Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Veidrodyje pamačiau vampyrą


Mickey Rourke'as apie sugrįžimą į didįjį kiną


7 MD

Share |
„Imtynininkas“
Šiandien Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodantis Darreno Aronofsky filmas „Imtynininkas“ („The Wrestler“, JAV, 2008) sugrąžino į didįjį kiną 9-ojo dešimtmečio žvaigždę Mickey Rourke'ą ir pakeitė aktoriaus gyvenimą. Filmus „Requiem sapnui“, „Pi“ ir „Šaltinis“ sukūręs Aronofsky laikomas viena didžiųjų amerikiečių kino vilčių. Naujausio jo filmo „Imtynininkas“ herojus Rendis siekia sugrįžti į ringą, nors žino, kad serga sunkia širdies liga. Prieš dvidešimt metų jis buvo tikra žvaigždė. Bet viskas baigėsi ir Rendis turi pradėti gyvenimą iš naujo. Jis siekia atkurti ir santykius su dukterimi. Tačiau niekas negali pakeisti kovos jausmo...

Mickey Rourke'as (g. 1953) kine debiutavo 1979 m. epizodiniu vaidmeniu Steveno Spielbergo komedijoje „1941“. Aktorius išgarsėjo filmuose „Kovinė žuvelė“ (1983, rež. F.F. Coppola), „Drakono metai“ (1985, rež. M. Cimino), „9 1/2 savaitės“ (1986, rež. A. Lyne), „Angelo širdis“ (1987, rež. A. Parker). Tada jis įgijo aktoriaus perfekcionisto reputaciją. Tačiau netrukus Rourke'o karjera ėmė ristis žemyn. Priklausomybės nuo narkotikų ir alkoholio nebuvo įmanoma paslėpti. Skandalingą reputaciją papildė žinios, kad Rourke'as finansavo airių IRA, bei skyrybos su aktore Carré Ottis, kai aktorius buvo suimtas ir nuteistas už žmonos sumušimą. 1988 m. Rourke'as parašė autobiografinį scenarijų „Homeboy“ ir suvaidino filme pagrindinį vaidmenį. 1991 m. jis pradėjo boksininko karjerą, kurią baigė 1995-aisiais. Paskutiniais dešimtmečiais jis vaidino epizodinius vaidmenis.

Ar galima ištaisyti praeities klaidas?

 

Deja, neįmanoma ištrinti to, ką norėtum pamiršti, bet bent jau galima gyventi taip, kad nekartotum tų pačių klaidų. Dabar gailiuosi daugybės dalykų... Praradau karjerą, žmoną, namus, draugus, sveikatą ir pinigus. Tačiau neieškau pateisinimų. Atėjo toks metas, kai reikėjo pažvelgti į veidrodį ir pasakyti sau: „Viską sugadinai! Pats esi kaltas, kvaily!“ Tačiau žinau, kad dar turiu pakankamai laiko ir jėgų, kad „atidirbčiau“ tuos prarastus 15 metų. Nusprendžiau dirbti iš visų jėgų ir nenuvilti tų, kurie ištiesė man ranką ir pasitikėjo. Būsiu geras aktorius.

9-ojo dešimtmečio pabaigoje, pasiekęs šlovės ir sėkmės viršūnę, Jūs ilgam išnykote iš kino ekranų. Kodėl?

Pradėjau gauti nuviliančius pasiūlymus. O tų vaidmenų, už kuriuos kiti aktoriai vėliau sulaukdavo prizų arba gerų recenzijų, kvailai atsisakydavau. Pavyzdžiui, boksininko Bačo Kulidžo „Kriminalinia

 

me skaitale“. Visiškai apsikvailinau! Kad taip būtų buvę tik kartą. Bet man būtinai reikėjo sėkmės. Man nepakako net gerų recenzijų, kai filmas nesurinkdavo žiūrovų ar kai net nebuvo platinamas JAV, pavyzdžiui, „Pranciškus Asyžietis“. Viską vertinau pernelyg asmeniškai. Pradėjau gerti, atsirado priklausomybė nuo narkotikų. Nekontroliavau agresijos. Siutindavau režisierius ir filmavimo grupę.

Be to, mane vis labiau atstūmė tas Holivudo pasaulėlis. Iš „Actor's Studio“ išėjau įsitikinęs, kad vaidmeniui turi paaukoti viską, nes būti aktoriumi - tai pašaukimas. Tačiau patekęs į Holivudą ir iš arti pamatęs žmones, kurie laikomi žvaigždėmis, pasijutau nejaukiai. Jiems svarbiausia buvo ne aktorystė, bet naujausios paskalos, kas su kuo miega, kas kam neištikimas. Pradėjau gėdytis, kad esu aktorius, ypač po „9 1/2 savaitės“ sėkmės, kai prodiuseriai norėjo mane paversti sekso simboliu. Jaučiausi vienišas, atsidūręs spąstuose.

Ar todėl būdamas 39-erių visus gerbėjus nustebinote sprendimu tapti profesionaliu boksininku?

Mėgstu boksą, tai mano pirmoji, dar vaikystės aistra. Maniau, kad tas naujas gyvenimo etapas atneš daugiau pasitenkinimo nei aktorystė.

Tačiau boksas netapo sėkminga terapija. Sužlugo Jūsų antroji santuoka su aktore Carré Ottis, pašlijo sveikata.

Taip neturėjo būti! Tačiau gyvenime ne viskas klostosi taip, kaip trokštame. Carré buvo mano meilė ir šviesa. Ji mane paliko, nes nebegalėjo daugiau išverti. Maniau, kad išprotėsiu. Kai ją praradau, praradau viską. Dešimt metų laukiau jos sugrįžtant. Iki savo brolio Joe mirties. Paskui lioviausi laukti... Net boksas nebeteikė džiaugsmo. Gėriau vis daugiau ir vartojau heroiną, kad pamirščiau skausmą. Ne tik psichinį, bet ir fizinį. Ringe, kaip ir filmavimo aikštelėje, niekad netaupiau savęs. Atiduodavau save visą, buvau atviras smūgiams. Daugybė traumų ir sudarkytas veidas baugino net visko mačiusį gydytoją, kuris buvo pripratęs prie sužalotų boksininkų. Kartą jis man pasakė, kad po dar vieno smūgio į galvą, prarasiu atmintį. Jaučiau, kad rituosi žemyn. Kai sumažinau kovų ir sudalyvavau epizodinio vaidmens kažkokiame filme aktorių atrankoje (stigo pinigų pragyvenimui), išgirdau, kad kaip aktorius esu žlugęs. Visi nuo manęs nusisuko. Gyvenau kaip žiurkė.

Kaip atrodė žiurkės gyvenimas?

Kartu su savo šunimi apsigyvenau mažame butelyje gana niūriame kvartale. Tai buvo didelis šokas, turint galvoje, kad kadaise turėjau gražų namą su sodu, daug pinigų, važinėjau brangiais automobiliais, dėvėjau dizainerių drabužiais. Dabar man turėjo pakakti vieno švarko ir dvejų kelnių. Teko pamiršti gerus restoranus. Jei ne draugas, būčiau nudvėsęs iš bado. Kiekvieną savaitę jis man duodavo šimtą dolerių. Pakakdavo šlykštiems greito maisto restoranams. Retkarčiais mane aplankydavo italų kilmės kunigas. Jis buvo vienintelis žmogus, rasdavęs laiko mane išklausyti. Jis suteikdavo man vilties ir, ko gero, tie pokalbiai man padėjo iki galo nepasiduoti. Nebetikėjau, kad pasiseks grįžti į filmavimo aikštelę, bet norėjau bent jau susitvarkyti gyvenimą. Kunigas man patarė kreiptis į psichoterapeutą. Tą patį sakė ir Carré, bet aš gėdijausi kreiptis į specialistus, apnuoginti savo silpnumą ir bejėgiškumą. Tačiau pats vienas nesugebėjau su viskuo susidoroti.

Kada įvyko lūžis?

Nebuvo jokio lūžio! Paprasčiausiai vieną dieną prisiverčiau pasižiūrėti į veidrodį. Anksčiau jį slėpdavau stalčiuje, nes bijojau atsidurti dar gilesnėje depresijoje. Nuo tada, kai lioviausi skustis, nebereikėjo žiūrėti į save. Tačiau tą dieną ištraukiau veidrodėlį ir pamačiau žmogaus liekanas. Vampyro veidą. Pamaniau, nenuostabu, kad visi bjaurisi senstančiu, užtinusiu narkomanu. Pasakiau sau: „Niekše, privalai susiimti. Antraip supūsi urve visų užmirštas.“

 

Galiausiai nuėjau pas puikų psichoterapeutą. Pasakiau, kad esu žlugęs, bet noriu keistis. Nežinau kodėl, bet jis sutiko man padėti už dyką. Tie susitikimai tęsėsi kelerius metus, bet galiausiai kažkaip atsispyriau nuo dugno. Tapau nepriklausomas nuo alkoholio ir narkotikų. Supratau, kur mano problemų šaknys ir kaip su jomis susidoroti.

Ar galima tvirtinti, kad tolesnė terapija buvo kinas ir nauji vaidmenys? Pirmasis, kuris po pertraukos pakvietė Jus filmuotis, buvo Roberto Rodriguezas.

Taip. Esu jam skolingas iki gyvos galvos, kad mane pasirinko Bilio vaidmeniui filme „Desperado“, paskui pakvietė vaidinti „Nuodėmių mieste“. Vėl pajutau vaidybos džiaugsmą, virpulį... Radau daug bendra tarp mano istorijos ir mano herojų likimų. Ypač artimas man pasirodė „Nuodėmių miesto“ Marvas. Toks angelo širdies kietuolis, slepiantis begalinį jautrumą po žiaurumo kauke. Jis beveik toks pat kaip aš. (Juokiasi.)

Būtent. Geriausi, labiausiai jaudinantys Jūsų vaidmenys yra tie, kuriuose pasitelkiate savo skausmingą patirtį. Turiu omenyje ir „Baro musę“, ir naujausią filmą „Imtynininkas“.

Mano psichoterapeutas sakė, kad nė vienas iš mano garbinamų aktorių - Jamesas Deanas, Clintas Eastwoodas, Marlonas Brando ar Steve'as McQueenas - nebūtų ištvėręs tokių sąlygų, kokiomis aš gyvenau tuos keliolika metų. Gal mane tai sustiprino? Tačiau kalbant apie kiną, kaip terapiją, prisipažinsiu, kad man kiekvienąkart tai labai sunkus išgyvenimas. Ilgai nesutikau vaidinti „Baro musėje“, nes alkoholizmo tema man itin skausminga. Beveik visi mano giminės vyrai daug gėrė ir beveik visi nesulaukė 40 metų. Ir mano mylimas tėvas taip pat. Dalyvavimas filme, kuris yra alkoholio priklausomybės studija, sužadina visus negerus prisiminimus, kuriuos norėtumei pamiršti.

Apie „Imtynininką“ sakoma, kad tai - didysis Jūsų gyvenimo vaidmuo. Bet Jūs taip pat nenorėjote vaidinti šiame filme. Darrenui Aronofsky teko ilgai įkalbinėti. Ar todėl, kad taip stipriai susitapatinote su filmo herojumi?

Taip. Su filmo herojumi turiu daug bendra. Gyvenime elgiausi kaip jis. Tiesa, aš negalėjau pakęsti imtynių (wrestling), nes tą sportą visada laikiau perdėm žiūrovišku, erzino, kad rezultatas žinomas dar prieš prasidedant kovai. Boksas man atrodė tikra, kilni kova. Tačiau bokse dariau tą patį, ką Rendis imtynėse. Jam gydytojai uždraudė kilti į ringą, nes buvo patyręs infarktą. Dėl savo sužalojimų aš taip pat turėjau derėtis dėl kiekvieno pasirodymo. Kaip ir Rendis, išgyvenau pažeminimų, kai svetimi žmonės mane atpažindavo kaip garsų aktorių, Holivudo žvaigždę, atsidūrusią dugne. Man daug kainavo „Imtynininko“ scena, kai mano herojus susižeidžia pirštą pjaustydamas dešras parduotuvėje, kur jį atpažįsta vienas klientas. Išgyvenau panašią situaciją. Iš pykčio ir gėdos, kad yra mano žlugimo liudininkų, nusipjoviau dalį piršto. Laimė, iškart įsikišus chirurgui pavyko jį išsaugoti.

 

Žinau, kad tai gali pasirodyti beprotiška, bet žmogus, kuris nėra išgyvenęs panašios situacijos, nežino, kas yra psichinė kančia. Šiame filme vėl turėjau susikauti su praeities traumomis. Tačiau, kitaip nei Rendis, kuris po pertraukos bando grįžti į ringą ir baigia tragiškai, man pavyko. Gavau iš gyvenimo antrą šansą ir jo nepraleisiu.

Kaip Darrenas Aronofsky Jus įtikino, kad verta imtis šio iššūkio?

Niekad nepamiršiu mūsų pirmojo susitikimo. Darrenas tiesiai šviesiai pasakė: „Žinau, kad su tavimi dirbti sunku, kad turi prastą reputaciją ir sužlugdei savo karjerą, bet būtent tave noriu pakviesti pagrindiniam vaidmeniui. Mano sąlygos: visada gerbsi tai, ką sakau, neatsivedinėsi mergelių į filmavimo aikštelę, savaitgaliais neskraidysi į Majamį, į vakarėlius ir už vaidmenį negausi nė skatiko, nes kol kas neturime pinigų honorarams.“ (Juokiasi). Pagalvojau, kad tas tipas žino, ko nori, ir yra talentingas.

 

Iš pat pradžių jis elgėsi garbingai. Laikui bėgant įsitikinau, kad jis yra tikras profesionalas. Jis ištraukė iš manęs viską, kas geriausia: jautrumą, empatiją, spontaniškumą, šilumą, autentiškas emocijas. Jis atvėrė mane ir nutraukė šarvus, kurie saugo nuo sužeidimo, bet kurie atitveria mane nuo kitų žmonių. Esu Darrenui dėkingas ne tik kaip aktorius, bet pirmiausia kaip žmogus. Nes tas vaidmuo pakeitė mano gyvenimą.

Nuo tada, kai „Imtynininkas“ buvo apdovanotas Venecijos kino festivalio „Auksiniu liūtu“, vėl atsidūrėte žiniasklaidos dėmesio centre. Kaip jaučiatės?

Keistai. Iš naujo turiu priprasti prie to žiniasklaidos triukšmo. Buvau beveik įsitikinęs, kad raudoni kilimai, apdovanojimai, aplodismentai ir interviu liko praeityje. „Auksiniai liūtai“, „Auksiniai gaubliai“ ir „Oskarai“ - tai ženklas, kad kovojama už geriausius filmus ir geriausius vaidmenis. Aš mėgstu kovą, mėgstu kovoti su scenarijais ir savo silpnybėmis. Aktorystė - tai taip pat kovų, savęs patikrinimo, tam tikrų taisyklių paisymo rūšis. Tik ne ringe, o priešais kamerą.

 

Pagal „Zwierciadlo“ parengė Kora Ročkienė

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.13 (842), 2009-04-03

Versija spausdinimui

Komentarai

6o4gCYWfrOt, 2017-03-22 06:31

СтаніÑ� �ÃÂ»ÃÂ°ÃÂ²ÃÂ—а межами УкраїР½ÃÂ¸ – дивітÑ� �ŒÃ‘Ñ якою хочетÐ µ мовою. А в нашій держав і мова лиш одна офіціà Â¹ÃÂ½ÃÂ° – україÐ� �½Ã‘ÑŒÐºÐ°. Нею й мають лбсоуг овуваÑÂ� �ись усі сфери суспіÐ� �»Ã‘ŒÑÑ‚ва. Тому не пишітÑ ÂŒ більшРµ комент арі типу “Я хочу…&a mp;#8221;, “УщимÐ� �»Ã‘ÐµÑ‚е права&#82 30;”. Існує закон, який все і регулѠŽÃ‘”. І так дожилиà ‘Ñ, що закони

eMzIRktoYlO, 2012-03-18 11:44

Saule rašo:Labas Namiškiai tai sesuo iškart pastebėjo ir įvertino Tėvams aš vadisa liekna, ir tokių pokyčių jie nepastebi. Nebent sukūsčiau iki kokių 55 kg., tuomet turbūt klaustų, ar nesusirgau O prieš vėlykinį stalą aš ir nebandžiau atsilaikyti. Tiesiog valgiau ir mėgavausi Kadangi pagrindinis valgymas vyko rytais ir per pietus, vakarais su sese vaikščiojom po kokias 3 val. Tai grįžau sverdama tiek pat, kiek ir prieš vėlykas

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti