Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos

Vėl prisiminus siekiamybę...

Rasa Vasinauskaitė
Sakinį: „Tai, ką čia rašau, skirta orientuotis ir paliudyti, tai nėra gynyba ar apologija“ pasiskolinau iš Soreno Kierkegaardo. Šia proga - kai kritikas kalba apie teatrą ir bando jį pasveikinti - jis tinka. Juolab kad šį vakarą iškilmingame Teatro dienos minėjime vėl bus įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“ geriausiems teatro menininkams už tai, ką jie sukūrė per praėjusius, 2008-uosius metus.

Bet ką reiškia „Auksiniai scenos kryžiai“ dabar? - ar jie išties vis dar tokie svarbūs? Geriausiems teatro menininkams? - kodėl šie, o ne kiti yra geriausieji, kokiais matais, kriterijais šiandien nustatyti jų išskirtinumą, nusipelnymą? Iš dalies užtektų paaiškinimo - tokią šventę turime ne vieną dešimtmetį, nors būdas ją švęsti nuolat keitėsi.

 

Besikeičianti šventė negalėjo sustabarėti, bet šitaip, deja, negalėjo ir tapti tradicija. O jei nėra tradicijos, niekas jai netrukdo vėl keistis - kartu su laiku ir pačiu teatru. Šiandienis teatras anaiptol ne toks pat, koks buvo prieš dešimt, juolab dvidešimt metų. Kai meninė iniciatyva ar kūrybinis netikėtumas sukeldavo ypatingą šurmulį, kai spektaklio, aktoriaus ar kito teatro kūrėjo darbas palikdavo neišdildomą įspūdį ir norą jį dar kartą patirti. Pats menininkas tapdavo matu ir kriterijum, jo, o kartu ir jo teatro, trupės, kolegų darbas - vertybine kartele kitiems. Ne mėgdžiojimo prasme, bet siekiamybės. Užkrėstus šia siekiamybe teatrus (!) „užklupdavo“ tai „Kristoforų“, tai Kultūros ministerijos premijų ar „Auksinių scenos kryžių“ komisijos, įspraustos į griežtą asmenybių paieškos pagal nominacijas reglamentą. Laikui bėgant siekiamybės idėja mąžta, nominacijų vis daugėja, jos vis labiau susiejamos su vieno ar kito teatro „stogu“. Teatro su savo istorija, tradicija, įpročiais ir galimybėmis. Paprasčiausiai nebėra vieno Lietuvos teatro, o yra daugybė skirtingo amžiaus, gabumų ir meninių tikslų individualybių su savo didelėmis ir mažomis siekiamybėmis. Netgi pati Teatro diena, iš pradžių visus vienijusi ir telkusi, ilgainiui ėmė skaidyti ir tolinti. Vis dažniau švenčiama atskiruose teatruose, beveik uždarai. Visuotinumą kompensuoti šįmet bandys tiesioginė televizijos transliacija.

 

Prisimena senieji „gūdūs“ laikai: 1988-ieji - linksmybėmis ir išradingumu žaižaruojanti Teatro ir teatralų šventė dabar tik retsykiais reanimuojamuose, o tuomet gyvuose Sporto rūmuose. Arba net 1992-ieji, kai nominuoti ir apdovanoti buvo tik trys, bet Nacionalinio vardo neprislėgtame Akademiniame vyko tikra, a.a. Vytauto Kernagio sumanyta teatralų šventė. Gal iš tikrųjų atėjo laikas „Kryžių“, kad ir kokie auksiniai jie būtų, atsisakyti? Vardan pačios šventės? Arba atsisakyti nominacijų, kurių skaičius laikui bėgant tik didėja, nes teatro sampratą praplėtė scenos meno atlikėjų samprata (kur dar į nominacijas neįtraukti šviesos dailininkai, grimo meistrai, gal net vadybininkai?).

 

Ir koks paradoksas - pažiūrėti, įvertinti, ką nominacijoms šįmet pristatė visi valstybiniai ir nevalstybiniai teatrai, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Valstybės teatrų asociacija bei Scenos meno kūrėjų asociacija, privalėjo pati negausiausia komisija. Po vieną du žmones kiekvienai scenos meno sričiai. Pretendentų sąrašo „tikrinimas“ virto darbu prie konvejerio, komisija priversta savo įgudusia akimi akimirksniu įžvelgti auksą pelenuose ar branduolį riešuto kevale.

 

Vienas internautas Teatro dienos laureatus pasiūlė rinkti pagal straipsnių ir recenzijų apie jų darbus skaičių. Kuo atsiliepimų daugiau, tuo pretendentas aiškesnis. Šįmet gausiausiai (kritikų ir nekritikų) aprašytas buvo vienas spektaklis - Oskaro Koršunovo „Hamletas“. Tačiau geriausio metų dramos spektaklio nominacijos nėra, o lyginti menines individualybes darosi vis kebliau. Juolab kad pastaraisiais metais ne jos, o atsitiktinumas, aplinkybės, net viešųjų ryšių įdirbis tampa geriausiu režisieriumi. Antra vertus, praėjo tie laikai, kai spektaklis - jo idėja, sumanymas ir realizacija - generavo ir pačių rašančiųjų idėjas, norą ir pastangas išmatuoti jo gylį, įžvelgti tai, ko kitas nepastebėjo. Kalbu apie kritikus, išėjusius lygiaverčio dialogo su spektakliu „mokyklą“ ir nutilusius, kai šis dialogas, dabar įskeliamas tik retais ir išskirtiniais atvejais, tapo nebevaisingas abiem pusėms.

 

Nebevaisingas todėl, kad spektaklio autorystė ėmė prilygti jo sumodeliavimo ir pardavimo įgūdžiams, o išmaniausi šių vertintojai yra žiūrovai. Konkuruoti su žiūrovų gausumu, meile ir pripažinimu, pavertusiu teatrą pramogų rinkos dalimi, kažin ar pajėgi pati mažiausia Lietuvoje profesinė grupė - teatro kritikai. Taip ir lenda į galvą šventvagiška mintis - ne kritika, o teatro praktika yra tikroji išdavikė, perėjusi į kitą stovyklą ir paskui save viliojanti tuos, kurie gali būti jai naudingi.

 

Žinoma, dar niekad mūsų teatras nebuvo toks gausus ir įvairus su šitokia daugybe jam ir dėl jo dirbančių skirtingo amžiaus, patirties, net profesijos žmonių. Dar niekad nebuvo tiek spektaklių, tačiau ir įspūdis, kad dauguma spektaklių vienas į kitą panašūs, dar niekad nebuvo toks stiprus. Panašūs savo nepriekaištingu vidutiniškumu, brangiais ar madingais drabužiais, šiuolaikinio žmogaus paviršine tipizacija. Juolab pačia kūrybos inercija, skatinančia eiti kartą sėkmingai pramintais mažiausio pasipriešinimo keliais. Atrodytų, visi daro tai, ką išmano, ką geriausiai sugeba ir moka, o tai, pasirodo, tėra tekėjimas pasroviui. Visi išmoko teatro abėcėlės, perprato jo veikimo mechanizmus. Tik pamiršo, kad spektaklis - ne vien reginys, pramoga ar atlikimas, bet meninis kūrėjo pasisakymas.

 

Į kurį kažkokiu stebuklingu būdu jis vienintelis sugeba sudėti laiko pajautą, prisikasti iki giliausios atminties ir slapčiausių jausmų, apnuoginti gyvenimo nervą. Išlikti autoriumi šiais „inter“ ir „poli“ laikais ypač sudėtinga. Nes tai reiškia ne tik kalbėti gražiai ar įdomiai, jaunatviškai ar užkrečiamai, bet ir iki skausmo asmeniškai. Šiandien, kai, regis, nebėra nieko, ko scena nebūtų išmėginusi, kai viskas yra atrasta ir niekuo nebeįmanoma nustebinti, vertę vėl įgyja tai, kas yra asmeniška ir tik šitaip gali tapti visuotina. Kalbu apie nepakartojamą kūrėjo-autoriaus balsą, kuris išsiskiria iš populiariai kultūrai, masiniam vartojimui ir aktualiai problematikai pataikaujančio choro. (Aktualią problematiką miniu neatsitiktinai - pastarąjį dešimtmetį teatras iškreipė socialinę temą iki apgailėtinų grimasų, atsakomybės už kitą jausmą prilygino primityviai satyrai. Tikrovė judėjo pro šalį, tik retais, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamais atvejais pamatydama save teatro veidrodyje.) Tokių balsų dramos teatre šįmet išgirdau tik tris - privertusius išjausti, sugrąžinusius teatro žavesį ir džiaugsmą, pribloškusius neaprėpiamumu. Vėl priminusius apie siekiamybę ir... nepakartojamą teatro galią parodyti žmogui jį patį. Trys - jau nemažai.

 

Iš tikrųjų norėčiau, kad atmintis jau būtų ištrynusi krizės būseną, negailestingą rinkos vienvaldystę, apskritai tokią esamojo laiko jauseną, kur, anot Boriso Groyso, vienas kitame ištirpo žmogus ir aplinka - fragmentiški, be savo veido ir minties, kur net pačiame žmoguje viskas svetima ir netikra. Aplenkti šito laiko nebuvo įmanoma, bet nekartoti jo klaidų galima. Ir teatras čia - geriausias pagalbininkas, žinant jo ypatingą dvejopą prigimtį, jo gebėjimą apeliuoti gyvai į gyvuosius. Tereikia prisiminti Gombrowicziaus žodžius: tikrovė yra tai, kas priešinasi, vadinasi, tai, ką skauda, o tikras žmogus - tai toks, kuriam skauda.

 

Tad jei po šiųmetės Teatro dienos staiga kiltų mintis kitąmet tų n-iolika nominacijų pakeisti apdovanojimais už linksmiausią ar graudžiausią spektaklio sceną, sudėtingiausią šokio ar akrobatinį numerį, absurdiškiausią šukuoseną ar tipiškiausiai suvaidintą tipą, tokį sumanymą tik sveikinčiau. Tai išlaisvintų kunkuliuojančią teatro prigimtį ir šventei grąžintų šventiškumą. O tada ateitų laikas vertinti už teatro skaudėjimą ir skaudėjimą teatru.

 

*  *  *

 

© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.