Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 12 (841), 2009 kovo 27 d. > Dailė > Jei gali netapyti - netapyk
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Jei gali netapyti - netapyk


Pokalbis su tapytoja Egle Ridikaite


Kęstutis Šapoka

Share |
Eglė Ridikaitė. „Kilimėlio portretas iš priekio“. 2008 m

KĘSTUTIS ŠAPOKA: Pradėsiu nuo tavo „Autoportreto“, kuriame pavaizduota menkai papuošta Kalėdų eglutė tuščiame tipiniame bute. Kodėl šį kūrinį pavadinai autoportretu?

 

EGLĖ RIDIKAITĖ: Daug kas klausdavo - tai kada nutapysi savo autoportretą? „Kam puošti eglutę, juk ir taip ji jau yra“ - kažkur seniai girdėta frazė (malonus juokelis). Be to, man tas medis - būtent eglė, iš tikrųjų labai gražus. Ir pas mus namie jau ketvirti metai ji būna tokia graži ir didelė (sūnaus Sauliuko dėka). Šiuo darbu pasibaigė „Persekiojančių vaizdų ciklas“. Taip man susivedė - aš, eglutė ir namai. Tokiu būdu patekau į paveikslą.

 

Menkai papuošta? Man atrodė, kad jinai labai papuošta. Tikrai, vakar vėl pamačiau, kad gal ir mažoka eglutė, tik keturi žaisliukai. Bet jau taip yra, nieko nepakeisi. Vėl ta „skurdžioji“ estetika. Pilkoji lietuvybė...

 

K. Š.: Viename straipsnyje apie tavo tapybą Laima Kreivytė lyg juokais paminėjo Karlą Marxą. Kita vertus, beveik visą tavo kūrybą sujungia „buitinis“ leitmotyvas ir savotiška „skurdžioji estetika“. Ar čia esama kiek nors „kairuoliškų“ intencijų, ar šie tavo tapybos turinio ir formos bruožai susiję tik su psichologiniais, subjektyviais, asmeniškais lygmenimis? O gal dar su kokiais nors?

 

E. R.: Pirmieji buitiniai leitmotyvai atsirado darbų cikle „Žiedų 50“ 2000 metais. Mes persikėlėm gyventi į sodą, atsibodo visur nuomotis, be to, nelabai buvo už ką. Reikėjo nupiešti planą daugeliui draugų, kad žinotų, kaip mus rasti. Sugalvojau visa tai pavaizduoti taip, kaip išsiuvinėtuose, virtuvėje kabančiuose močiučių paveiksluose.

 

Niekad prieš tai buities nebuvo, nes atrodė, kad tai tikrai banalu. Gal ieškojau atspirties taškų naujai savo kūrybai... Tai turėjo būti planai - planas, kaip nuvažiuoti iki sodo, virtuvės vaizdas iš priekio, miegamasis iš viršaus, židinys ir krosnis iš priekio, autobusų tvarkaraštis - kada jie važiuoja į sodą. Bet nepadariau - gaila.

 

Prie buities vėl grįžau, kai ir pati iš tikrųjų prie jos prisiliečiau, į ją panirau atsiradus sūnui Sauliukui. Aš ir buitis - kuri kurią nugalės? Teko su ja susidraugauti.

 

Po to ir vėl kažkoks naujas etapas - buitis tapo atspirties tašku, tik kitaip. Visuose darbuose ieškau sąsajų su savimi, savo gyvenimu. Kažkokio susilietimo su tikrove. O kartais kaip tik norisi nuo jos pabėgti. „Skurdžioji“ estetika man patinka, manau, ir aš jai patinku (juokauju).

 

Man apskritai patinka didelės ir tuščios, apleistos erdvės. Oras ir drobė turi kvėpuoti. O baltos, ypač baltos drobės visada „bijojau“. Nors truputėlį susitepė - juo geriau. Galima toliau dirbti... Gal kad užaugę tarp tokių skurdžių spalvų... Net spalvoti pieštukai - neryškių spalvų. Nespalvotas televizorius. Vienu metu buvo vien šviesiai oranžiniai žaislai. Visi vienodos spalvos, skyrėsi tik forma.

 

Pirmą kartą, kai gavau dovanų 36 spalvų flomasterius (brolis parvežė iš Paryžiaus), man buvo gal 14 metų. Tos spalvos buvo jau tokios gražios, tiek jų daug. Aš su jais taip nieko ir nenupiešiau, jie sudžiūvo.

 

Kai dabar savo vaikui rodau senąją animaciją, ji, pasirodo, yra spalvota. Nustembu, atrodo visai kitas filmukas. Kaip viską keičia spalvos.

 

K. Š.: Gal galėtum pakomentuoti ir kitus parodos „Vartuose“ kūrinius?

 

E. R.: Kilimėliai-portretai. Iš tikrųjų tai vienas „dekutis“. Dabar man jis labai gražus. Gal prieš daugelį metų būčiau pavadinusi jį baisiu ir beskoniu, kaip ir daug ką. Pirmieji „dekučiai“ buvo darbe „Susimetę“ ankstesnėje parodoje (mėlynas ir raudonas). O šis „dekutis“ iš tikrųjų yra Aistės Kirvelytės, iš Maironio 3 fabriko-dirbtuvės. Jai išsikrausčius jis atkeliavo pas mane ir tada aš jį „pamilau“. Ir šie du darbai skirti Aistei, tik niekas apie tai nežino, net pati Aistė.

 

Visada galvodavau - kuri pusė yra geroji, o kuri blogoji (nebūtinai šito „dekučio“), kur priekis, o kur užpakalis? Taip ir nežinau! Bet iš abiejų pusių žiūri kačiukai. O kodėl kilimėlis negali turėti portreto? Jeigu darbas vaizduoja jį (kilimėlį), tai jau ir yra portretas. O data darbe - portreto nutapymo data.

„Laukimas“. Šis darbas yra naujausias. Tai vienas iš darbų apie praeitį - atkurtą laiką. Tai, ko nebėra, bet tu atsimeni, bandai atkurti ne tik vaizdą, bet gal ir jausmą. Seniai norėjau padaryti darbus, skirtus savo vaikystės meilės miestui. Gal ne konkrečiai pačiam miestui, o greičiau tam laikui, tiems žmonėms (kai paliečiamos tokios temos, gali būti banalu). Tik gal dabar man atsirado būdas kaip tai padaryti. Pirmas „laukimas“ buvo pernai rodytas „Vartų“ parodoje, kuruotoje Neringos Černiauskaitės. Išdrįsau jį vieną rodyti, nors žinojau, kad dar turės būti keletas darbų.

 

Tai atkurta senelių virtuvės dalis. Radijo taškas ant vaistinėlės-spintelės (autentiško dydžio), aukštyje, kuriame ji maždaug ir kabojo. Ir stalo kampas, prie kurio visad sėdėdavo seneliai ir laukdavo atvažiuojant mūsų, anūkų, klausydamiesi radijo taško. Lubos ir siena, t.y. paveikslas taip turi būti pakabintas, kad lubų ir sienos susikirtimo linija būtų tame pačiame aukštyje, kaip ir natūroje. Šitas parodoje kabantis darbas yra tęsinys. Abu darbai yra vienodo dydžio ir turėtų kaboti kartu.

 

Šviesa tarp arba pro užuolaidas. Užuolaidos atkurtos, nes dar radau suplyšusį jų gabalėlį. Dažnai tekdavo į jas žiūrėti. Kaip keista - tuo metu man jos buvo negražios. Dabar pasenau - pagražėjo, netgi spalvos pasidarė gražios, „skoningos“.

 

K. Š.: Kaip apibūdintum savo stilių? Koks Tavo santykis su tautinės tapybos mokyklos - Ars tradicija? Klausiu todėl, kad tavo tapyba atrodo gerokai nutolusi nuo Ars problematikos, kita vertus, parodoje „Vartuose“ atsidūrusi tarp labai „švarią“, sterilią ir „sausą“, išmąstytą estetiką propaguojančių estų - Kaido Ole ir Marko Mäetammo, - tavo tapyba atrodo tarsi labiau grįsta emocijomis, intuicija, ekspresija...

 

E. R.: Mano stilius? Ar jis išvis yra? Manau, dar ieškomas... Tegul menotyrininkai jį apibūdina, aš gal vėliau... Ars tradicija kadaise man labai patiko, kitos mokyklos pas mus kaip ir nebuvo. Gudaitis, Samuolis ir kiti. Visiems tapytojams jie buvo svarbūs, pradžių pradžia. Dabar aš tikrai nuo jos nutolusi, bet ta estetika, matyt, vis tiek lietuviška... Ir Kaido Ole klausė - „kodėl jūs, lietuviai, tokie „skurdūs“? Tu ir Jonas Gasiūnas? Nors man dabar Jonas atrodo toks labai „sterilus“ pasidaręs. O aš - dar tik ieškau.

 

K. Š.: Dar noriu paklausti, kokie dėstytojai darė tau įtaką, paliko reikšmingesnę žymę tavo pasaulėžiūroje? Kokie apskritai lietuvių ar užsienio menininkai patinka?

 

E. R.: Pirma dailės mokytoja - Lilė Morkūnaitė-Puipienė, pamilau Jono Juodzevičiaus tapybą. Stepo Žuko technikume piešimą dėstė Regina Tamošiūnaitė. Aišku, VDA - Jonas Gasiūnas ir Ričardas Vaitiekūnas. Lietuvių menininkų yra nemažai neblogų. Bet dabar artimiausi - Gintautas Trimakas, Jurgita Remeikytė, Ričardas Nemeikšis, piešimo guru - Linas Jablonskis. Gal juos dažniau matau ir labiau suprantu.

 

Anksčiau labai patiko Anselmas Kieferis, Antonio Tapiesas. Pernai mačiau įdomią Peterio Doigo parodą. Taip pat atradau sau jau seniai visiems žinomą Davidą Hockney. Anksčiau jis man nepatiko. Dabar lyg ir dėl nieko „nemirštu“. Patinka pavieniai darbai. Įsivaizduoji, nebeturiu laiko - labai keista.

 

K. Š.: Kiek žinau, tavo kurse mokėsi dabar jau gerai žinomi menininkai, nekuriantys tapybos. Ar nekilo noras atsisakyti tapybos? Kokia atmosfera vyravo jūsų kurse?

 

E. R.: Kilo noras atsisakyti. Juo labiau kad grupėje mažai kas jau tapė. Tai, aišku, veikė ir mane. Galvojau, kad galima tapyti ir dar ką nors šalia daryti. Buvau sugalvojusi daryti diplominį iš dviejų dalių: viena dalis - tapyba, o kita - instaliacija. Bet per tarpines peržiūras Ričardas Vaitiekūnas tokį man „vajų“ iškėlė, kad net nežinau...

 

Pasilikau prie tapybos. Baigusi dar liejau tokius silikoninius ir bronzinius rankų pirštus. Bet ta linija neišsivystė, be to, pamačiau labai panašų Redo Diržio darbą parodoje, nustebau. Tapybos taip niekad ir nepalikau. Visada maniau, kad galima į ją viską sudėti. Atspirties tašku visada buvo ji. Kol galima padėti tašką baltame lape, tol... Toliau - ką gali žinoti?

 

Kursas buvo nuostabus. Visada žinojau, kad įstosiu į akademiją, kai bus susirinkusi normali grupė (nes stojau keletą kartų). Taip ir atsitiko. Susirinko tikrai rinktinė „chebra“, darbinga ir draugiška. Visi labai norėjo to Meno. Konkurencija, aišku, buvo, bet sveiko proto ribose. Vienas kitą kurstėme. Daugiau apie nieką kita ir negalvojom, tik apie tą meną. Beveik gyvenom akademijoje, arba Latako 6 fabrike. Ten gal jau nuo antro kurso nuomojomės dirbtuves, nes tapyti darbus nebuvo kur, į akademiją nebetilpome. Drobių formatai didėjo. Organizuodavome didžiules parodas, SMD tame pačiame Latako 6. Tikrai buvo kūrybinga atmosfera, šeima - „mafija“. Čia, aišku, supuolė keli veiksniai - geri mokiniai ir geras mokytojas. Jonui Gasiūnui mes buvome pirmas kursas. Jame degė ugnis, o ko mums daugiau ir reikėjo.

 

K. Š.: Žinau, kad nemažai laiko buvai lyg ir „autsaiderė“ Vilniaus meno scenoje, o dabar dirbi su „Vartų“ galerija. Ar tai kaip nors pakeitė tavo gyvenimą, kaip nors paveikė kūrybą pozityvia ar negatyvia prasme? Atsirado daugiau kūrybinės erdvės, laisvės ar atvirkščiai?

 

E. R.: Keblus klausimas. Pirmą kartą sutikau dalyvauti Laimos Kreivytės kuruotoje parodoje „Gyvenimo druska“. Po to dar vienoje, irgi Laimos kuruotoje. Galvojau, gal nieko - Jurga Barilaitė dalyvauja, dar kažkas iš įdomesnių, ir sutikau. Tuo labiau kad ir nelabai buvo kur pasirodyti. Keletą darbų buvo nuvežę į muges. Vienoje nupirko du darbus. Paskui ieškojau, kur surengti personalinę parodą (nes buvau gavusi stipendiją dvejiems metams), niekaip neradau kur. Jie pasiūlė ir aš sutikau. Taip atsirado paroda „Persekiojantys vaizdai“ kartu su Ričardu Nemeikšiu. Nukrito kažkokia našta. O dabar - su Kaido Ole ir Marko Mäetammu. Paskambino Neringa ir pasiūlė, paprašė parodyti, ką turiu sukūrusi, jai tiko. Buvo nedaug laiko likę iki parodos ir dar su tokiais grandais, pagalvojau ir sutikau. Tad ir nežinau, ar kažkas labai pasikeitė? Dirbti su galerija reikia jaunesnių žmonių.

 

K. Š.: Dažnai jauni žmonės, baigę VDA, patyrę keletą nesėkmių, nesudominę kuratorių, galerijų, subyrėjus rožinėms menininko karjeros vizijoms, nusivilia ir sustoja. O tavo ir, pavyzdžiui, Aistės Kirvelytės laikysena, atrodytų, visiškai nepalankioje kūrybai abejingumo atmosferoje, man ir, kiek žinau, dar keletui jaunesnių žmonių buvo tarsi pavyzdys, kaip reikia nepalūžti. Kaip tau pavyko tiek metų metodiškai ir produktyviai dirbti, kurti? Žinoma, laimėjai pagrindinį Tapybos trienalės prizą, bet vis dėlto gerą dešimtmetį nebuvai labai lepinama institucijų, galerijų dėmesio, ir finansinė padėtis, manyčiau, nebuvo labai palanki? Ar gali atskleisti tą paslaptingą formulę jauniems ir viskuo nusivylusiems žmonėms, ko nors jiems palinkėti?

 

E. R.: Tik baigus VDA buvo jausmas, žinojimas, ką turiu daryti ir kad reikia tik dirbti. Dirbtuvę dar turėjau ten pat - Latako 6. Tad ten „lindėjau“ ir dirbau. Ieškojau savęs. Trejus metus nelabai su kuo ir bendravau. Kurso draugai irgi po vieną ieškojo savo vietos. Vieniems sekėsi geriau, jie jau besimokydami dalyvavo visokiose parodose. Kiti irgi kankinosi.

 

Su Aiste Kirvelyte susidraugavom tik kai ji baigė akademiją. Buvo lengviau žinant, kad kažkur panaši „prietranka“ vaikšto. Gal kažkokiu būdu viena kitą palaikėm. Ji mažame kambarėlyje Naujojoje Vilnioje tapė, o aš - Latako 6. Manau, ir ji žinojo, ką turi daryti. Ir Solomonas Teitelbaumas netoli „slankiodavo“, senojoje spaustuvėje - Maironio 3. Dirbo sargu ir tapė. Andrius Kviliūnas dažnai skambindavo, jis irgi buvo vienas Panevėžyje.

 

Su Aiste bandėme ir „biznį“ daryti. Išsinuomojome tokį pusrūsį (nes mūsų dirbtuvės buvo be tualeto ir vandens), paskelbėme žinutę „Alio“ laikraštyje, kad mokome piešti ir tapyti. Ką reiškia skelbimas su nežinomomis pavardėmis? Atsiliepė du žmonės - vienas vaikinukas, norintis stoti į architektūrą VISI (ir tas pats iš Aistės mokinių, nes ji dirbo mokytoja Antakalnio vidurinėje mokykloje) ir mergina siuvėja. Bet ji, matyt, išsigando, tai liko tik vaikinukas. Taip mes dviese jį ir mokėme. Vieną dieną - aš, kitą - Aistė. Mums net už dirbtuvę neužtekdavo sumokėti.

 

Dar dalyvavau konkurse piešti, tapyti užuolaidas... Taip pat su Aiste darėme freską, už kurią nesumokėjo. Gerai, kad už dažus avansą buvome gavę.

 

Jėgas sugrąžindavo tik tapyba (ten buvo aiškios problemos). „Įlendi“ į dirbtuvę ir viskas užsimiršta. Kai dabar prisimenu, tai buvo pats gražiausias laikas.

 

1999 metais surengiau pirmą personalinę parodą. Taip ruošiausi, turėjau gauti dvi sales galerijoje „Kairė-dešinė“. O ryte, kai jau reikėjo nešti darbus į galeriją (į kitą gatvės pusę), pasirodė, kad gavau tik vieną salę. Tada pasakiau sau, kad daugiau nenuomosiu jokios salės, nebent daržovėms pardavinėti.

 

Buvo labai baisu - pirmieji mano skaičiai ir užrašai. Draugams, bendrakursiams patiko - „atrodo, čia kažkas yra“, sakė. Vėl įkvepi oro ir toliau dirbi... Dar Jonas Gasiūnas pasiūlė persikelti į apleistą, VDA priklausančią spaustuvę Maironio 3. Ir Aistę pakvietė. Taip mums pasisekė. Tik vienas nepatogumas iš pradžių buvo - kadangi mes su Aiste buvome „nelegalės“, turėdavome per langus lipti. Kažkokiu būdu vis tiek sargai mus susekdavo. Pasirodo, per tokį veidrodėlį matydavo. Tai ne visada žinodavome, ar pavyks patekti į dirbtuvę. Paskui viskas susitvarkė, ir su sargais susidraugavome, ir kompanija gera.

 

Labiausiai tuo metu nervindavo klausimai „ką veiki? kur dirbi?“ Visada atsakydavau, kad „gyvenu“. Jautiesi nepilnavertis, tada ir vėl į dirbtuvę, vėl lyg ir gerai. Pamatai Aistę, Ričardą Nemeikšį, Joną Gasiūną, Henriką Čerapą, ir vėl viskas gerai.

 

Trienalės prizas - neblogai. Nusipirkau „tvartą“ už Vilniaus būsimai dirbtuvei. Jos dar nesusitvarkiau, bet nors darbus yra kur sudėti. Iš pradžių atrodė, kad užgulė didžiulė atsakomybė, bet daugiau nieko labai ir neįvyko. Viskas kaip ir buvę, tik pati jautiesi geriau (savimyla). Ne veltui „lindėta“, nes gali ir į lankas nuklysti.

 

Kažkas yra sakęs - „jei gali netapyti, tai netapyk.“ Jauni neturėtų būti jau taip viskuo nusivylę. Jie turi daugiau galimybių. Kita vertus, ar pas mus daug tų kuratorių, galerijų - niekas rožinės karjeros nežadėjo. Pasiseka tik vienetams. Iš vaikystės, iš knygų žinojau, kad menininkams nelengva, tik nežinojau kaip. Buvau pasiruošusi nesėkmėms. Bet viena, kai įsivaizduoji, o kita, kai jos yra tikros. Apie pinigus stengiausi negalvoti. Stengiausi sąžiningai dirbti savo darbą. Juk taip turėtų būti. Tik tokį ir turėjau pasiteisinimą. Aišku, gerai, kai yra bendraminčių, taip lengviau.

 

Kai Madride pamačiau gražiausius Francisko Goyos kūrinius, tą „juodąjį periodą“, ką jis tapė būdamas aštuoniasdešimties, „apakau“. Laiko yra. Nors dabar viską reikia sukurti iki trisdešimties, o po to - „mirtis“. Aš įstojau 25-ių, esu romantikė. Neturiu tos „formulės“, pati jos ieškau arba ji nuolat keičiasi. Dabar, kai rašau, kas buvo - aišku, bet labiausiai bijau to, kas bus...

 

*  *  *

 

 

„7 meno dienos“ Nr.12 (841), 2009-03-27

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

wEOOAgBrvrhN, 2012-07-16 10:53

I've been a keen lover of your site for a while and never truly given anything at all back, I am honipg to change that in the future with increased conversation.Thanks for another great inclusion for the website.

larisa, 2009-05-16 13:00

ok

zdgjzxdgjzxfgmk (a la erlickas), 2009-04-11 17:06

jei negali netapyti, tai ir netapyk

?, 2009-04-03 12:48

Sita pavadinima kartoja kiekvienas destytojas Vda, kiekvienam naiviai trokstanciam tapti MIANININKU. Kai ji perskaiciau-bloga pasidare.

nors, 2009-04-02 23:27

pavadinimas isliks atmintyje...........

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti