Viktoras Dailidėnas - vienas įdomiausių jaunosios kartos lietuvių stiklo menininkų. Jo vardas gerai žinomas meninio stiklo bei architektūrinio vitražo mėgėjams. Naudodamas stiklą menininkas praplečia šios meno rūšies suvokimo ribas, vitražo sampratą praturtina erdviniu, skulptūrišku mąstymu.

Šiuolaikinio architektūrinio stiklo raidą paprastai inspiruoja architektūra. Jau kuris laikas ji vaduojasi iš sienų, atsitverdama dideliais stiklo plotais, kai ištisa siena tampa langu. Į tai gyvai reaguoja ir Viktoras Dailidėnas, siūlydamas skaidrius erdvinius objektus bei daugiasluoksnius bešvinius vitražus. Didžiąją dalį meninių interjero sprendimų galima pamatyti galerijoje „Meno niša“ (Upės g. 5), kurioje šiuo metu veikia V. Dailidėno personalinė paroda „Meninis stiklas“. Čia pristatoma pastarųjų kelerių metų kūrybos apžvalga, kur galima vienoje vietoje pamatyti rinktinius Lietuvoje bei užsienyje rodytus darbus.

Parodoje eksponuojami „Berlyno stiklo nakties“ festivalyje, ir Drezdene, parodoje „The Baltic Way“, rodyti darbai „Mama, kiek man metų“, specialiai Berlyno festivaliui sukurtas kūrinys „Baltic seed“. Taip pat galima išvysti projekto „Pėdsakai lede 3“ (projekto bendraautoriai: Laura Dailidėnienė, Mindaugas Tendziagolskis ir PB8) dokumentaciją bei įspūdingą erdvinį „Stiklasparnį“ (Drugių kolekcija), kurio analogas kabo Dalios galerijos fojė.

Parodos atidarymo proga kalbiname menininką.

Banalus ir turbūt labai dažnai užduodamas klausimas - kodėl vitražas, kodėl meninis stiklas?

Nuo mažens esu apsuptas kūrybingų žmonių, tad paauglystėje pradėjau domėtis skulptūra, tūrinių objektų kūrimu. Panevėžio Dailės mokykloje mokiausi keramikos. Vėliau tai peraugo į troškimą studijuoti skulptūrą. Stodamas į Kauno aukštesniąją meno mokyklą pasirinkau stiklą. Jis mane sužavėjo, nors apie stiklo technikas iki tol nežinojau nieko, na nebent kraklė (pranc. craquelee) techniką ant keramikos. Nenumaldomą norą gauti daugiau žinių pajutau jau po pirmų dviejų mėnesių ir buvau tikras, kad neapsirikau rinkdamasis. Medžiagos skaidrumas, pralaidumas šviesai, spalvų ir atspalvių magija, kietumas ir trapumas, aplinkos atspindėjimas, na ir tiesiog svoris mane pakerėjo...

Sovietiniu laikotarpiu lietuvių vitražas klestėjo, kaip ir visos kitos meno sferos, nes turėjo rimtą ir stabilų užsakovą - valstybę. Devintasis dešimtmetis buvo krizinis visam monumentaliajam menui. Šiuolaikinėje meno situacijoje vitražas tik pastaraisiais metais atsikovoja pozicijas įvairiose architektūrinėse erdvėse. Esi jaunas menininkas, taigi patekai į tą pereinamąjį laikotarpį - stiklo meno atsinaujinimo ir sugrįžimo į Lietuvos architektūrą bei interjerą. Į ką lygiavaisi studijuodamas ir kokia Tavo nuomonė apie šiandienę meninio stiklo situaciją Lietuvoje?

Studijuodamas žavėjausi Algimanto Stoškaus darbais, stebino brolių Šatūnų išradingumas. Visada jaučiau, kad Lietuvoje artėja „stiklo amžius“. Kintant ir sparčiai tobulėjant stiklo apdirbimo technologijoms buvo aiškiai matyti daug žadanti perspektyva, ypač prieš pat 2000-uosius. Dizaino srityje buvo juntama tendencija į skaidrumą ir perregimumą. Kartu keitėsi ir apšvietimo, ir inovatyvūs architektūriniai sprendimai. Tad kurdamas architektūrinio meninio stiklo sąvoką (mano magistrinis darbas parašytas šia tema), nesijaučiau nei pereinamajame laikotarpyje, nei būsimajame. Mes tiesiog palengva perėmėme jau trisdešimties metų tradicijas iš Vakarų pasaulio, žinoma, ir iš Japonijos bei Artimųjų Rytų. Tai buvo neišvengiama.

Na, o šiandienė meninio stiklo situacija Lietuvoje išties įdomi. Kai kur juntama kartų diskusija, atėjusi iš senesnių laikų. Jaunimas yra atviras naujovėms, o naujovės, kaip žinia, amžiaus nepaiso. Telieka tikėtis valstybės sustiprėjimo, o visa kita išsispręs. Architektūrinis meninis stiklas laukia, kada mūsų architektai išdrįs stiklo erdves atiduoti į meninio stiklo specialistų rankas. Juk vitražas jau pasikeitęs, jau prisitaikęs prie šiuolaikinės architektūros, bet dėl nežinojimo neišnaudojamas.

Visoje Tavo kūryboje pastebimas eksperimento pėdsakas. Ar dirbdamas su stiklu jautiesi drąsus, turėdamas stiprius Stepo Žuko aukštesniosios meno mokyklos meistrystės pagrindus bei Vilniaus dailės akademijos bakalauro bei magistro studijų patirtį? Gal gali palyginti šias dvi mokyklas?

Taip, aš linkęs eksperimentuoti, išbandyti medžiagas, jų kritines ribas. Smalsumas yra geras bruožas, taip pat svarbu išmanyti sritį, kurioje dirbi. Studijos Kaune man suteikė pagrindus, o Vilniuje - siekį ieškoti gilesnių minčių. Stiklo pasaulyje Kauną lyginčiau su rūmais (technologijos), o Vilnių - su dvariškiais (galimybės), nors karūną vis dėl to atiduočiau Kaunui.

Neapleidi ir tradicinio vitražo - Tavo vitražas yra Troškūnų bažnyčioje, kitose viešosiose erdvėse bei privačiuose interjeruose. Pasitikrini profesinius įgūdžius ar tiesiog pasiilgsti švino kvapo? Kas Tau yra tradicija?

Gerbiu tradicijas ir neturiu nieko prieš klasikinį vitražą. Pagarbiai lenkiu galvą prieš jį, bet pats esu šiuolaikinio meninio stiklo šalininkas. Tiesiog architektūrinis meninis stiklas suteikia daugiau laisvės eksperimentuoti.

Ką norėjai parodyti personalinėje parodoje? Ką kalba Tavo darbai?

Parodoje pristatau pastarųjų trejų metų kūrybinius ieškojimus. Žinoma, keli senesni darbai irgi yra, bet kaip tik jie nulėmė tolesnę mano kūrybos raidą. Žiūrovai turi galimybę susipažinti su gana plačia atlikimo technikų skale. Pagal metus ir stiklo apdirbimo technologijas galima atsekti, kas ir kaip paveikė vėlesnių darbų atsiradimą.

Siekiu, kad mano stiklo kūriniai atspindėtų vienokias ar kitokias visuomenės nuotaikas. Mėgstu užslėptas potekstes. Džiaugiuosi, kai mano darbai nustebina, pavyzdžiui, kai žiūrėdamas į veidrodyje išgraviruotas medžio rieves imi skaičiuoti savo metus.

Kalbino Julija Petkevičienė

„7 meno dienos“ Nr.8 (837), 2009-02-27