Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Stoikas Eastwoodas


Nauji filmai: „Gran Torino“


Živilė Pipinytė

Share |
„Gran Torino"
Su Voltu Kovalskiu susipažįstame jo žmonos laidotuvių dieną. 50 metų išdirbęs „Ford“ gamykloje, aštuoniasdešimtmetis karo Korėjoje veteranas ir toks pat nebejaunas jo šuo lieka vieni Detroito priemiesčio name.

Voltas - vienas iš nedaugelio baltųjų, vis dar gyvenančių kadaise Amerikos simboliu laikytame priemiestyje. Dabar čia įsikūrė mongai - nedidelė tautelė, kuri turėjo bėgti iš gimtųjų kraštų, nes Vietnamo kare palaikė amerikiečius. Aplink klesti jaunimo gaujos. Voltas neslepia savo rasizmo, pagiežos ir pykčio naujiesiems kaimynams. Jis nedviprasmiškai demonstruoja puikiai prižiūrimus ginklus - šautuvą ir pistoletą. Voltas tradiciškai kabina JAV vėliavą prie savo namų ir didžiuojasi kitu jos simboliu - idealiai prižiūrimu 1972 m. automobiliu „Gran Torino“. Būtent į jį pasikėsins kaimynų sūnus Tao. Šiuo incidentu ir prasidės Volto ir Tao suartėjimo istorija. Automobilis simboliškai ją ir užbaigs.

 

Naujausią Clinto Eastwoodo filmą „Gran Torino“ (JAV, 2008) lengva padėti į politiškai korektiškų, pakankamai didaktiškų socialinių dramų su ryškiais personažais lentynėlę. Parašyti kelis sakinius, kupinus susižavėjimo puikia pagrindinį Volto vaidmenį sukūrusio septyniasdešimt aštuonerių Eastwoodo forma. Pasvarstyti apie naujas imigrantų bangas, kurios keičia JAV rasinę sudėtį ir šalies mentalitetą. Tačiau tokią recenziją galima parašyti ir nemačius filmo (jei tai vis dar bus recenzija). Kai filmą pasižiūri, jis nepalieka ilgam. „Gran Torino“ pirmiausia sužavi Eastwoodo režisūros virtuoziškumu. Bet gilinantis į Eastwoodo meistriškumo paslaptis ima ryškėti gilesnieji filmo klodai, nes „Gran Torino“ - tai ir grįžimas prie Eastwoodo filmuose ryškiai akcentuotų giminystės ryšių ir tikėjimo temų, ir savotiškas Eastwoodo bandymas įvertinti pagrindinę, dar aktorystės metais pradėtą teisingumo ir keršto už įvykdytą blogį liniją. Ko gero, ji prasidėjo 1971 m. Dono Siegelo filme „Purvinasis Haris“, kur Eastwoodo inspektorius Haris leistinais ir neleistinais būdais siekė įgyvendinti teisingumą. Beje, Volto gestai, mimika, pozos gana karikatūriškai primena Harį. Be abejo, ši tema neatsiejama ir nuo vesternų, pelniusių Eastwoodui žvaigždės statusą. Tačiau Eastwoodas nežaidžia postmodernistinių žaidimų. „Gran Torino“ jam yra ir pretekstas pažvelgti į visą savo kūrybą, nesibaidant saviironijos ir grotesko.

 

Senas ligotas Voltas po laidotuvių jaučiasi vienišas. Jo ryšiai su sūnumis neteikia pasitenkinimo nei jam, nei giminaičiams. Vieną sūnų jis laiko išdaviku, nes šis pardavinėja japoniškus automobilius. Pliku pilvu net per močiutės laidotuves senelį papiktinusi anūkė neslepia, kad jai labiau rūpi, kam po jo mirties atiteks „Gran Torino“. Gal to artumo su sūnumis niekad ir nebuvo, bet per savo gimtadienį Voltas išvaro sūnų ir jo žmoną, atnešusius ne tik tortą, bet ir pasiūlymą persikelti į senelių namus.

 

Artimųjų susvetimėjimas, yrantys šeimos ryšiai jaudina Eastwoodą. Filme „Mergina, verta milijono“ (2004) Eastwoodo suvaidinto trenerio ir filmo herojės ryšys primena tėvo ir dukters. Pernai pasirodžiusiame Eastwoodo „Laumės vaike“ taip pat svarbi yra ryšio su vaiku - tikru ir netikru - tema. Volto santykiai su kaimynu Tao primena sūnaus atradimą. Iš pradžių Voltas nepasitiki tuo įbaugintu vaikinuku, paskui pradeda pastebėti jo paslaugumą, gerumą. Po truputį ima jį auklėti, ypač po to, kai Tao turi pagal senas tautos tradicijas atpirkti savo kaltę ir savaitę vykdyti visus Volto nurodymus.

Tas suartėjimas psichologiškai pateisintas, nes jis susijęs ir su kita svarbia filmo tema - kaltės pripažinimu, klaidos ištaisymu. Pirmuosiuose „Gran Torino“ kadruose pasirodo ir jaunas kunigas. Jis tiesiog persekioja Voltą, nes prižadėjo jo mirusiai žmonai, kad priims Volto išpažintį. Voltas negaili pašaipų jaunam raudonskruosčiui kunigėliui, kuris galiausiai vis dėlto susimąstys, kas yra tikrasis teisingumas. Visą filmą rutuliojamas išpažinties motyvas artėjant finalui atskleis didžiąją Volto paslaptį ir didžiąją jo kaltę. Tačiau jis ją išpažins ne kunigui, o Tao. Tai bus ir savotiškas paaiškinimas, kodėl Voltui tas vaikinukas tampa toks svarbus. Savo filmuose Eastwoodas abejoja tikėjimu, apskritai religija. „Laumės vaike“ viena labiausiai provokuojančių scenų yra maldos palydėtas mirties bausmės vykdymas. Tikėjimas „Gran Torino“, kaip, beje, ir kitame didžiame Eastwoodo filme „Menantis pikta“, susietas su kaltės jausmu. Neatsitiktinai Voltas prisipažįsta, kad praeitis yra klaida, kurią jis norėtų pamiršti. „Gran Torino“ Eastwodas nepamiršo ir atpirkimo motyvo. Jis plėtojamas iki pat tragiškos pabaigos. Kartu „Gran Torino“ - ir dar vienas Eastwoodo pasvarstymas apie mirtį. Būtent ji įrėmina filmą. Ją kaip didžiąją savo gyvenimo baimę įvardija ir Voltas. Ir priduria: „Bet su ja reikia gyventi.“

 

 „Gran Torino“ Eastwoodas pasirenka klasikinį pasakojimo būdą: suformuluojamas klausimas, pavyzdžiui, ar Voltas keršys Tao ir jo sesers Sju skriaudikams, ar Voltas atliks išpažintį kunigui, ir filmo eiga atsako į kiekvieną klausimą. Režisierius rodo gana apibrėžtą erdvę, būdingą klasikiniams filmams. Tai Volto ir kaimynų namai, kiemas, garažas, bažnyčia, kelios gatvės ir kirpykla. Personažų taip pat nedaug. Tačiau filmo konfliktams gilėjant, tos erdvės tampa vis simboliškesnės.

 

Skaudžiausią savo išgyvenimą Voltas išpažįsta namo rūsyje - režisierius taip paryškina simbolinį dugną, kurį buvo pasiekęs jo herojus. Finalinė dvikova vyksta naktį, jos erdvė primena ir vesternus (įtampos viršūnes siekianti priešininkų akistata), ir senovės graikų tragediją, kur nebylus choras stebi tragedijos dalyvius. Eastwoodas meistriškai pasinaudoja filmo ritmu. Scenos, kai Tao atidirbinėja savo nusikaltimą, keičiasi kaleidoskopiškai greitai, scenos, kai Voltas turi galutinai apsispręsti, kaip atsakyti į skriaudą, atrodo tarsi pailgintos, ištęstos. Tačiau Eastwoodas nevengia ir atviro grotesko. Išvaręs artimuosius, Voltas per savo gimtadienį atsiduria kaimynų puotoje. Čia viskas yra kitaip - žmogui negalima žiūrėti į akis, vaikų nevalia glostyti, o maistas neprimena tradicinių Volto sumuštinių su kalakutiena. Jis tarsi koks somnambulas klaidžioja po kitą, svetimą pasaulį. Dar groteskiškesni epizodai kirpykloje, kur Voltas švaistosi nedviprasmiškais rasistiniais juokeliais ir sulaukia iš bičiulio italo tokių pat „kietų“ atsakymų. Tai - tarsi išnykusio pasaulio reliktas.

 

Regis, Eastwoodas susitaikė su savo jaunystės Amerikos mirtimi, nes žino, koks kontroversiškas buvo tos šalies gerovės ir laisvės pagrindas. Eastwoodas savo filmuose visada teigė, kad blogis, deja, dažniausiai yra nenugalimas. „Gran Torino“ šiuo požiūriu gali net pasirodyti ne toks pesimistiškas. Eastwoodas stoiškai žvelgia į ateitį. Optimistiška yra nebent tai, kad ji bus.

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.12 (841), 2009-03-27

Versija spausdinimui

Komentarai

iyBOSVmZCrSFRf, 2011-05-03 14:59

Very true! Makes a cahgne to see someone spell it out like that. :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti