Interneto žurnalas balsas.cc metų pradžioje pavirto į knygą „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ (sud. V. Michelkevičius, MENE, 2009), kuri, kaip ir žurnalas, nagrinėja medijų meno ir aktualiosios kultūros reiškinius Lietuvoje ir pasaulyje. Ta proga kalbamės su aktyviausiais žurnalo bendradarbiais apie buvusias ir esamas idėjas, lyginame Lietuvos medijų kultūros raidą su užsienio bei reflektuojame nuveiktus darbus.
Vytautas Michelkevičius: Ar galėtum įsivaizduoti „Medijų kultūros balsus“ kaip vadovėlį meno studentams?
Eglė Obcarskaitė: Manau, kad knyga yra ne ką mažiau vertinga kaip pažintinis studijų objektas ne tik meno, bet ir medijų, apskritai šiuolaikinės kultūros studentams. Pirmiausia todėl, kad joje yra pateikti įvadai į medijų studijas bei pripažintų medijų teoretikų tekstai, pirmą kartą publikuojami lietuvių kalba.
Kalbant apie medijų kultūros raidą Lietuvoje, svaria ir reikalinga dokumentacija vadinčiau ir kitą, sakykime, praktinę knygos dalį. Apie knygoje pateiktų „medijų praktikų“ pavyzdžių vertę savaime kalbėti susilaikau, bet manau, kad vien jų įtraukimas į knygą yra svarbus žingsnis teorijos ir praktikos integracijai - kol kas dar gana retam reiškiniui lietuviškame humanitarinių mokslų diskurse.
Knygos kaip vadovėlio specifiškumą (ir šiuo atveju tai nebūtinai komplimentas pačiai knygai) parodo, mano manymu, reikalingumas ją skaityti su vadovo/dėstytojo pagalba. Kitaip tariant, abejoju, ar aš pati imčiau savarankiškai naudoti šią knygą kaip akademinę studijų medžiagą. Bent dalis jos - būtent, praktinė - turėtų būti vartojama ne kaip pateikti aprašomieji teiginiai, bet kaip pasiūlymai diskusijai. Todėl vadovo, kuris giliau išmanytų medijų studijų diskursą ir problematiką, įnašas būtų tikrai vertingas.
V. M.: Pervertęs knygą supratau, kad buvai Lietuvoje pirmasis menotyrininkas, nagrinėjęs garso meną. Nuo pirmojo tavo teksto praėjo daugiau kaip penkmetis.
Tautvydas Bajarkevičius: Palyginus su beveik šimtmečiu garso meno... Tikrai buvo besidominčių, rašančių ar nagrinėjančių jį ir prieš tą daugiau nei penkmetį, gal tik kitais aspektais ir kitokiu žodynu.
V. M.: Garso menas mane žavi tuo, kad atgaivina performatyvumą šiuolaikiniame mene. Be to, jis ypač mėgsta eksperimentuoti ir išjudina per daug institucijose užmigusį šiuolaikinį meną. Kaip tu nubrėžtum garso meno santykio su šiuolaikiniu menu liniją ir gal įžvelgtum kažkokias tendencijas (tada buvo taip, o dabar jau taip)?
T. B.: Sakyčiau, audityvinis performatyvumas labiau akivaizdus ar išsiskiriantis diskursyviame medijų kultūros kontekste, kuriame daug tekstualumo, teorijos, tikro ar imituojamo moksliškumo, ne taip akivaizdžiai apčiuopiamo „tinkliškumo“ ir pan. Šiuolaikinio meno (tikriausiai turi omeny vizualiuosius menus) formų, temų ir stilių yra be galo daug, dėl to sunku tą jo santykio su garso menu liniją nubrėžti - kiekvienas atvejis pasižymi savita situacija.
V. M.: Ir dar vienas klausimas iš smalsumo, kodėl gi garso menas išlindo iš undergroundo ir taip paplito šiuolaikinio meno erdvėse? Kodėl jie vienas kitą traukia?
T. B.: Galima prisiminti Phillipą Glassą, 8-ojo dešimtmečio pradžią ir minimalizmo muzikoje bangą. Koncertinėse rimtosios muzikos salėse tada į šią naują, tam laikui gana radikalią stilistiką žiūrėta labai santūriai. Tuo tarpu šiuolaikinio meno galerijos buvo pirmoji „ne undergroundinė“ (tiksliau sakant, ne tik kamerinė) šios muzikos auditorija. Panaši padėtis yra ir su įvairiais eksperimentinės elektroninės muzikos ir tarpdisciplininiais garso meno reiškiniais. Ne taip paprasta pasakyti kodėl: akivaizdu, kad garsas yra erdviškas, gali būti skulptūriškas, pasakojantis, muzikalus, metaforiškas, dokumentiškas ir pan., o įvairios garso meno praktikos dažnai pasižymi tiek konceptualumu, tiek ir jusliniu paveikumu (ko galbūt kartais trūksta vizualiajame mene).
V. M.: Dar viena įdomi tendencija, kad Lietuvoje tarptautiniu mastu naujųjų medijų menui praktiškai atstovauja tik garso kūrėjai. Ar galėtum paaiškinti šio fenomeno priežastis?
T. B.: Na, ne visai tik garso kūrėjai, bet galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra garso menininkų, natūraliai įsiliejusių į tarptautinės scenos gyvenimą. Kita vertus, tas natūralumas savotiškas. Štai keletas pavyzdžių iš tarptautinės scenos praktikų: Londono ICA galerijoje kasmet vyksta garso meno įvykiai, pristatantys Portugalijos eksperimentinės muzikos leidybines platformas ir sukviečiantys su jomis bendradarbiaujančius garso menininkus iš viso pasaulio; Lietuvoje lankęsis Arthuras Rimbaud, žinomas slapyvardžiu „Scanner“, kaip ir daugelis kitų žymių garso menininkų, praktiškai nuolat yra kelyje iš vieno projekto į kitą, iš vieno pasaulio taško į kitą, o jo veikla iš tiesų vertinama įvairių kultūros institucijų (be kurių paramos ji tikriausiai būtų gerokai apribota); Rygos medijų centras RIXC rengia įvairius medijų projektus, turi menininkų rezidencijas ir pan. Ir taip toliau. Lietuvoje, tikintis kad ir kuklaus institucijų pripažinimo, neretai tenka įrodinėti (štai čia prasideda „diskurso įrodymai“), kad medijų ar garso menas yra tokio pripažinimo vertas reiškinys (ką jau kalbėti apie vieno ar kito konkretaus kūrybinio sumanymo ar projekto meninę vertę). Tad tas „natūralus“ įsiliejimas į tarptautinę medijų meno sceną dažniausiai yra atkaklių, nuoseklių, kūrybiškų asmeninių iniciatyvų rezultatas.
V. M.: Jurijau, pamenu, kaip susipažinom 2004-ųjų vasarą, kai naujosios medijos Lietuvoje pirmąkart ryškiau pasirodė kūrybinėse dirbtuvėse „RAM“. Po penkerių metų matome, kad tu buvai vienas aktyviausių medijų kultūros interpretatorių ne tik žurnale balsas.cc. Kaip pasikeitė medijų kultūra tau asmeniškai ir Lietuvos kontekste? Ar buvo prasmės šį diskursą išskirti ir išgryninti, o vėliau įlieti į aktualios kultūros sferą?
Jurijus Dobriakovas: Nežinau, ar tikslu (ir tikslinga) būtų vadinti mane medijų kultūros interpretatoriumi. Tai susiję ir su tuo, kaip keitėsi mano santykis su medijų kultūra. Pradžioje suvokiau ją per tokio medijų meno, koks buvo pristatomas būtent toje „RAM“ („Re-Approaching New Media“) kūrybinių dirbtuvių ir jas lydėjusių publikacijų serijoje, prizmę - t.y. praktiškai technokratinio pozityvizmo prizmę. Kitaip sakant, tai buvo gana naivus susižavėjimas visais tais hi-tech dalykais, kurių Lietuvoje praktiškai dar nebuvo, dar be jokio kritinio šių reiškinių įvertinimo. Tačiau vėliau pradėjau suvokti, kad visa tai yra pernelyg sterilu ir mažai ką reiškia vis dar (geriausia prasme) egzotiškai provincialiame lietuviškame kontekste. Marshallo McLuhano „Kaip suprasti medijas“ buvo ta knyga, kuri pademonstravo, kad medijos yra daug daugiau, nei „apčiuopiamos“ technologijos, ir „įjungė“ kitokią, daug platesnę perspektyvą. Vėliau sekė Slavojus Žižekas - toks pat pamišęs ciniškas kritikas, analizuojantis įvairiausius dalykus, sudarančius margą šiuolaikinę (pop?) kultūrą. Būtent pastaroji šiuo metu man ir yra įdomiausia. Ji persmelkta medijų ir neišvengiamai jų formuojama, bet kartu yra kažkas daugiau nei „medijų kultūra“. Taigi apibendrinant, medijų kultūra įdiegė kritinio mąstymo „programą“ ir tapo vartais į šiuolaikinės kultūros bendriausia prasme tyrinėjimus, kurie vyksta sinchroniškai su kasdieniu gyvenimu.
V. M.: Kaip pats susidomėjai platesniu kultūros interpretatoriaus spektru, net ir knygoje akivaizdu, kad tavo pirmųjų esė objektu buvo muzika ir garsas, vėliau perėjęs į vizualinį meną ir dar toliau.
J. D.: Turiu pripažinti, kad pirmuosius esė šiandien man pačiam yra keistoka skaityti - tikrai labai daug kas nuo tų laikų pasikeitė. O tie „perėjimai“ tikriausiai tiesiog sutapo su konkrečios srities aktyvumu atitinkamu periodu. Šiuo metu įdomiausius reiškinius aptinku, pavyzdžiui, nebe garso, o fotografijos srityje, nes ir pati sritis dabar Lietuvoje yra nepalyginti gyvesnė. Apskritai, kaip jau sakiau, įdomiausias yra bendras šiuolaikinės kultūros kontekstas ir visos jo keistenybės. Manau, kad nuosekliai besidomint viena sritimi, vėliau neišvengiamai susidomi jos sąsajomis su kitomis sritimis, o tada suvoki, kad aiškių ribų ir griežtų perskyrų tarp jų nėra. Galiausiai svarbus yra ne pats objektas, o santykis su juo. Puikios medžiagos, leidžiančios paanalizuoti šiandienės Lietuvos gyventojų įvairialypę kultūrinę savimonę, galima rasti ir interneto naujienų portaluose arba plačiajai auditorijai skirtose televizijos laidose. Svarbiausia nepriimti nieko kaip savaime suprantamos duotybės. Viskas yra potencialus kvietimas refleksijai.
Tęsiant šią mintį toliau: kokio leidinio šiandien apskritai trūksta Lietuvoje?
V. M.: Šiuo metu svarstau, ar apskritai įmanomas įdomus kultūrinis leidinys Lietuvoje ir tik lietuviškai. Skaitančioji bendruomenė čia tokia maža, kad visi galimi tekstai galėtų cirkuliuoti prie kavos puodelio ar vyno taurės. Be to, dažnai tie skaitytojai yra ir patys rašytojai. Apskritai nemažai gerų tekstų pasirodo in terneto erdvėje (lrt.lt, delfi.lt, balsas.lt ir kitur). Manyčiau, kad tikrai subrendome galvoti jei ne apie tarptautinį, tai bent jau apie regioninį leidinį, kuris, deja, turėtų būti angliškai.
J. D.: Jau ne kartą esi apie tai trumpai kalbėjęs įvairiuose renginiuose, bet vis dėlto paklausiu dar kartą: kodėl pastaruoju metu taip pamėgai knygos formatą? Ar tame nėra šiokio tokio užkoduoto nusivylimo internetu kaip medija?
V. M.: Internetas turi labai daug privalumų kaip leidybos medija. Jei būtume bandę iš pat pradžių dirbti su spauda, tai gal būtume niekad nepradėję, nes tam reikia labai daug išteklių. Be to, internetas - gerokai demokratiškesnė medija.
Man, kaip medijų teoretikui, labai svarbu ir praktiškai išbandyti, kas yra viena ar kita medija, kokios jos ypatybės ir galimybės. Todėl po eksperimentų internete perėjau prie knygos medijos, kuri, manau, kartais yra net sunkiau įvaldoma komunikacijos priemonė nei internetas. Nors ir atrodytų paradoksalu, bet Lietuvoje internetas kol kas nėra sklaidą padidinanti medija, nes jį vartoja tik tam tikros visuomenės grupės. Interneto leidiniui reikia bent retkarčiais priminti apie save ir kitokiais būdais, todėl leidome teminius numerius laikraščių ir knygų formatu.
Pastaraisiais metais pradėjau domėtis medijų ekologija, bet ne tik tuo įprastu aspektu - laikmenos ekologija, kai tekstas, būdamas tik elektroninio formato, sutaupo daug popieriaus ir atitinkamai daug medžių (kažkur esu jau juokavęs, kad, jei būtų atliktas tyrimas, tai balsas.cc veikiausiai būtų ekologiškiausias kultūros leidinys Lietuvoje). Tačiau kartu pradėjau galvoti ir apie turinio ekologiją, kuri pasireiškia tuo, kad reiktų iš naujo įvertinti žmogaus gebėjimo suvokti informaciją ribotumą - čia, matyt, natūrali reakcija į milžiniškus informacijos kiekius aplinkoje. Tuo tarpu knyga yra baigtinis informacijos vienetas, kuris leidžia skaitytojui pajausti jo pradžią ir pabaigą, labiau susikoncentruoti į turinį, nei tai būtų galima padaryti skaitant internete.
Galiausiai paskutinė knyga „Medijų kultūros balsai: teorijos ir praktikos“ yra tarsi ketverių interneto žurnalo balsas.cc veiklos metų visuma ar net išvada, kuri be geriausių tekstų rinktinės turi ir papildomas funkcijas: pavyzdžiui, vadovėlio medijų ir meno studijų studentams arba gido po lietuvišką medijų kultūrą.
Parengė Vytautas Michelkevičius
* * *
„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20
|