Kai spektaklio „Pragaras“ pradžioje jo autorius Romeo Castellucci pasirodo scenoje ir ištaria savo vardą, jį puola nuo grandinių paleisti vilkšuniai. Tai galima suprasti kaip visuomenės požiūrio į jai nesuprantamą menininką alegoriją. Agresija, nukreipta į tai, kas nauja, neįprasta ir nekonvencionalu, visada lydėjo meninį avangardą. Tačiau daugelis kanonų laužytojų vėliau tapo visuomenės favoritais ir galvas pasipuošė pripažinimo vainikais. Ne išimtis ir Romeo Castellucci. Kažkada pradėjęs nuo šokiruojančių teatralizuotų akcijų su neįgaliais žmonėmis ir gyvuliais, šiandien šis italų menininkas yra pripažintas teatro novatorius, o kai kam jis - ir šiuolaikinio teatro įsikūnijimas. Castellucci pavyko sukurti savotišką teatrinės mados etaloną ir suburti savo sekėjus įvairiose pasaulio šalyse. Labai padėjo „Tragedia Endogonidia“ ciklas, sujungęs daugelį Europos šalių ir tapęs bene didžiausiu šiuolaikinio teatro projektu. Castellucci vadovaujamas „Socíetas Raffaello Sanzio“ šiandien yra panašus į savotišką koncerną, iš meninių tyrinėjimų kuriantį brangius ir pasaulyje paklausius produktus. Todėl bandydamas kritiškai pasisakyti apie šio menininko darbą rizikuoji jei ne būti užpultas jo gerbėjų, tai bent susilaukti užuojautos dėl savo retrogradiškų pažiūrų. Tačiau būtent apie pažiūras šįkart ir norisi kalbėti, nes naujausias Castellucci darbas provokuoja kai kuriuos principinius klausimus. Jų neuždavę, liksime paviršutiniškų vertinimų spąstuose.

Teatras gali apsieiti be fabulos, teksto, charakterių, bet jis neįsivaizduojamas be veiksmo. Teatre veiksmas - anaiptol ne istorijos pasakojimas, o visų jo elementų sąryšis ir plėtra. Tik veiksmas padeda suvokti teatro meną, kad ir kaip tam prieštarautų vadinamojo „vaizdų teatro“ ideologai. Galima gėrėtis atskirais vaizdais, juos kūrusio menininko išmone ir vaizduote, galima patiems susigalvoti vaizdų reikšmes, bet jei nėra nieko daugiau, o būtent - laike ir erdvėje kintančių daiktų, aktorių (ar tiesiog žmonių) ir jų kuriamų vaizdų tarpusavio santykių, tai arba režisierius neatliko savo darbo, arba matome ne teatrą. Todėl pripažįstant Castellucci pastangas ieškoti teatre neatvertų erdvių, reikėtų susimąstyti - kokios tai erdvės? Neužtenka pasikliauti autoriaus žodžiais, kad „teatras turi būti kelias į nežinią, nuotykis“.

Romeo Castellucci atėjo į teatrą iš dailės ir mąsto kaip dailininkas. Visa ko matas jam yra erdvė. Vaizdus jis visada gretina vienu ir tuo pačiu kontrasto principu - žiauru-švelnu, baisu-gražu, vaikystė-senatvė, gyvybė-mirtis etc. Kontrastingas skirtingų dalykų (tarp jų - žmogaus ir gyvulio) sugretinimas iš esmės niekur neveda, o veikia kaip savotiška šoko terapija. Žiūrovas arba susigyvena su jam siūlomais vaizdiniais ir fantazuoja, kas jam šauna į galvą, arba atsiriboja ir vertina juos kritiškai. Castellucci, kaip ir kitas „vaizdų teatro“ korifėjus Robertas Wilsonas, reikšmę priskiria žiūrovo „savitarnos sferai“. Pateikia tik akustinę ir vizualią medžiagą savarankiškam vaizduotės darbui. Tačiau šiuos menininkus skiria tai, kad Wilsono teatre vienas pagrindinių struktūrinių elementų yra laikas - iš įvairių jo trukmių, perteiktų per skirtingų personažų judesius ir kompozicijas, kuriama visuma. Nors Wilsono teatras panėšėja į muziką, jis vis dėlto lieka teatras, nes yra grindžiamas šiam menui gyvybiškai svarbia laiko kategorija. Tuo tarpu Castellucci darbuose laikas reiškia tik vienos ar kitos erdvinės kompozicijos apžiūrėjimo trukmę. Todėl jo kuriamas teatras yra tapatus instaliacijos menui ir kiekvienas spektaklio epizodas gali būti eksponuojamas ats...