Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 8 (837), 2009 vasario 27 d. > Muzika > Kad praeitis nebūtų miglota
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Kad praeitis nebūtų miglota


Leonido Melniko knyga apie Lietuvos žydų muzikinį paveldą


Kamilė Rupeikaitė

Share |
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė nauja lietuviška knyga apie muzikinį paveldą. Lyg ir nieko stebėtino - pastaraisiais metais leidinių šia tema Lietuvoje leidžiama vis daugiau ir tai, be jokios abejonės, labai džiugina. Kita vertus, knyga skirta ypatingai temai - ji aprėpia itin reikšmingą kitataučių įnašą į Lietuvos muzikinio gyvenimo istoriją. Tai - Leonido Melniko monografija „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“ (išleido „Charibdės“ leidykla, 2008, 239 p.).

Pianistas, vargonininkas, muzikologas, habilituotas daktaras, LMTA profesorius Leonidas Melnikas medžiagą šiai temai rinko keliolika metų, dalį savo tyrinėjimų yra paskelbęs didelės apimties publikacijomis moksliniuose recenzuojamuose leidiniuose.

 

Todėl itin džiugu, kad pagaliau visa vertinga medžiaga ir rūpestingai surinkta informacija sugulė į gausiai iliustruotą archyvinėmis nuotraukomis, gražiai išleistą knygą, atskleisdama skaitytojams didžiulio, itin turtingo litvakų muzikinio palikimo slėpinius. Autorius, tyrinėdamas temą, rėmėsi nepublikuotais archyviniais šaltiniais, medžiaga senuosiuose periodiniuose leidiniuose, jau spausdintais veikalais ar straipsniais, prisiminimais, visa tai sudėdamas į vientisą sklandų pasakojimą. Netgi kai kurie žinomi faktai ar detalės, pateikti litvakų muzikinės veiklos kontekste, šioje knygoje įgavo naują prasmę, suskambo kitoniškai ir gaiviai.

 

L. Melnikas savo studijoje akcentuoja XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės laikotarpį, kai Lietuvos žydų kultūra itin klestėjo, nors taip pat skiria nemažai dėmesio muzikavimo tradicijų ištakoms ir žymių litvakų muzikų kūrybinio kelio tąsai jau už Lietuvos ribų. Devyniuose knygos skyriuose pasakojama apie litvakų sąlytį su muzika apibrėžiant litvako sąvoką (I skyrius), apie iš Lietuvos kilusius pasaulinio garso muzikus - pianistą Leopoldą Godowsky ir smuikininką Jaschą Heifetzą, brolius Mishą ir Alexanderį Schneiderius - garsaus Budapešto kvarteto artistus, pianistą Vlado Perlemúterį - vieną ryškiausių prancūzų fortepijono mokyklos atstovų, kompozitorių ir pedagogą Maksimilianą Šteinbergą (II skyrius), apie itin įvairiapusišką, aukšto meninio lygio žydų muzikų veiklą mūsų krašto kultūriniame gyvenime, aptariant ne tik faktus, bet ir aplinkybes, nulėmusias tos veiklos turiningumą (III skyrius), apie svarų žydų muzikų indėlį į pramoginės muzikos tradicijų kūrimą Lietuvoje (IV skyrius), apie liturginės muzikos tradicijų puoselėtojus - žymius kantorius, kurie garsėjo ir kaip puikūs operinės muzikos atlikėjai (V skyrius), apie folkloro puoselėtojus (VI skyrius) ir tautinės muzikos kūrėjus, ypač išskiriant Žydų tautinės muzikos draugijos veiklos iniciatorių, iš Lazdijų kilusį Josephą Achroną (VII skyrius). Muzikinio ugdymo aptarimas (VIII skyrius) atskleidžia išsilavinimo svarbą nuo seno suformuotoje žydų pasaulėvokoje, o kartu - ir problemas susiduriant su tautine diskriminacija. Be abejo, skaudžiausias yra paskutinis knygos skyrius, skirtas stalininių represijų ir Holokausto metams (IX), kai tragiškai nutrūko tokia aktyvi ir intensyviai, aukštu lygiu puoselėta Lietuvos žydų muzikinė istorija. Skaitant sielvartu alsuojančių dienoraščių fragmentus sunku suvokti ir įsivaizduoti, ką turėjo patirti jautrūs meno pasaulio žmonės, kurių šeimoms teko išgyventi didžiausią siaubą.

 

Nors knygoje nepaprastai daug informacijos, faktų, datų, ją skaityti lengva (tik gal autoriaus stilius vietomis atrodo labiau beletristinis, nei monografinis), įdomiai, pateikiamos skyrių įžangėlės ir užbaigos bei istorinis-politinis kontekstas padeda geriau suvokti problematiką - pavyzdžiui, kiek daug žydų tautybės menininkams tekdavo įveikti absurdiškų kliūčių, idant galėtų ugdyti savo talentus. Vienas iš pavyzdžių - istorija apie tai, kaip Heifetzų šeima turėjo išspręsti su žydų teisiniu statusu Rusijos imperijoje susijusį klausimą, kad aštuonmetis Jascha, įstojęs į Sankt Peterburgo konservatoriją, galėtų gyventi su tėvais. Pagal to meto įstatymus žydams buvo ribojama teisė apsigyventi daugelyje Rusijos imperijos vietų. Šią teisę suteikdavo studijos universitete ar konservatorijoje, tad antižydiškus įstatymus Heifetzų šeimai teko apeiti taip: „Sankt Peterburgo konservatorijos vadovybės gera valia studijuoti buvo priimtas ne vienas, o du Heifetzai - ir Jascha, ir jo tėvas Ruvimas, kuris į studentų sąrašus buvo įtraukas fiktyviai. Tiesa, kaip pažymi šioje istorijoje aktyviai dalyvavęs L. Aueris [J. Heifetzo mokytojas Sankt Peterburgo konservatorijoje, - K. R.], iškilo netikėta kliūtis: visi be išimties studentai privalėjo lankyti solfedžio, fortepijono, harmonijos paskaitas ir, aišku, laikyti šių dalykų egzaminus, o „tėvukas“ Heifetzas to nedarė. Gudrybė pavyko dėl to, kad konservatorijos vadovybė dėjosi nematanti, kaip yra iš tikrųjų.“ (p. 45-46).

 

Vertinga ir tai, kad knygoje atskleidžiamas žydų muzikų bendradarbiavimas su lietuvių ir kitų tautybių menininkais. Didžių iš Lietuvos kilusių muzikų veikla, anot autoriaus, „paneigia mitą, kad Lietuvoje žydai gyveno izoliuoti, buvo nepatriotiški, atsiriboję nuo šalies interesų ir jos kultūros. Iš tiesų jie norėjo matyti Lietuvą klestinčią, atvirą Europai šalį ir šią viziją stengėsi įgyvendinti. Jie padėjo kurti pirmuosius Lietuvos simfoninius orkestrus, siekė supažindinti klausytojus su klasikinio meno šedevrais, prisidėjo prie Lietuvos meno kūrimo, padėjo jam artėti prie aukštų Europos muzikos kultūros tradicijų.“ (p. 208) Aptardamas laikotarpį po Holokausto, L. Melnikas pabrėžia, kad „žydams pokario Lietuvoje sąlygos buvo daug palankesnės, nei Sovietų Sąjungoje apskritai, čia jie turėjo daugiau galimybių, nebuvo taip varžomi. Todėl, nors kiekybiškai žydų muzikų Lietuvoje ženkliai sumažėjo, jų indėlis į XX a. antrosios pusės Lietuvos kultūrą yra svarus.“ (p. 209)

 

Šioje vertingoje monografijoje neišvengta ir tam tikrų netikslumų ar koreguotinų dalykų - tačiau tai, ko gero, yra neišvengiama kiekvieno darbo dalis... Kalbant apie chazaną (sinagogos kantorių), užuot pasitelkus apibūdinimą „bažnytinė muzika“ (p. 103), būtų geriau vartoti sąvoką „liturginė“ ar „religinė“. Kyla klausimas dėl pianistės Halinos Kalmanavičiūtės gimimo datos (p. 106): nurodomi 1914 metai, bet čia pat kitoje pastraipoje skaitome, kad pianistė gimė 1913-aisiais. Dėl pavardžių rašybos: pavardės, pasibaigiančios balsiu „-y“, rašomos pridedant galūnę „s“, pavyzdžiui, Leopoldas Godowsky's (pirmą kartą minimas 32 p.) - kodėl ne Godowskis? Kliūna tekste pernelyg dažnai autoriaus vartojamas epitetas „legendinis“ - toks populiarus nūdienos reklaminėje žiniasklaidoje - didžioms asmenybėms ar žymiems kolektyvams nusakyti...

 

Didžioji dalis panašaus pobūdžio pastabų tikriausiai turėtų būti skirta knygos redaktorei - mat kalba neatrodo kruopščiai suredaguota. Vienas pavyzdėlis - „Lietuviškos karvės negnaibo lenkiškos žolės“, vargu ar karvė žolę „gnaibo“ (p. 38), veikiau „ėda“ ar „rupšnoja“.

 

Tačiau šios ir panašaus pobūdžio pastabėlės nemenkina knygos vertės ir aktualumo šiandienos politiniame ir kultūriniame kontekste. Monografija „Lietuvos žydų muzikinio paveldo pėdsakais“, esu įsitikinusi, bus įdomi išties daugeliui skaitytojų. Belieka priminti knygos autoriaus raginimą: „Neleiskime, kad praeitis mums būtų tokia pat miglota, kaip ateitis.“ Tad skaitykim, domėkimės, ir praeitis, atgijusi šios knygos puslapiuose, taps gyva ir mums.

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27

Versija spausdinimui

Komentarai

HKQHSwQVzPs, 2011-10-23 22:39

That's not even 10 mnuites well spent!

HKQHSwQVzPs, 2011-10-23 22:38

That's not even 10 mnuites well spent!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti