Peizažo žanro (turiu omenyje tapybos darbus) šiuolaikinėje dailėje liko nedaug. Jis tarsi įsispraudęs tarp plačių, šiuolaikinių menininkų išpuoselėtų videomeno, instaliacijos, performanso krėslų. Vis dėlto, kaip rodo paroda „Vienas motyvas“, tapytas peizažas gali būti ir yra įdomus, net ir tarp išpopuliarėjusių naujųjų medijų.

Martinas Jankus, be jokios abejonės, - peizažistas, bet tai nustatyti (bent jau iš šios parodos) ne taip ir lengva. Priėjęs arčiau paveikslo pradedi akimis klampoti po rudeniškai sodrių, purvinų spalvų dėmes. Nerasdamas kelio šiek tiek sutrinki, pradedi abejoti, nes kažkokia vidinė nuojauta ir pirminė vizualinė informacija sako, na taip, į peizažą lyg ir panašu. Tačiau abstrahuotas (paslėptas) vaizdas, pastoziškas sunkumas, tiesiai tau į veidą iškvėptas rudeniškas slogutis vilioja tyrinėti vaizdą toliau. Tiesa, kiek atsitraukus nuo paveikslo, akies tinklainėje pradeda ryškėti atpažįstami kontūrai, kuriuos mūsų smegenys išsyk susieja su kokiu nors gamtovaizdžiu: kalnais, laukais, medžiais, kažkur tarsi pasirodo ir žmogaus siluetas, toks trapus ir niūrus, kad jį pastebėti dažnai gali tik sutelkęs žvilgsnį. Tačiau lengviau nuo to nepasidaro.

Pastoziški, masyvūs, dažnai psichologiškai sunkūs, grėsmingi jo kūriniai taip įtraukia, kad baisu paskęsti klampioje dažų masėje. Dėmės ir dėmelės, „rastriškai“ susiliejančios į abstrahuotą žmogaus figūrą viename iš peizažų („Medžiais apaugusi pikta širdis“), tarsi grasina pačiupti į jas spoksančio žiūrėtojo nosį, įtraukti vidun ir amžiams įkalinti paveiksle kaip kokį Dorianą Grėjų (kuris negali gyventi be savo portreto). O ta oranžinė dėmė ne tiek grasina pagauti, kiek jau yra koks nors už nosies sučiuptas ir rėmuose įkalintas Dorianas. Kitą suvokimą diktuoja asociacija su Edvardo Muncho „Šauksmu“, tik oranžinis Jankaus ateivis šaukia ne pravira burna, bet ryškia, keliančia įtampą oranžine spalva. Galima įžvelgti ir dar daug kitų asociacijų.

Tarp tų devynių kūrinių yra ir kiek skaidresnės nuotaikos, rudeniškų spalvų darbų, kaip kad „Ruduo turgeliuose“. Tik ta atmosfera, kurią sukelia potėpių chaotiškumas, šiek tiek glumina. Štai ir kūrinyje „Nadi“, kur šiltų, rusvų pūvančių medžių lapų spalvų tonus tolyn grėsmingai stumia kaži koks purpurinis šaltis, įsitaisęs pirmame plane. Pastarasis darbas arba „Peizažas su bunkeriu“ kažkodėl man iš atminties ištraukė grupės „Nabis“ ar Pont-Avéno mokyklos kūrybą. Galbūt todėl, kad Jankus taip pat gana organiškai bando tapyti plokštumomis, už kurių tarsi už kokių butaforinių operos ir baleto teatro dekoracijų kažkas slepiasi.

Jankus savo darbus vadina „egocentriškais organizmais“, o man jie kažkodėl asocijuojasi su lakmuso popierėliais, kurie nepaprastai jautriai geba nustatyti tiriamos terpės šarmines ar rūgštines savybes. Šis meno kūrinio, kaip indikatoriaus, vaidmuo būdingas viskam, kas turi bent ką nors abstraktaus.

Keistas menininko kūrinių slėpiningumas neišvengiamai atveda šimtmečiu atgal. Raminta Jurėnaitė čia įžvelgia sąsajas su M.K. Čiurlioniu. Ir tikrai misticizmas, siekis vaizduoti tai, kas paslėpta (dvasinį pasaulį) labai ryškus abiejų autorių darbuose. Jankus tą siekį, tarsi kokį kūdikėlį rūpestingai, net negailestingai apkamšo abstrakčiojo ekspresionizmo antklode, bet nepamiršta po galvyte pakišti ir simbolizmo pagalvėlės. Tiesa, polinkis abstrahuoti buvo būdingas ir Čiurlioniui, bet Jankus tai daro kiek kitaip - grubiau, ekspresyviau, ne taip elegantiškai. Galbūt todėl žiūrėdama šią parodą iš galvos niekaip nesugebu išmesti Odilono Redono ar Michailo Vrubelio.

Martino Jankaus „auksinius“ kažkodėl norisi išsinešti su savimi.

„7 meno dienos“ Nr.7 (836), 2009-02-20