Vilniaus teatras „Lėlė“, praėjusių metų spalį šventęs savo 50-metį, pakvietė dailininkę Irmą Balakauskaitę galerijoje „Meno niša“ surengti mechaninių figūrų (mobilių) parodą. Paroda veikė spalio 20-27 d. ir papildė Lietuvos kultūros ministerijoje vykusios (2008 10 24) tarptautinės mokslinės konferencijos „Lėlių teatras Vilniuje: tradicijos, įtakos, atradimai“ pranešimus.
Irmos Balakauskaitės kuriami „mobiliai“ (judantys objektai) yra dailės kūriniai, tad galėtų vadintis ir „kinetinėmis miniatiūromis“ ar „judančiomis skulptūromis“ - dėl terminų tegu suka galvas dailėtyrininkai. Šiuo atveju svarbesnės Balakauskaitės kūrinių sąsajos su lėlių teatrui priskiriama mechaninio teatro tradicija, kurio vaidinimus matė ir XIX a. vilniečiai. „Mechaninis teatras - tai marionečių ar objektų teatras, kuriame vietoj aktoriaus vaidina judančios figūros, automatai ar mašinos. Nuo „automatų“ teatro, įkurto I a. Herono iš Aleksandrijos, nuo Torellio eksperimentų XVI a., mugių vaidinimų XVIII ir XIX a. iki šiandienos multimedijų teatro mechaninis teatras siekia pakeisti scenoje gyvą aktorių, tarsi norėtų įgyvendinti Craigo antmarionetės idėją“, - rašo Patrice'as Pavis savo Teatro terminų žodyne („Dictionnaire du théâtre“, Paris, 2006). „Meno nišoje“ eksponuotos kinetinės Balakauskaitės kompozicijos, kaip ir ankstesni autorės darbai, gimę, anot jos pačios, „iš meilės lėlių teatrui“, liudijo šios teatro šakos galimybę reikštis ne tik scenoje ir atkreipė dėmesį į turtingą lėlių teatro istoriją.
Mechaninio, arba automatų, teatro pavadinimą pirmas ėmė vartoti mechanikas Gottfriedas Hautschas iš Niurnbergo XVIII a., bet šio tipo teatrai žinomi nuo seniausių laikų. Tyrinėtojai išskiria tris mechaninio teatro rūšis: 1) atgiję paveikslai, arba vadinamasis „Teatrum mundi“, kur figūros ar objektai judėdavo tapytų dekoracijų fone; 2) mechaninių figūrų, arba automatų, kabinetai; 3) pavieniai automatai. Senovėje mechaninis teatras buvo susijęs su kulto apeigomis (III a. pr. m. e. mechaninė dievybės figūra Bakcho šventėse pilstė vyną), demonstruoti pavieniai automatai (Herono „Bakcho apoteozė“) ir mechaninio teatro reginiai (Filono iš Bizantijos rodytas 5 dalių „Pasakojimas apie Naupliosą“). Viduramžiais automatai montuoti bažnyčiose. Tuo metu „Teatrum mundi“ pradedamas rodyti ir platesnei publikai už tam tikrą mokestį. XVIII a. pab. - pirmoje XIX a. pusėje mechaninis teatras išgyveno pakilimą, kurį lėmė itin aktyvi technikos raida. Mechaninio teatro vaidinimai užėmė baletų, operų ir dramos teatrų sales, o mechaniko profesija tapo patraukli ir pelninga. Dėl to mechaninio teatro vaidinimus ėmė rodyti ne tik juos kūrę inžinieriai mechanikai, bet ir keliaujantys lėlininkai, cirko artistai ir įvairūs pramogų rengėjai. XVIII ir XIX a. sandūroje mechaninio teatro reginiai buvo populiarūs ir kaimyninėje Lenkijoje - istoriniai šaltiniai mini beveik keturiasdešimt skirtingų šio tipo teatrų. Jų savininkai daugiausiai buvo užsieniečiai: prancūzai, italai, vokiečiai ir kt. Didžiausios sėkmės sulaukdavo rumunų kilmės mechaniko Jordaki Kuparenko programos, rodytos Peterburge, Maskvoje, Varšuvoje ir Vilniuje. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomos kelios dešimtys XIX a. afišų, skelbusių šio populiaraus mechaniko pasirodymus mūsų sostinėje. Savo teatrą J. Kuparenko dar vadino kinetozografiniu ir optiniu teatru. Kinetozografija (graik. kinetos - judantis, zoon - gyvis, grapho - rašau) jungia kelias technologijas: tapytą erdvinį vaizdą (savotišką teatro scenografijos maketą) ir keliais planais judančius objektus ar figūras. Šių apimtinių arba plokščių figūrų judėjimui naudoti paprasti mechanizmai, tad atgijusio paveikslo įspūdis dar buvo stiprinamas optiniais šviesos efektais. Kinetozografiniai teatrai paliko pėdsaką ir kino atsiradimo istorijoje - jie laikomi tarpine grandimi tarp šešėlių teatro ir kinematografo.
Šiuos praeities faktus radau užsienio teatro istorikų Henryko Jurkowskio, Boženos Frankowskos ir Boriso Goldovskio knygose. Archajišką „Teatrum mundi“ formą Lietuvoje per Kalėdas dar atgaivina bažnyčių mechaniniai betliejai, ją naudoja liaudies meistrai (apie 1959 m. Vinco Žičkaus išdrožtos kompozicijos, saugomos Nacionaliniame muziejuje) ir profesionalūs lėlininkai (Vitalijaus Mazūro spektaklis „Ak vija, pinavija“, teatras „Lėlė“, 1989).
Mechaninio teatro vietą šiuolaikinėje kultūroje nusako P. Pavis pavyzdžiai. Jis rašo, kad tik XX amžiuje mechaninis teatras atveria savo gražiausias estetines patirtis: pavyzdžiui, futuristo Enrico Prampolini nuomone, „spalvos ir scena turėtų sukelti tokius emocinius išgyvenimus, kokių negali sukelti nei poeto žodis, nei aktoriaus gestas“ („Futuristinės scenografijos manifestas“, 1915), Philippo Marinetti savo spektaklyje „Vengono“ režisuoja objektų - aštuonių kėdžių ir sofos - dramą, Oskaras Schlemmeris „Triadiniame balete“ (1922) už kostiumų-dekoracijų, norėdamas išgauti jų judėjimo įspūdį, paslepia aktorius, Lãzló Mohony-Nagy eksperimentuoja „mechaninės ekscentrikos“ srityje, o Fernand'as Léger kuria mechaninį baletą. Judančios figūros dažnai primena paveikslus, pavyzdžiui, Vasilijaus Kandinskio „Ekspozicijos paveikslai“ (1928), arba skulptūras - kaip Alexanderio Caldero „Work in Progress“ (1968).
XX a. pradžios dailininkų avangardistų susidomėjimas mechaniniu (ir lėlių) teatru Lietuvą pasiekė per Stasio Ušinsko kūrybą (Paryžiuje jis mokėsi pas F. Léger). Ušinsko plėtota dailės ir teatro sintezė buvo pratęsta Vitalijaus Mazūro spektakliuose, o Balakauskaitės kūryboje ši sintezė išprovokavo savotiškas tradicinės dailės (tapybos, grafikos, skulptūros) interpretacijas. Straipsnyje „Pažįstama nepažįstama Irma Balakauskaitė“ („Dailė“, 2008, Nr. 2) Saulė Mažeikaitė rašo, kad žaismingai naudodama menines ir kontekstines „klišes“ dailininkė tarsi teatralizuoja savo kūrinius, paversdama juos instaliacijomis, mobiliais, mechaniniu teatru ar gyvaisiais paveikslais. Ne viename interviu Balakauskaitė išsitaria: „Lėlių teatras - tai mano aistra.“ Taip ji nusako ir savo kūrybos ištakas, ir sufleruoja, kur reikėtų ieškoti jos kelio pradžios. Dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kartu su savo kurso draugu Vytautu Pakalniu Irma įkūrė eksperimentinį lėlių teatrą „Ū“ ir vadino jį „mechaniniu teatru“. Šiame teatre juodu buvo laisvi nuo visų to meto teatrui būdingų apribojimų, o jų spektakliai („Be pavadinimo“, „B. L. A.“, „Vienišo vyro sapnai, skirti Valentinai“) teatrinio mąstymo originalumu yra reikšmingi mūsų kultūrai ne mažiau nei satyrinės „Šėpos“ legenda.
Dabar teatro „Ū“ idėjas Balakauskaitė puoselėja viena, kurdama 2000 m. pradėtą parodų ciklą „Lėlės“. Dalį „Meno nišoje“ eksponuotų „mobilių“ žiūrovai jau matė Šv. Jono gatvės galerijoje, kai 2005 m. ten vyko paroda „OMENY“. Papildžiusi „judančią“ kolekciją naujais kūriniais, dailininkė „Meno nišos“ galerijoje pristatė ir ankstyvuosius savo ofortus, kurie yra savotiški „mechaninio teatro eskizai“ ir kartu - savarankiški grafikos kūriniai. Šalia Balakauskaitės darbų eksponuotas liaudies meistro V. Žičkaus mechaninis „Malūnas“ (1959) ir autentiška Vilniaus mechaninio teatro afiša (1841) suteikė parodai istorinį kontekstą ir pabrėžė Balakauskaitės kūrinių šiuolaikiškumą.
Kalbėdama parodos atidaryme dailininkė sakė: „Nežinau kodėl, bet atrodo, kad lėlių teatrą mėgau nuo kūdikystės, nors dar nebuvau jo mačiusi...“. Tą paslaptį įminė atidaryme apsilankiusi teatro „Lėlė“ įkūrėjo Balio Lukošiaus dukra Rožė Lukošiūtė-Meškienė, dešimtmetį „Lėlėje“ dirbusi muzikinės dalies vedėja. Pasitraukusi iš teatro ji įsidarbino vaikų darželyje ir ėmė ruošti mini lėlių vaidinimėlius savo auklėtiniams, tarp kurių buvo ir mažoji Irma... Gal taip su Balakauskaitės „mechaniniu teatru“ ataidi ir vaikystės įspūdžiai, ir seniausi antikinės kultūros laikai, kad patvirtintų: nauja - gerai pamiršta sena?..
„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20
|