Tarp šių metų didžiųjų mūsų muzikinio gyvenimo jubiliejų - kompozitoriaus Stasio Vainiūno (1909-1982) šimtmetis, į koncertų sceną sugrąžinęs jo kūrinius, papildęs diskografiją. Tiesa, pirmasis šio Rygoje gimusio, augusio, ten muzikos mokslus išėjusio ir savarankišką kelią pradėjusio muziko pašaukimas - pianisto veikla, išsidriekusi įspūdingu reljefu nuo pirmojo rečitalio dar studijuojant Rygoje 1931 m., 1933 m. pakylėta laureato vardo šlovės Tarptautiniame konkurse Vienoje, galop tapusi reikšminga Lietuvos koncertų gyvenimo savastimi. Nors ilgainiui sceniniai pasirodymai retėjo, S. Vainiūnas iki paskutinių dienų išliko geras pianistas. Simboliška, kad žemiškasis šio kompozitoriaus ir pianisto gyvenimas nutrūko po jo susitikimo su klausytojais - tąsyk, 1982 m. spalio 17 d. Rokiškyje, jis skambino savo ciklą „Vaikų kampelis“, palydėdamas muziką spalvingais komentarais.

Ištikimybę instrumentui S. Vainiūnas tęsė ir savo kūryba, kurioje, be abejonės, vyrauja fortepijono tembras - tą liudija ne tik solinės kompozicijos, bet ir kameriniai ansambliai, orkestriniai opusai. Tą ištikimybę tęsė ir Konservatorijoje (dabart. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) išugdyta gausia fortepijono specialybės klase, kurios atstovai ir šiandien kaip pedagogai, atlikėjai dalijasi įvairia patirtimi. Pradėjęs nuolat dirbti pedagogu, ilgainiui S. Vainiūnas jau vis daugiau reiškėsi kaip kompozitorius, aktyvus Kompozitorių sąjungos narys, tad ir jo klasėje tvyrojo ypatinga, įvairiapusė atmosfera, kupina tolerancijos ir kūrybingumo, kultūringo žmogiško bendravimo bei išminties, įsiklausymo ir tauraus kolegiškumo. Visa tai liudija ir šios klasės absolventai, kurie Lietuvos muzikinėje erdvėje vėliau surado labai įvairius, mūsų muzikos kultūrai reikšmingus kelius. Tai pianistai ar fortepijono pedagogai I. Gomolickaitė, R. Karosaitė, G. Trinkūnas, K. Grybauskas, E. Ignatonis, vargonininkai V. Prekerytė, G. Kviklys, N. Dainienė, dirigentai V. Viržonis, A. Žiūraitis, kompozitorius J. Juzeliūnas, muzikologas A. Ambrazas ir daugelis kitų - juk šią klasę baigė bemaž 60 muzikų.

S. Vainiūno, kaip kompozitoriaus, kelio pradžia sietina su 1940 m., kai parašyta „Mažoji vabzdžių siuita“ - pirmoji reikšminga kompozicija fortepijonui, iškart įvertinta ir kritikos, ir publikos, ir paties autoriaus, vėliau ne sykį ją skambinusio savo koncertuose. Kūrybiniam braižui natūraliai plėtotis ateinantis laikas nebuvo palankus. Sovietmečiu, ypač 5-ajame dešimtmetyje, jausdamas ideologinį spaudimą, kompozitorius mažiausiais kompromisais sugebėjo išlaikyti kūrybinį orumą, o jo muzikos stilistika iki paskutinių kompozicijų tolydžio evoliucionavo, tad ryškėjo individualaus braižo kontūras, muzika išliko visada atpažįstama, nes grįsta tvirtais kūrybiniais principais.

Nuo ankstyvos jaunystės užgrūdinta vidinė drausmė, reiklumas, profesionalus puikaus instrumentalisto žvilgsnis lėmė gausių reikšmingų opusų atsiradimą, kurie, kaip girdime, ir šiuo metu skamba patraukliai, gaiviai, geba inspiruoti jaunesnės kartos atlikėjus, o publiką patraukti muzikinių reikšmių logika, universalia kūrybinės minties estetika.

Artėjant tikrajam S. Vainiūno gimtadieniui - balandžio 2 d. - Taikomosios dailės muziejuje kovo 22 d. buvo parengtas kompozito riaus kamerinės muzikos koncertas, dalyvaujant gausiam kelių kartų atlikėjų būriui. „Mažosios vabzdžių siuitos“ nemarumą paliudijo ją paskambinusi pianistė Birutė Vainiūnaitė. Šios keturios pjesės, nedideli dailūs eskizai, skambėjo derinant preciziką ir sąmojį, muzikinę plastiką ir autentišką grojimo techniką. Kaip keitėsi kompozitoriaus požiūris į tam tikrus raiškos būdus, muzikinės kalbos dalykus, atskleidė jau trimis dešimtmečiais vėliau parašyta, M.K. Čiurlionio paveikslų ciklo „Laidotuvių simfonija“ inspiruota „Rauda“, kurią S. Vainiūnas laikė labiausiai vykusiu savo smulkios formos kūriniu. Šiame dramatiškame monologe kaip dienoraštyje prasiveržia ir paties autoriaus „rauda“ - tuo metu jį prislėgusios rezignacijos atgarsis. Skambindama šią pjesę B. Vainiūnaitė skverbėsi į polifonines muzikos audinio detales, joms artikuliuoti pasitelkdama ramų, pusbalsį ir niuansuotą kalbėjimą ir taip sukurdama erdvų pjesės formatą.

Tikra retenybė išgirsti S. Vainiūno vokalinę muziką. Taip, jos kompozitorius parašė nedaug, tačiau tose penkiose dainose (apskritai solo dainų S. Vainiūnas sukūrė vos per 10), koncerte padainuotose Astos Krikščiūnaitės (akompanavo B. Vainiūnaitė), girdėjome kiek kitokį, bet sykių ir tikrą, atpažįstamą S. Vainiūną su savomis meninėmis vertybėmis: kruopščiai išpuoselėta fortepijono partija, teksto prasmių formuojama sudėtinga, kartais rečitatyviška vokalo linija, palytėta instrumentalisto įgūdžių. A. Krikščiūnaitės balso tembras, spalvingas ir skaidrus jos dainavimas atskleidė S. Vainiūno talentą išsitekti nedidelėje formoje (ypač J. Aisčio eilėmis parašytoje „Lakštingaloje“), raiškiai prabilti taikliomis intonacijomis.

Tarp populiaresnių S. Vainiūno opusų būtų 1945 m. sukurtas Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui. Dainingas, emocionalus, romantinio polėkio kupinas trijų dalių ciklas, regis, ligi šiol nepraradęs inspiruojančios muzikavimo galios. Tuo buvo galima įsitikinti klausantis „Fort Vio“ (Ingrida Rupaitė, Povilas Jacunskas, Indrė Baikštytė) interpretacijos. Kaip būdinga ir kitiems S. Vainiūno kūriniams, šiame yra kur parodyti virtuozišką grojimą, tačiau partitūros faktūra, ryškios temos, pobalsiai plėtotės epizoduose teikia daug peno vaizduotei. Jos nestokojantys „Fort Vio“ muzikai pateikė žaižaruojančią energija ir temperamentu, detales atskleidžiančią interpretaciją, paliudydami, jog šis ciklas turi visokeriopą teisę gyvuoti ir šiandienos atlikėjų repertuare. Kaip ir vėlyvas kompozitoriaus opusas - 1971 m. parašyta Sonata smuikui ir fortepijonui, dramatiško, tamsaus kolorito kūrinys, atliktas smuikininkės Dalios Suraučiūtės ir pianisto Eugenijaus Žarskaus. Šie atlikėjai - tai irgi S. Vainiūno vaikaičių kartos atstovai, linkę vadovautis ne tiek įprastomis interpretacinėmis konvencijomis, kiek dabartinių laikų įvairovės suformuotais vaizdiniais. Tad ir jų šios Sonatos traktuotė skambėjo naujai, patraukliai, buvo pripildyta gilaus įsiklausymo į frazuotę, harmoniją, abiejų partijų išraiškingumą.

Koncertą vainikavęs Kvintetas dviem smuikams, altui, violončelei ir fortepijonui Nr. 2 scenoje sutelkė abi kompozitoriaus dukras, puikias Tėvo ir kompozitoriaus kūrybos interpretuotojas, puoselėtojas - pianistę B.Vainiūnaitę bei smuikininkę Audronę Vainiūnaitę, kitus Vilniaus kvarteto narius (Artūrą Šilalę, Girdutį Jakaitį, o violončelininką Andrių Vasiliauską, negrojusį dėl nelemtos nedidelės traumos, pakeitė Edmundas Kulikauskas). Ne kartą šis kūrinys aptartas kaip įvairių muzikos srovių atgarsiais pasižymintis - tas tiesa, tačiau jis sykiu ir ypač įtaigiai alsuoja autentiško S. Vainiūno braižo savybėmis. Tai jame derantis humoras ir lyrika, vidinė logika ir polėkis, kompozicinis „raštingumas“ ir sutartinių žymės. Ir savaip pasireiškiantis jaunatviškumas, kurio kompozitorius, regis, tiek bendraudamas, tiek kurdamas neprarado iki pat žemiškojo gyvenimo pabaigos. Juk ir pats vienai savo studentei atvirai prisipažino: „Atjaunėju, kai bendrauju su jaunais...“

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.12 (841), 2009-03-27