Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 11 (840), 2009 kovo 20 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
„Mezzo“ kanalas sveikina Vilnių - Europos kultūros sostinę
Jolanta Marcišauskytė: Dingusio miesto fotoarcheologija (2)
Gedimino Pranckūno paroda „Pilka juoda pilka balta pilka balta pilka juoda“ Vilniaus rotušėje
Paroda „Priemiesčių grožybės“ galerijoje „Vartai“
Federico Fellini retrospektyva
Aušra Trakšelytė : Lieti, nardinti, vietinti(4)
Rainerio Splitto kūrybos pristatymas Pamėnkalnio galerijoje
Krėsle prie televizoriaus
7MD informacija: Atviras laiškas (20)
Claudio Monteverdi madrigalinės operos

Rasa Vasinauskaitė

Kovo 3 ir 4 d. „Lėlės“ teatro scenoje dar kartą buvo parodytos Claudio Monteverdi (1567-1643) operos „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. Dar kartą todėl, kad pirmas atlikimas rudenį prasprūdo pro daugelio šio muzikos žanro ir juolab teatro gerbėjų akis. Ištisus mėnesius vienų neišdilę įspūdžiai žadino kitų norą taip pat juos patirti. Dvi Monteverdi operos statomos Lietuvoje pirmą kartą. Ir jų muzika, anot programėlės, parengta ne remiantis naujai išleistomis moderniomis autoriaus partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis (jas pasidarė Milane besimokydamas muzikinės dalies vadovas Darius Stabinskas). Tačiau ne tik šis faktas ir nepaprastai jautrus muzikinis atlikimas, apie kurį giriamųjų žodžių negailėjo muzikos profesionalai, viliojo žiūrovus į „Lėlės“ teatrą. Abiem operoms šio teatro dailininkė Julija Skuratova sukūrė lėles, o muzikinį ir vaizdinį junginį sumanė režisierius Gintaras Varnas, iš visų dramos teatro statytojų esantis arčiausiai operos ir ypač baroko epochos. Neatsitiktinai ir šiųmetėje Knygų mugėje Varnas pristatinėjo „barokinę monstranciją“ - Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ - knygą, kuri jį patį tiesiog užbūrusi.

 

Barokas ir baroko kultūra, regis, persmelkusi Varno kūrybą. Tai ne tik nedylantis iš atminties Calderono de la Barcos „Gyvenimas - tai sapnas“ (2000) ar dar anksčiau kaip vienas pirmųjų tokių projektų realizuotas Calderono „Didysis pasaulio teatras“. Iliuzijos ir realybės, teatro paslaptingumo, apgaulingumo ir tikrovės priešpriešos būdingos daugeliui Varno spektaklių. Tarytum jis būtų radęs raktą atrakinti žmogaus dramas ir jo tragiškumą per poezijos ir muzikos, išraiškingo gesto ir iškalbingo vaizdo dermę. Pats ne kartą yra sakęs, kad iš visos meno istorijos jam įdomiausias barokas - kaip teatriškumo kvintesencija, kaip komplikuotas, daugiaveidis ir dinamiškas stilius. Ir užsiminęs, kad norėtų pastatyti barokinę operą... „Vilniaus - kultūros sostinės 2009“ programos projektas „Baroko dialogai“ suteikė šią progą. Tad kaip Monteverdi laikais prie barokinės operos kūrimo stojo savo sričių specialistai, vienoje scenoje sujungę dailę, muziką, šokį ir dramą, kad abi operos atsivertų kaip du nuolat besikeičiantys ir tarpusavy besikaunantys „baroko veidai“.

 

Muzikos atlikėjus režisierius įkurdino virš „scenos“, o ją pačią atidavė operų veikėjams - tiems personažams, kuriuos Monteverdi įsupo į savo natų skambesį ir kuriems Skuratova suteikė konkrečius pavidalus. Operoje „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ (1638), vaizduojančioje krikščionio karžygio Tankredo ir prie Jeruzalės sienų sutikto paslaptingo priešininko dvikovą, atgijo ne tik abu šarvais pasidabinę priešininkai, bet ir jų kautynių eiga. Iš pažiūros sulėtintas kūno ir kūno dalių „šokis“ įgavo ypatingos ekspresijos, nuotaikų ir ritmų kaitos, grumtynes atspindėjusių pakilimų ir atoslūgių bangavimą. Vientisas kūnas ir jo dalys, tai įgaunantys žmogaus pavidalą, tai susimaišantys, subyrantys į kovos „mašiną“, tapo ne tik muzikos ir žodžių atgarsiu. Iš pradžių tarsi tuščią kario formą atspindėję šarvai paskutinėmis akimirkomis atveria ir savo paslaptį: pasirodo, Tankredis pasmerkė myriop savo mylimąją, kurią pamato ir pažįsta tik nusiėmusią šalmą.

 

Antroje operoje „Nedėkingųjų šokis“ (1608), užsakytoje Mantujos kunigaikščio sūnaus vestuvėms, veikia Amūras, Venera, Plutonas, keturi pragaro šešėliai ir aštuonios šokančios nedėkingos sielos. Čia barokinio teatro aliuzijos įgijo naują išraišką. Palyginti su pirmąja, labiau sutelkta į muzikinę partitūrą, antrojoje, rašytoje kaip opera-baletas, muzika tarsi užleido vietą reginiui. Anaiptol ne iliustruojančiam „atsisakiusiųjų meilės kančias“ pragaro liepsnose, bet besiskleidžiančiam kaip savarankiškas ir tik scenai būdingas pasakojimas - šiek tiek ironiškas ir lengvabūdiškas, kurio žaismę nutraukia begales nuotaikų varijuojantis „nedėkingųjų“ šokis.

 

Debesėliai nuogomis kojytėmis, baltaveidės Veneros kaukė, kūdikis Amūras ir grėsmingų akių Plutono galva - skirtingų faktūrų, dydžių ir atlikimo bei valdymo reikalaujančios kaukės-lėlės - stebuklingu būdu įgavo žmogiškų ir net šelmiškų bruožų: įsitraukė į tarpusavio diskusiją, skirtą ne vien ausiai, bet ir akiai. Iki lemtingos akimirkos už paslaptingų vartų - langelių ir durelių - slėptos ir staiga pasirodžiusios „nedėkingosios“ pribloškė ne tik įspūdingais pavidalais ir apdarais, bet ir kiekvienos nepakartojamu charakteriu, ironiškomis detalėmis ir net individualiu elgesiu. Apdarai-konstrukcijos, milžiniškos galvos ir palyginti su jomis miniatiūrinės rankos kūrė dvilypumo įspūdį, sakytum, bestiariumo būtybės susirinko liudyti ne liepsnų pragaro, bet bergždžios senatvės kančių. Ši senatvė irgi turi savo žavesio, net kilmingumo ir didingumo, bet kartu - bauginančios deformacijos, apsunkinančios judesius ir sukaustančios visų veidus liūdesio bei nuovargio išraiška.

 

Julija Skuratova - miniatiūrinių objektų meistrė. „Lėlės“ teatro scenoje jos kurti spektakliai bei lėlės iki šiol išsiskyrė ypatinga atida lėlės valdymo mechanikai, lėlę apibūdinančiai ir jos charakterį atspindinčiai detalei. Šįkart, juolab „Nedėkingųjų šokyje“, gerokai išdidintos „lėlės“ neprarado savo intymumo, individualumo. Ir nors kiek paradoksaliai atrodo vienoje erdvėje derinamos skirtingų „medžiagų“ lėlės ir objektai - nuo vaikiškos lėlės, torsą ir veidą dengiančios kaukės iki žmogaus dydžio „figūros“, jų kontrastai tik paryškina skirtingą personažų prigimtį, sukonkretina muzikines asociacijas. Taip ir norisi pasakyti, kad režisierius ir dailininkė elgėsi kaip perfekcionistai – iki smulkmenų apmąstė ir lėles, ir jų savybes, kad suteiktų muzikai idealią materialią išraišką, o Monteverdi operoms - šiuolaikinį alsavimą. Beje, pastarąjį sustiprino lėles valdę Varno auklėtiniai, jaunieji teatro „Utopija“ aktoriai, pirmą kartą susidūrę su sau netikėta „vaidyba, ir „Lėlės“ teatro artistės Sigita Mikalauskaitė, Lijana Mustašvili, Elvyra Piškinaitė.

 


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru