Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 7 (836), 2009 vasario 20 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Beata Baublinskienė : Simfonija - tarsi gera knyga (6)
Pokalbis su kompozitoriumi Arvydu Malciu
„Menotyra“, 2008, t. 15, Nr. 4
59-ajam tarptautiniam Berlyno kino festivaliui pasibaigus
Tapybos paroda „Vienas motyvas“ galerijoje „Meno niša“
Pokalbis apie buvusias ir esamas idėjas
Linas Vildžiūnas: Sėkmės formulė (9)
„Lūšnynų milijonierius“
7MD informacija: LEDINIS BAROKAS(1)
Programa
Pokalbis su menininku Gintautu Trimaku

Jolanta Marcišauskytė

Kaip atsitiko, kad tapote fotografu? Kiek žinau, studijavote inžineriją, tai juk visiškai kita sritis. „Mes visi iš tiesų esame kūrėjai, tik ne visi apie tai žinome.“ Kelias prasidėjo labai paprastai - nuo talkinimo savo tėčiui. Iš ten visa techninė bazė, požiūris į fotografiją. Lankiau fotoklubą, bendravau su kitaip mąstančiais žmonėmis. Vėliau teko rinktis: inžinerija ar fotografija. Pasirinkau fotografiją, nes patinka būti pačiam sau šeimininku. Nuo to dauguma mano artimųjų yra „nukentėję“. Kuo daugiau laiko skiriu sau, tuo mažiau jo tenka kitiems. Ypač tiems, kurie tiesiogiai nesusiję su mano veikla.


Bet fotografija - mano gyvenimo būdas. Akademijoje dirbu meistru, esu eilinis darbuotojas, tiek, kiek reikia „šlapio“ proceso. Savo iniciatyva organizuoju kūrybines dirbtuves, bendrauju su studentais. Pastaraisiais metais pedagogika tapo mano hobiu.

Koks Jūsų, kaip menininko, santykis su aplinka, kaip ji veikia Jūsų kūrybą?

Iš pradžių įsiklausai į aplinką, save, įsižiūri į šviesą. Be abejo, šviesa gali būti vidinė ir išorinė. Tada iškyla klausimai, kas tau maga, bandai į juos pirmiausia sau atsakyti. Nuoširdžiai. Diskutuoji su savim. O tada tai atiduodi parodai, žiūrovui. Visada siekiu iš minimumo padaryti maksimumą. Tokia ir mano intencija. Siekiu būti atviras tam, ką matau, išgyvenu, manau.

Esate savikritiškas?

Taip, esu labai reiklus sau ir kitiems. Na, gal ne tiek kitiems, tiesiog vertinu gerai atliktą darbą.

Tad galbūt žiūrėdamas iš dabarties perspektyvos savo darbus vertinate kritiškai? Ar yra tokių, kuriuos šiandien darytumėte jau kitaip?

Nė vieno. Visos mano fotografijos yra išgrynintos. Tie sumanymai, kurie pradėti ir nebaigti, tęsiami; tik kitokia forma ir kitokiame kontekste. Senos ir naujos idėjos laike susietos nematoma grandinėle, nematomais siūlais... Ir stengiuosi kuo geriau viską padaryti, todėl geriausias mano draugas - stalčius. Jame randu tai, ką buvau seniau padaręs ir užmiršęs, visus savo sumanymus. Amžinas kūrimo procesas. Kaip sako mano tėvas, jei jauties kažką tobulai padaręs, vadinasi, gali jau ir mirti.

Iš kur semiatės naujų idėjų? Kuo domitės be fotografijos?

Na, aš - neužsidaręs žmogus. Domiuosi kultūros istorija, muzika. Nuo vaikystės turiu išlavintą klausą. Kuriant mane labiausiai veikia šviesa ir muzika. Muzika apskritai yra nematoma žmogaus erdvės dalis. Pasistatau ją kaip sieną ir galiu dirbti. Sunku pasakyti, kaip idėja susiprojektuoja į vaizdą. Tačiau nemėgstu iliustratyvumo. Jei parašyta „mergaitė yra maža“, o šalia esančioje iliustracijoje ji pavaizduota maža - tai yra nonsensas. Tai supaprastina, subanalina ir tekstą, ir vizualią priemonę. Reikia vengi tiesioginių nuorodų.

Kaip apibūdintumėte savo darbų problematiką? Kaip ji susijusi su Jūsų išgyvenimais?

Fotografijos neišvengiamai atspindi kūrėją, jo vidų. Visada klausiu savęs, ką noriu pasakyti, kam man to reikia. Išaiškinu visa tai savo kūriniuose. Yra toks Šliogerio terminas: fotosofija - šviesos išmintis. Galėčiau save priskirti prie fotosofų. Šviesa gali būti daugialypė. Stengiuosi parodyti savo problemas skaidriai, šviesiai. Gal ne tiek problemas, kiek klausimus, kuriuos pats sau užduodu, kad jie neperaugtų į problemą. Ar aš eičiau takeliu į kairę, ar į dešinę, ar atgal pasisukčiau - vis tiek tai būtų ta pati mano ašis. Ar bendraučiau su studentais, kurie spalio pirmą ateina mokytis, ar gręžčiau negatyvuose skyles.

Kaip apibūdintumėte savo fotografijų nuotaiką? Daugelis įžvelgia meditatyvumą, asketiškumą. Ką Jūs pats manote?

Atmosfera - jau suvokėjo reikalas. Kiekvienas tą patį gali pamatyti skirtingai. Vienas žmogus man parašė į gmail'ą porą sakinių. Pavadino mano fotografijų atmosferą „trykštančia vienatve“. Meditatyvumas galbūt kyla iš to, kad esu ramus žmogus. Gyvename tokiame amžiuje, kai laikas labai greitai bėga, nuolat esi trikdomas greito tempo. Sustoji, nusiramini, susikaupi. Pasileidi muziką ir gali dirbti dieną, dvi, savaitę. Tai tarsi ir yra meditacija, atsiribojimas. Nes mano kūryba yra tam tikra prasme archajiškas darbas, ilgas procesas, reikalaujantis daug ištvermės, profesionalumo, pasiaukojimo, susikaupimo.

Kaip vertinate šiandienos fotografijos žiūrovą? Ar jis skiriasi Lietuvoje ir užsienyje?

Padarau ir palieku darbą žiūrovui. Nežinau, kaip žmonės supranta mano fotografijas. Žinau tik tiek, kiek parašo apie parodas, nors rašančiųjų nedaug. Gaila, kad pas mus parodų atidarymo metu nekalbama su menininku, neduodama jam pakankamai pasisakyti. Kadangi tokios mados nėra, negaliu pasakyti ir kaip jie vertina. Bet negali būti nė kalbos apie tokį priėmimą, kaip vokiečių ar britų. Fotografija ir jos tyrimai Lietuvoje dar labai menkai išsivystę. Dabar tik kalbama apie tai, kad reikia padaryti galimybę mokyklose mokytis fotografijos. Bet iš tikro pagrindus geriausiai paklotų fototyros skyrius, jei jį būtų nuspręsta įkurti. Kad nors šiek tiek priartintų mus prie Europos, padėtų paprastam žmogui suprasti, kad fotografija - miesto kultūros dalis, neieškoti joje iliustratyvumo.

Manote, kad fotografijos studijoms šiandien skiriama per mažai dėmesio?

Taip. Galvota atidaryti fototyros skyrių, bet nuspręsta, kad nereikia, nes dar yra ką veikti ir su XVII, XVII, XIX amžiaus Lietuvos daile. Visai neseniai buvo ištraukta Čiurlionio fotografija, tai gerai, kad nors dabar, o ne visai neištraukta. Šiandien menininkams, dirbantiems su fotografijos raiška, sunku, nes nėra jokios sistemos. Fotografija Lietuvos dailės istorijoje dar neturi savo vietos. Todėl aš laikau save menininku, kuris niekad nebuvo ir nebus aktualus.


Kalbino Jolanta Marcišauskytė

 

*  *  *




...

Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru