Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 10 (839), 2009 kovo 13 d. > Teatras > Nepraregėjęs meistras
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Nepraregėjęs meistras


Henrikas Ibsenas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre


Rasa Vasinauskaitė

Share |
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Žvelgdamas į pastarųjų metų LNDT repertuarą matai, kaip jame gražiai rikiuojasi klasikų ir šiuolaikinių autorių vardai ir kaip gražiai jie atspindi fasadinę teatro gerovę bei užtikrintumą. Šitai liudija ir įspūdingas sėkmingiausiai rodomų spektaklių skaičius, tarp kurių, kaip skelbia teatro internetinė svetainė, - 100-oji „Meilė pagal grafiką“. Sakytum, vizitinė teatro kortelė.

Kažkokiu stebuklingu būdu ji regisi paženklinusi daugumą LNDT spektaklių - vaidinamų, bet vis rečiau siejamų su kūrybiniais teatro ir jo aktorių „proveržiais“. Jei ne vienas ar kitas Valentino Masalskio spektaklis, Mažojoje salėje „reziduojančios“ Birutės Mar entuziazmas, repertuare išlikę Jono Vaitkaus darbai, vargu ar teatras išlaikytų savo ištikimus žiūrovus. LNDT trupė šiandien taip pat atrodo ne kaip meninis vienis, o paskirų likimų, atskirų biografijų rinkinys, kurių vienos teatrui vis mažiau reikalingos, o kitos reikalingos tiek, kiek palaiko jo kasdienį funkcionavimą. Kažin, ar šiems teatro kareiviams LNDT vardas turi dar kokią nors vertę be galimybės išeiti į sceną - vienintelės galimybės palaikyti profesinę parengtį. Nes ir jiems jau ant kulnų lipa kiti ir jaunesni aktoriai, su kuriais imasi dirbti vis skirtingesni režisieriai.

 

Pastaraisiais metais ypatingą teatro vadovo palankumą užsitikrino režisierė Yana Ross. Debiutavusi netikėtu Elfriede's Jelinek „Bembilendu“ ir lietuvių scenoje pastačiusi jau tris spektaklius, ji yra ir viena aktyviausių LNDT statytojų. Nežinia, kokie meniniai interesai sieja Ross ir LNDT. Sunku įsivaizduoti, kad būtent šioje scenoje ir su šia trupe ji geriausiai realizuoja savo sumanymus. Tačiau Ross laukiama ir bent pasirenkamais autoriais - Raineriu Werneriu Fassbinderiu ar ką tik pristatytu Henriku Ibsenu - ji išties gražiai „įsirašo“ į LNDT repertuarą. Maža to, dar ir pretenduoja į formos ir stiliaus paieškas didžiojoje LNDT scenoje.

 

Dar iki Ibseno „Meistro Solneso“ premjeros Yana Ross intrigavo savo pasisakymais, grįstais giliu įsiskaitymu į pjesę, tiksliu spektaklio temų ir uždavinių formulavimu. Atrodė, kad po į lietuvių teatro istoriją įrašyto Vaitkaus „Statytojo Solneso“ (1980) šiandienė kūrėjo dramos interpretacija atvers dar kitas tiek Ibseno dramaturgijos, tiek ir pačios režisierės savybes. Svarbiausią - Solneso - vaidmenį davusi aktoriui Algirdui Gradauskui, Ross ketino kalbėti apie šiuolaikinį Solnesą - architektą, pasiekusį šlovės viršūnę ir profesijos meistrystę, bet išgyvenantį didžiulę dvasinę krizę. O Hildės vaidmenį patikėjusi jaunutėms Miglei Polikevičiūtei ir Tomai Vaškevičiūtei, ketino prabilti apie menininko antrininką, pasiaukojančią meilei būtybę, kuri atveria Solnesui jo sielos paslaptis. Tad, atrodė, spektaklis bus ne tik vienas kertinių šio LNDT sezono darbų, bet ir atlieps jo dabarties situaciją - aktualizuos menininko pasirinkimo ir laisvės temą, suteiks jai nepasiekiamų idealų ir juos gniuždančios tikrovės priešpriešų skambesį.

 

Tik prasidėjęs „Meistras Solnesas“ išties intriguoja. Marijaus Jacovskio iki vertikalės (sienos) ir horizontalės (praėjimo tako) sankirtos abstrahuota erdvė žada ir tokį patį draminį veiksmą - tikiesi apnuogintos jausmų ir troškimų ekspresijos, išsiliejančios kibirkščiuojančiais veikėjų tarpusavio santykiais. Juk pats Ibsenas yra sakęs, kad vaidinant jo pjeses aktoriui nevalia dirbti tik prie savo vaidmens: jei nebus iki menkiausių niuansų išmoktas ir partnerio vaidmuo, tai aktorius neišvengiamai suklys, nes kiekviena replika susijusi su ankstesne, ši - su dar ankstesne, kiekvienoje slypi autoriui svarbūs niuansai ir tik šitaip įmanoma suprasti pjesės visumą.

 

Žinoma, kad Yana Ross kupiūravo Ibseno tekstą ir atsisakė nereikšmingų veikėjų bei scenų. Iš šiandienio teatro pozicijų tai nėra jokia blogybė, greičiau „pagalba“ klasikiniam tekstui pereiti į dabarties kontekstą. Šįkart režisierė nesusigundė ir „realizmu“ - nebandė nei atkurti, nei stilizuoti Ibseno epochos. Atvirkščiai - perkėlė veiksmą į nūdieną, jei kaip nūdieną įsivaizduosime neišraiškingus, bet iš pažiūros tvarkingus veikėjų kostiumus ir ypač krintančią į akis Hildės aprangą, pavertusią ją „juoda gote“ su trumpučiu sijonėliu ir aukštakulniais ilgaauliais. (Berods, panašiais avėjo ir vienas „Bembilendo“ veikėjų...) Betoninė siena su mažiukėmis langelių ir paaukštinta praėjimo angomis priartėjo prie avanscenos, siauras praėjimo takas, 8 metrų ilgio platforma, tapo vaidybos aikštele - atsirado ne tik labiau kameriškos, bet ir varžančios veikėjų gyvenseną, galvoseną bei polėkius erdvės įspūdis, savotiškai atliepiančios „suvaržytą“ Almos Solnes pavidalą ir dabartinę paties Solneso padėtį. Siena primena sarkofagą, vadinasi, tokiuose namuose Solnesas gyveno visą dešimtmetį ir tokius projektavo žmonėms. Iš čia ir iš tokio gyvenimo, kurio šlovę ir spindesį „išduoda“ tik dvi juodos odinės kėdės, siekia ištraukti Solnesą Hildė - pirmos ir vienintelės Solneso sėkmės liudininkė, mačiusi jį tada, kai pastatęs bažnyčią jis įkopė į jos bokštą.

 

Iš pirmo žvilgsnio „Meistras Solnesas“ - asketiškiausias, lakoniškiausias Ross spektaklis. Tačiau iš tikrųjų tai ir vienas slidžiausių, sunkiausiai „perskaitomų“ režisierės darbų. Pasirinkdama kitą pavadinimą ir akcentuodama Solneso meistrystę, kažin ar režisierė turėjo omenyje jo amatininkiškumą, nors būtent kaip amatininkas, ištisus metus naudojęsis asistentų pagalba, Solnesas išsikovojo gerą vardą ir pasiekė karjeros aukštumas. Scenografija ir juolab Algirdo Gradausko vaidinamas Solnesas teigtų, kad taip ir yra. Kartu režisierė primygtinai akcentuoja Solneso išskirtinumą ir mizanscenomis bei šviesų žaisme ryškina simboliškąjį pjesės lygmenį - Solneso neslegia buities kasdienybė, šviesos suteikia paslaptingumo monochrominei erdvei, šešėliai materializuoja pjesės potekstes. Sakytum, materializuoja pasąmonines, metafizines Solneso nuojautas, susijusias su staigiais jo likimo pokyčiais, kurių svarbiausias įrodymas yra Hildė. Bet ir Solnesas, ir Hildė (premjeriniame spektaklyje vaidinusi Miglė Polikevičiūtė) pernelyg žemiški, jų charakteriai pernelyg seklūs, kad atstovautų nežemiškoms galioms. Šiuo atveju daugiau paslapčių slepia Alma (Jurga Kalvaitytė), nuolankiai vykdanti žmonos pareigas, bet iš tikrųjų kantriai gydanti širdies žaizdą dėl žuvusių vaikų ir sugriauto gyvenimo. Kaltės jausmas žmonai verčia Solnesą lipdyti šeimą iš naujo ir svajoti apie naujus namus, bet pasirodžiusi Hildė reikalauja grįžti į jaunystės laikus ir antrą kartą kopti į bokštą. Tarp šių trijų veikėjų mezgasi spektaklio intriga, į paraštes nustumdama suvis schematiškus, vien statistų funkcijas atliekančius daktarą Heraldą (Remigijus Bučius), Solneso asistentą Ragnarą (Robertas Balčiūnas) ir sekretorę Kają (Donata Kielaitė).

 

Paradoksas yra tai, kad Ibseno veikėjai - ne vien simboliai, o intensyvaus vidinio gyvenimo ir ypatingos vaidybinės koncentracijos reikalaujantys personažai. Perkėlus juos į simbolinę erdvę, niveliavus ir abstrahavus jų charakterius, prasmės ir aštrumo netenka viena svarbiausių Ibseno dramų temų - individualaus pasirinkimo, kad ir kokią griaunamąją galią jis turėtų. Solneso vidinė drama, jo kritinė būklė, kurią ketino rutulioti „Meistre Solnese“ Yana Ross, yra labiausiai pažeidžiama. Algirdas Gradauskas - ne Solnesas, ir aktoriaus amžius čia nėra svarbiausias. (Juozas Budraitis vaidino Solnesą būdamas keturiasdešimties ir pirmą kartą išėjęs į sceną, bet režisieriaus ryškintas tragiškas Solneso pasirinkimas, sąskaitų su pačiu savimi suvedimas skambėjo skaidriai ir tiksliai.) Tiksliau, Gradausko Solnesas dar tik kuria savo likimą ir dar tik ieško savo vietos gyvenime. Jo, kaip architekto, menininko ar kūrėjo, sėkmė ir pripažinimas tėra hipotetinė aplinkybė, todėl Solneso atžarumas ar abejingumas atrodo išprovokuoti ne subrendusios krizės ar nebepakeliamos kaltės, o desperatiško bandymo išlaikyti autoritetą. Regis, scena po scenos Gradausko Solnesas tvirtina lyderystę, deja, užmaskuoti vidinės tuštumos, įveikti rezignacijos nepavyksta. Antra vertus, gerokai komplikuotas atrodo ir Solneso pasirinkimas - būti savimi, bet vidutinybe, ar bandyti pakartoti svaiginantį žygį, bet susinaikinti. Solnesas kopia į bokštą, ir šį jo pasiryžimą režisierė vainikuoja kaip kaltės išpirkimą. Tačiau finalinė spektaklio scena - kryžiumi Solneso ant nugaros nešama Hildė - nesuskamba: kelio iki praregėjimo ir savęs suvokimo Solnesas nenueina.

 

Nesinori tikėti, kad Hildės paveikslui režisierei užteko vien Polikevičiūtės demonstruoto aštraus charakterio, stačiokiškumo ir pabrėžtino aktyvumo. Ši Hildė į Solneso pasaulį įsiveržia kaip savarankiška ir nepriklausoma būtybė, ateinanti pasiimti to, kas jai priklauso. Ji nėra Solneso mūza ar jaunystės svajonė, greičiau žemiška mirties personifikacija, labiau atstumianti ir erzinanti, nei kelianti pasitikėjimą. Antra vertus, plėšrūniškas Hildės įvaizdis ir jos veiklumas yra tarsi kontrastas rezonuojančiam Solnesui: regis, vienu rankos mostu ji nutraukia beprasmę Solneso egzistenciją, pripažindama ir jo meninę bejėgystę.

 

Schematiškumas, tiesmukumas, niuansų vengimas būdingi Ross režisūrai. Ankstesniuose spektakliuose šias ypatybes pavykdavo paslėpti po spalvingomis detalėmis, vaidybos energija ir ritmo dinamika, o šįkart tai tapo skiriamuoju „Meistro Solneso“ bruožu. Iš dalies tuo galima paaiškinti režisierės sprendimą vienus veikėjus iki neatpažįstamumo „sterilizuoti“, kitus tiesiog suvulgarinti. Pernelyg didelį dėmesį skyrus Solneso ir Hildės linijai, pristigo pastangų suderinti spektaklio visumą, sudėlioti prasminius akcentus. Pasikliovus aktorių galimybėmis, išryškėjo jų vaidybos skirtumai, sceninės patirties stoka. Tad žiūrint spektaklį neapleido įspūdis, kad greta Solneso istorijos rutuliojasi ir kita, kur didžiąją formą naikina seklus turinys, o individualybės drama virsta rezignuojančių vidutinybių galerija.


„7 meno dienos“ Nr.10 (839), 2009-03-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

MOxbdbZiv, 2012-01-09 00:34

I thought finding this would be so aruduos but it's a breeze!

balta, 2009-04-06 15:25

Ja, tikrai nyku buvo. Ir to nepaneigsi.

A, 2009-03-18 21:01

Tikrai gerės. Jau vien dėl to, kad nykiau padaryti be galo sunku būtų.

Asta, 2009-03-17 19:10

O man patiko!Kokie visi protingi...cia komentuoti...brrr...
Ir Gradauskas , ir Kalvaityte tikrai gerai vaidino.Manau, kad issivaidinus,spektaklis tik geres.

gaf, 2009-03-17 14:39

Nesamones tauziji terra. Sena nacionalinio darbuotoju propaganda apie pasakiskus rezisieriu atlyginimus, dolerius ir pan. Per ta laika, teatro vidutinybes is remontu beigi uzurpuotos scenos susizere sau tokias sumeles, kad ohoho. Syki nugirdau, kad Rumsas pirko biodetox aparaciuka uz 4 gabalus. Nieko sau malonumas! Kita vertus reikia gi apsivalyti tiek shudo primalus...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti