Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MIESTO VEIDAS

Ar provincijai reikia šiuolaikinio meno?


Arūnas Uogintas , dailininkas

Share |
Performanso „Wake-up Frenkeli!“ fragmentas. E. Orlovienės nuotr.
Elonos Lubytės ir Monikos Krikštopaitytės pokalbyje „Ar miestui reikia šiuolaikinio meno?“ (7 meno dienos, 2009 03 06) keliamas aktualus klausimas: kodėl dabartinėje Lietuvos kultūroje šiuolaikinio mąstymo vertybes bandoma supriešinti su tradicija. Norėčiau pratęsti jų pokalbį klausdamas, ar provincijai reikia šiuolaikinio meno?

Pastarųjų mėnesių Šiaulių kultūros gyvenimo įvykiai siūlytų paprastą atsakymą - žodžių kombinaciją, kurią TV ekrane mėgsta kartoti premjerą parodijuojantis personažas.

 

Beveik kas antras internautas panašiais epitetais palydi tradiciniu tapusio Šiaulių dailės galerijos projekto „Kontrapunktas“ metalo skulptūrų sunaikinimą senajame miesto parke. Tačiau yra ir kitokių nuomonių. Vienas internautas rašo: „Prie rūmų netiko - galima buvo patraukti į parko gilumą, perkelti į vadinamąsias Šapyro pievas. Vietos yra, kontekstą galima sukurti. Bet gi čia kalbama apie NAIKINIMĄ. Kai Briuselyje pastatė elektrono „gargarą“, niekas nesuprato, kas tai per daiktas - nei menas, nei mokslas. Bet negriovė ir nevežė į metalo laužą.“ Pastarosiomis dienomis, svarstydama kultūros programų biudžetą, savivaldybė, net neslėpdama neapykantos, nutraukė šio Dailės galerijos projekto finansavimą...

 

Skulptūriniai objektai ir taip ilgai stovėjo, šiauliečiai prie jų lyg ir priprato, fotografuodavosi, diskutuodavo. Projekto koordinatorius V. Kinčinaitis bandė derėtis su miesto valdžia, kad kai kurios labiausiai pavykusios skulptūros liktų ir net jų bendra dermė galėjo virsti atskiru parku, bet deja... Šiokia tokia paguoda, kad kelis objektus priglaudė Dailės mokykla.

 

Visiškai sutinku su minėtos „7 meno dienų“ diskusijos teiginiu, kad „Lietuvos meno pasaulyje „šaltasis karas“ tarp posovietinės nomenklatūros, konservatyviai nusiteikusių kultūrininkų ir atviros meno kaitai menininkų bendruomenės nėra pasibaigęs“, tik provincijoje jis vyksta dar aštriau, o sunki ekonominė padėtis yra tik priedanga susidoroti su valdininkams neparankiais menininkais.

 

Lygiai prieš metus Šiauliuose vyko arši dailininkų, studentų, žurnalistų ir kai kurių miesto politikų kova dėl miesto dvasios metaforos - amfiteatro, kurį dalis įtakingų miesto valdininkų, manipuliuodami nutarimais, ketino atiduoti vienam verslininkui. Buvo netgi sukurta beverčio, sugriuvusio, reikalaujančio didelės rekonstrukcijos objekto pasaka. Auridas Gajauskas rašė, kad amfiteatro vertė nėra nei istorinė, nei pramoginė ar materialinė: „Ji savaime egzistuoja žmonių širdyse ir niekur nedingtų (gal tik būtų kiek priblėsusi), net jei tokio amfiteatro Šiauliuose niekuomet ir nebūtų buvę. <...>...amfiteatro ir jo vertės sąsają sukūrėme Mes, miesto žmonės. Šią sąsają atspindi istorija ir vietinės reikšmės paskalos, valstybiniai minėjimai, koncertai, įsimylėjėlių bučiniai ir net čia palikti alaus bambaliai. Suprantama, tokia vertė nėra ekonominė. Ši vertė yra laisvė.“ (Gajauskas A., Apie pilietinę Šiaulių amfiteatro vertę, Literatūra ir menas, 2008 02 28)

 

Amfiteatras „apsigynė“ meniškai: per Užgavėnes vyko improvizuotas spektaklis, palaipsniui virtęs mitingu. Vasario 16-ąją, Lietuvos Valstybės atkūrimo dieną, vyko miesto muzikantų nemokamas koncertas. Žiūrovų prisirinko pilnas amfiteatras, renginys tęsėsi nuo pietų iki vėlaus vakaro, nors oras netikėtai atšalo iki dešimties laipsnių šalčio. Įdomu, kad vykstant rinkimams į Lietuvos Seimą nepateko nė vienas už amfiteatro privatizavimą pasisakęs politikas, nors jų rinkiminės kampanijos ir buvo brangios bei triukšmingos. Tačiau daugelis šiame projekte dalyvavusių menininkų atsidūrė įvairių valdiškų instancijų nemalonėje, netgi neteko darbo. O profesorius G. Mažeikis apskritai nusprendė savo kūrybinę ir mokslinę veiklą tęsti Kaune...

 

Panaši kova mieste vyko dėl Ch. Frenkelio fabriko kamino išsaugojimo. Keista skaityti Šiaulių miesto, esančio anaiptol ne provincijos glūdumoje, mero Ž. Mikšio žodžius apie šį šimtametį statinį: „Kaminas?! Katilinės, kuri veikė tarybiniais metais, ir jį išsaugoti kaip kultūros vertybę? Nežinau, nesuprantu. Jei tai būtų autentiškas kaminas, kokių tūkstantis keturių šimtų metų kaminas... Pavažinėkite po miestus, pamatysite, ką saugoti. Tai yra pilys,

 

soborai. Mes turime Katedrą. Tas kaminas... Pasakysiu: kiekvieną kaminą teks prižiūrėti. Kad jis permūrytas du kartus, tiksliai nežinau, nes paskutinį kartą permūrijome gal 1993 metais. Ką saugoti - plytas, kurios permūrytos prieš keletą metų? Nesu prieš kultūros vertybes, bet šis kaminas nėra kultūros vertybė.“ (Šiaulių kraštas, 2007 06 23).

 

Būtent ši frazė ir užgavo daugelį miestiečių, ir vienas aukščiausių Šiaulių senamiesčio objektų tapo praėjusios epochos ženklu ir principiniu pilietiškumo demonstravimo reikalu. Ir vėl buvo surengtas spektaklis-performansas „Wake-up Frenkeli!“. Jame pasirodė apie dvidešimt aktorių, muzikantų, susirinko keli šimtai žiūrovų, nors tuo pat metu vyko dideli pramoginiai miesto šventės renginiai centrinėje aikštėje. Vėliau buvo perrinktas Šiaulių miesto kultūros paveldo tarybos pirmininkas, padedant Vilniaus ekspertams Lietuvos urbanistinio paveldo objekto naikinimas buvo sustabdytas. Dabar rengiamas bendro kultūrinio komplekso - kultūros fabriko - projektas.

 

Meninės pasipriešinimo akcijos monopolijoms, biurokratijai vyksta daugelyje Lietuvos miestų, kartu formuojasi tam tikra nauja demokratinės kovos, dialogo su politikais forma, bet dažnai šio dialogo ir pilietinės pagalbos valdininkams lyg ir nereikia.

 

Kita vertus, TV „kultūrinių“ laidų valinskiškas „taip ir ne“ stilius paskatino politikus, naujų „liaudies frontų“ kūrėjus, kategoriškai pasisakyti prieš kai kuriuos naujausius meno projektus (Jono Meko kūrybinio palikimo klausimas, 2009 metų Vilniaus Europos kultūros sostinės projektų žlugdymas ir pan.). Susidaro įspūdis, kad nauja verslininkų, politikų banga suvokia šių dienų muziką, meną geriausiu atveju pagal XIX a. sampratą ar vadovaujasi, tarkim, brežnevinio laikotarpio kultūros direktyvomis. Įtampą tarp dailininkų didina ir priešprieša, tvyranti tarp vidurinės kartos Vilniaus dailininkų, laukiančių didesnio įvertinimo, ir aktyvių jaunųjų menininkų, kuriuos remia Šiuolaikinio meno centras.

 

Kitų miestų menininkams kliūva iš abiejų pusių, nes ne vienas meno kritikas provincijos dailininkams ar meno projektų kūrėjams ir vykdytojams atseikėja tokių neigiamų epitetų, kokių nedrįstų pasakyti apie įtakingus Vilniaus oponentus. Visa tai vietiniams valdininkams atriša rankas, neva jūs, vietiniai menininkai, esate ne to lygio...

 

Manau, čia tiktų prisiminti žinomų menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų projektus ir jų kovą už viešąsias erdves. Už reikšmingą indėlį į medijų meną jie buvo apdovanoti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Tačiau ko jiems ta proga linki žurnalistė Asta Andrikonytė „Lietuvos ryto“ pirmuosiuose puslapiuose: „Matyt, neturėtų ilgai padangėmis skrajoti ir šiuolaikinio meno mėgėjai, kad šį kartą taip aukštai įvertintas N. ir G. Urbonų novatoriškumas. Juk dar visai neaišku, ar šių menininkų idėjos išlaikys laiko išbandymus.“ (Andrikonytė A., Užkrečianti baimė atsilikti nuo mados, Lietuvos rytas, 2008 02 13)

 

Nepamenu tokio sarkastiško Lietuvos nacionalinių premijų laureatų pristatymo. Jei taip nusiteikę pagrindinių savaitraščių žurnalistai, tai ko čia stebėtis agresyviais valdininkų veiksmais.

 

Arūnas Uogintas, dailininkas

„7 meno dienos“ Nr.11 (840), 2009-03-20

Versija spausdinimui

Komentarai

fhBYkmWMNgsYhE, 2011-12-01 04:50

You're on top of the game. Thanks for sahring.

vamzdis, 2009-03-20 13:30

laikykimes tvirtai isikibe,kur tik galim. viena diena nekilnolamojo turto kunigaiksciams ir ramtadrylininkams vis viena ateis galas,financines krizes pavidalu o antriems baigsis alus....

o as manau, 2009-03-20 13:13

labai geras ir reikalingas straipnis. Bet idomu, kodel kai kurie komentuotojai vis randa reikala pasisakyti dar ir angliskai (nors ir netaisyklinga kalba). Ar angliskai argumentas svaresnis?

manau, 2009-03-20 11:04

sarkastiskumas urbonu adresu pelnytas net labai ir tos nacionalines premijos skyrimas yra tik eilinis visu kitu, auksciau straipsnyje paminetu tragikomisko piarinimo punktu. Gaila blaivios nuomones yra tik uzsipuolamos. Every day the same...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti