Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 13 (842), 2009 balandžio 03 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Helmutas Šabasevičius: Šokio teatre - istorinis spektaklis
Leo Delibes'o baletas „Kopelija“
Nijolė Nevčesauskienė: Gyvas ir spalvingas
Projektas „Naujas miesto veidas“ Vilniaus miesto pagrindinėse stotyse
Aistė Paulina Virbickaitė : Pavasario šeštadienis Kaune
Niujorko menininkai M. Žilinsko dailės galerijoje
Mickey Rourke'as apie sugrįžimą į didįjį kiną
Jonas Ūbis: Vėluojantys (3)
Krėsle prie televizoriaus
Projektas „Artscape“: Austrijos menininkas Erwinas Wurmas ir Žilvinas Lanzbergas galerijoje „Vartai“

Monika Krikštopaitytė

Vienoje iš salių pasijuntu taip, lyg būčiau nutukusio namo psichoterapeutė, kuri turi išklausyti ilgą monologą apie jo identiteto krizę. „Ar aš namas? O gal aš meno kūrinys? Ar menas gali būti nutukęs? Ar visi nutukę žmonės yra menas? Gal aš per daug klausinėju?“ - dūzgia namelis, panašus į rubuilį animacijos personažą, įsitaisęs didžiuliame parodiniame angare (videofilmas „Ar aš esu namas?“ 2005m.). Keistoki klausimai... nejaugi vėl kalbėsime apie meno legitimumą, kur jau tarsi aišku, kaip, kas ir kada tampa menu. Ne visai. Wurmas, būdamas skulptoriumi, yra susidomėjęs visai kitais dalykais, pavyzdžiui, skulptūros savybių (tuštumos, virtualumo, apimties) išplėtimu. Menininkas lyg apsėstas visur sugeba įžvelgti skulptūrą, tiksliau, jos savybes. Drabužių sluoksniai gali kurti apimtis, tuštumos byloti, elementariausi daiktai - keisti formos suvokimą. Austras kartais nueina iki kraštutinumų - pavyzdžiui, geidžia sutrikti utilitarių daiktų erdvėje arba trokšta patirti absoliutų nesaugumą. Tokiu būdu iš šakutės lizdo gali išaugti bananas, išsipūsti ir subliukšti šokoladinis pastatas. Tas išprotėjęs, išprotėjęs pasaulis... bet ne be pagrindo. Gan greitai paaiškėja, kad Wurmo pagrindinė „kova“ vyksta su inercija. Inercija, kuri apriboja ir verčia mus daryti, spręsti, manyti vis tą patį, tokiu būdu save nuskurdinant.

 

Štai galerijoje esantys tikroviškai pagaminti agurkai, kiekvienas atskirai stovintis ant postamento, atrodo kaip absoliuti nesąmonė – susireikšminimo ir absurdo viršūnė. Iššvaistyti dideli pinigai ir dar kiekvieną jų galima labai brangiai įsigyti. Gal jis iš mūsų tyčiojasi? Tyčiojasi, bet ne iš žiūrovo, o iš skulptūros suvokimo. Kuo gi tie mieli agurkėliai skiriasi nuo Vilniaus mieste (deja) be skandalų pastatytų daugelio paminklų? Niekuo. Visi jie stovi ant postamentų ir yra falinės formos. Ir, žinoma lygiai kaip agurkai (kai kurie ilgavaisiai, kai kurie kresni) pretenduoja būti menu, skulptūra, nes inertiškai mąstant tradicinei skulptūrai visiškai pakanka postamento, jog taptų menu. Toks jausmas, lyg Rosalind Krauss niekuomet nebuvo rašiusi apie skulptūrą, o meno istorija būtų sustojusi XIX amžiuje. Kaip parodė šiuo metu vis dar vykstantis skandalas dėl paupio skulptūrų, viskas, kas nestovi kokios nors aikštės centre ant postamento ir nedominuoja, nėra menas. Gal asmenims, anonimiškai renkantiems parašus dėl skulptūrų sunaikinimo, naudingiau būtų įsigyti po Wurmo agurką asmeniniam vartojimui ir palikti ramybėje manančius kitaip?

 

Kartais austrų menininkas lyg koks dzenbudistas plečia sąmonę ieškodamas dar nepatirtos erdvės (priverčia savo filmų herojus lyg niekur nieko vaikštinėti sienomis, kiša žmones į šiukšlių dėžes, sofas, bando naujai patirti elementariausius daiktus), o kartais su paauglišku nihilizmu „perdeda“ (nutukę prabangūs automobiliai) ar peržengia ribas (fotografijų serija „Instrukcijos, kaip būti politiškai nekorektiškam“). Tuo tarpu Žilvinas Landzbergas visą pasaulio beprotybę įsileidžia į save ir mėgaujasi ja iki narkotinio apkvaitimo. Iš kelių kūrinių suręstoje instaliacijoje „Sniego eksportas“ ant optiškai raibuliuojančių grindų voliojasi giedro dangaus mėlio pušų kamienai, mažoje ertmėje - dar vienas kintančios erdvės plotelis, o ant lentynos paberta flomasterių, kurie iš tikrųjų yra jų ertmėje išlietos žvakės. Belieka tik žvilgtelti, ar šalia nestovi agentas Kuperis iš mistinio „Tvin Pykso miestelio“ su diktofonu rankoje. Viskas keista, viskas pakitę. Medžiaga neatitinka (medis iš sintetinių putų, flomasteriai iš kvepiančio vaško), spalvos nerealios lygžvelgtum daltoniko akimis (žydras kelmas), erdvė nestabili (optiniai žaidimai) - kelios gudrybės ir jokios apgaulės, o realybė tikrai patiriama naujai. Pasirodo, ir be magijos galima praplėsti savo inertišką aplinkos matymą. O kam to reikia? Tik netiems, kurie vengia kitokio žmogaus, kito požiūrio ar siūlo naikinti kitų kūrinius.

 

Man šioje parodoje Landzbergo instaliacija vis dėlto atrodo kur kas įspūdingiau, nei dalelėmis rodomi garsiojo Wurmo kūriniai. Austrokūrybai reikia konteksto, todėl įtaigiau jis atrodo knygoje. O galbūt mane stipriau paveikė Landzbergas todėl, kad jis nekovoja, o tiesiog pavydėtinai mėgaujasi nauja erdve, t.y. formuluoja veiksmus per teiginius.

...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru