus yra teatro režisierius (Michel Piccoli), kurio dukra (Sandrine Bonnaire) prieš metus paliko namus. Režisierius repetuoja pjesę, atspindinčią jų santykius...

2002 m. Fernandą Meirellesą išgarsinusi kino drama „Dievų miestas“ (LTV, 8 d. 23.15) - tai sukrečianti Rio De Žaneiro priemiesčio Cidade de Deus kronika. Rajonas atsirado 7-ajame dešimtmetyje, po kelių dešimtmečių jis tapo pavojingiausia metropolio vieta. Su narkotikais, nusikaltėlių gaujų karais, skurdu ir prievarta čia susiduria kiekvienas. Filmo herojai yra du paaugliai, kurių keliai išsiskiria. Vienas tampa fotografu, kitas - narkotikų prekeiviu. Filmo pagrindas - Paolo Linso romanas - meilės, humoro ir kovos kupinų istorijų mozaika. Režisierius nusprendė pasitelkti neprofesionalius aktorius. Filmas skyla į tris sąlygiškas dalis. Pirmosios veiksmas vyksta 7-ajame dešimtmetyje ir įveda į nusikaltėlių pasaulį. Ji kurta labiau tradiciškomis priemonėmis. Antrojoje rodomas 8-asis dešimtmetis, narkotikų „verslo“ suklestėjimas. Ekraną užplūsta spalvos, kamera „išlaisvėja“, net filmo atmosfera tampa „psichodeliška“. Trečioji dalis - gaujų karo istorija. Filmas tampa monochromiškas, atmosfera - nervinga, tvanki, vaizdai neryškūs, montažas trūkčiojantis. Filmo operatorius Césaras Charlone prisipažino, kad vengė „gražių“, efektingų vaizdų ir stengėsi kuo labiau priartėti prie rajono kasdienybės, kuo mažiau iškreipti tikrovę.

Jūsų -

Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.13 (842), 2009-04-03