Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Romeo Castellucci ir „Socíetas Raffaello Sanzio“ Vilniuje


Festivalis „Sirenos”


7MD informacija

Share |
„Pragaras“. Luca del Pia nuotrauka
Vasario 20 ir 21 d. Vilniuje matysime naują italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci darbą - trilogiją pagal Dantės Aligjieri (1265-1321) „Dieviškąją komediją“. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje bus suvaidinta pirmoji trilogijos dalis „Pragaras“, antrosios dalies „Skaistykla“ videoįrašą vasario 21 d. 14 val. „Meno forte“ savo įžanga palydės pats R. Castellucci, o Šiuolaikinio meno centre vasario 18-21 d. veiks instaliacija „Rojus“.

Šis garsaus italų režisieriaus ir jo trupės „Socíetas Raffaello Sanzio“ kūrinys pirmą kartą buvo parodytas 2008-ųjų liepą - juo atidarytas Avinjono teatro festivalis. „Pragaras“, kurį gyvai matysime Vilniuje, buvo sukurtas specialiai Avinjono Popiežių rūmų Garbės kiemo scenai po atviru dangum, daug dėmesio skiriant eksperimentiniam apšvietimui, garso ir vaizdo technologijoms, naudojant specialias savaeiges mašinas. Vėliau spektaklis (be trupės aktorių, čia dalyvauja daug įvairaus amžiaus statistų ir gyvūnų) buvo pritaikytas tradicinei scenai.

Su Romeo Castellucci ir trupės „Socíetas Raffaello Sanzio“ kūryba Vilniuje buvo galima susipažinti 2007 metais: tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ buvo atvežęs dešimties dalių ciklo „Tragedia Endogonidia“ ketvirtąjį epizodą „Briuselis“. Šį kartą italų gastroles pristato „Sirenos 2009“ ir nacionalinė programa „Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“.

1981 m. Čezenoje (Italija) įkurtos trupės branduolį sudaro Romeo Castellucci (g. 1960), Chiara Guidi (g. 1960) ir Claudia Castellucci (g. 1958). Trupės pasirinktas pavadinimas iš dalies atspinti jos kūrėjų išsilavinimą: Romeo Castellucci Bolonijos menų akademijoje baigė tapybą ir scenografiją, Claudia Castellucci - tapybą, o Chiara Guidi specializavosi meno istorijoje. Per beveik tris veiklos dešimtmečius trupė sukūrė darbų, laikomų vienais radikaliausių ir labiausiai kontroversiškų amžių sandūros mene.

Vieno trijų garsiausių italų renesanso meistrų Rafaelio vardas trupės pavadinime taip pat netiesiogiai kalba ir apie įtampą, kylančią iš kūrinio formos išbaigtumo ir nerimo, tvyrančio atramos taškus prarandančiame pasaulyje, - šie bruožai būdingi visiems „Socíetas Raffaello Sanzio“ darbams. Trupės kūrybai būdingas požiūris į teatrą, kaip į meną, galintį sujungti įvairias meno rūšis, tiesiogiai apeliuojantį į visus pojūčius ir nukreiptą į visus sąmonės lygius. Romeo Castellucci ir jo trupė nuo pat įsikūrimo gilinasi į vaizdo ir garso suvokimą, studijuoja naujų technikos instrumentų poveikį juslėms, taip pat kuria savus instrumentus. Vizualinės ir garso sistemos, besinaudojančios ir senaisiais teatro amato laimėjimais, ir naujausiomis technologijomis, anot Castellucci ir jo kūrybos partnerių, geba sukurti dramaturgiją, atmetančią literatūros pradą teatre.

Nuo pat įsikūrimo „Socíetas Raffaello Sanzio“ scenos kūriniams būdinga paradoksali ikonografija ir pačių susikurta logika, pateikiamos kaip tikrovės alternatyva. 1986 m. jie pristatė spektaklį-manifestą „Santa Sofia-Teatro Khmer“, kurio pagrindinis tikslas - suduoti smūgį reprezentacijai, dubliuojančiai tikrovę. Šis projektas, iš pradžių sukurtas siekiant išlaisvinti nuo išankstinių nuostatų, kurias įneša tradicija, vėliau buvo tęsiamas atsigręžiant į senuosius mitinius pasakojimus. Tuo metu trupė įžiebė debatus, nukreiptus prieš tragedijos, kaip literatūrinio teatro ištakų, žanrą, ir prieš tokį teatrą, kurio tikslas - apmalšinti labiausiai trikdančius žmogiškus poreikius per analizę, atsietą nuo emocijų.

1992 m. „Socíetas Raffaello Sanzio“ padarė netikėtą posūkį pasirinkdama statyti vieną pagrindinių vakarietiško teatro kanono kūrinių - Williamo Shakespeare'o „Hamletą“. Šis spektaklis, kuriame Hamletas vaizduojamas kaip autistas vaikas, galintis ištverti pasaulio priešiškumą susikurdamas naują genealogiją, naują laiką, naują gyvenimo erdvę ir naują kalbą, tapo vienu pamatinių spektaklių trupės biografijoje.

Tais pačiais metais „Socíetas Raffaello Sanzio“ buvusioje mechanikos mokykloje įsteigė vaikų teatrą,išeities tašku pasirinkdami patį lotynišką žodį infans, kuris reiškia „nekalbantis“. Dėmesys buvo sutelktas į tą žmogaus raidos etapą, kur estetinės ir žmogiškos patirtys yra nukreiptos į visus pojūčius ir nemedijuojamos (dar) žodžiais. Atsisakyta ir žiūrovų įkurdinimo priešais sceną, vietoj to buvo statomos milžiniškos konstrukcijos su takais, urvais, labirintais, miškais, šaltiniais ir gyvūnais, namais ir rūmais („Ezopo pasakėčios“, „Joniukas ir Grytutė“ ir kt.), arba viena medinė patalpa, kurioje vaikai galėjo gulėti penkiasdešimtyje specialiai jiems paruoštų lovų, klausydamiesi pasakos ir visų joje skambančių garsų, sklindančių per kambario sienas. Be šio teatro vaikams, „Socíetas Raffaello Sanzio“ buvo įkūrę dvi eksperimentines teatro mokyklas (veikė 1988-1999 m.): vaikų teatro mokyklai vadovavo Chiara Guidi, jaunimo - Claudia Castellucci.

Dešimtojo dešimtmečio antroje pusėje Romeo Castellucci su trupe imasi tragiškosios Aischilo trilogijos „Orestėja“, Williamo Shakespeare'o tragedijos „Julijus Cezaris“ ir filmo „Brentano“ pagal Robertą Walserį. 1999 m. sukuriama įspūdinga meditacija pasaulio sutvėrimo tema „Genezė, iš miego muziejaus“. Taip pat tęsiami garsų pasaulio tyrinėjimai „Akimirksnio simfonijoje“ pagal Louis Ferdinando Céline'o „Kelionę į nakties pakraštį“, muzikiniame spektaklyje „Il Combattimento“ („Kova“) pagal Claudio Monteverdi ir šiuolaikinio kompozitoriaus Scotto Gibbonso muziką. Pastarasis nuo 2000-ųjų nuolat prisideda prie trupės veiklos kaip kompozitorius.

2001 m. prasidėjo darbas prie vieno didžiausių trupės projektų „Tragedia Endogonidia“ - atviros sistemos, sumanytos kaip augantis organizmas, besikeičiančios laikui bėgant ir priklausomai nuo geografinio kelionės taško, kurios kiekviena transformacijos fazė vadinama „Epizodu“. Šio kūrinio tikslas - vaizduoti ateities tragediją. „Tragedia Endogonidia“ buvo kuriama trejus metus, įtraukiant dešimt miestų, kurių kiekviename buvo pristatomas atskiras epizodas - susijęs su kitais epizodais, bet kartu užbaigtas kaip savarankiškas kūrinys. (Šio kūrinio „IV Epizodas. Briuselis“ ir buvo parodytas Vilniuje festivalio „Sirenos 2007“ žiūrovams.)

Romeo Castellucci neapsiriboja teatru ir rengia parodas, o „Socíetas Raffaello Sanzio“ ne tik kuria ir vaidina spektaklius, bet ir yra išleidę nemažai teatro teorijos knygų, aprašančių, interpretuojančių trupės kūrybą, taip pat parengę videoįrašų, pristatančių trupės darbą ir eksperimentinių teatro mokyklų patirtį. Trupė nuolat keliauja po pasaulį, kviečiama dalyvauti svarbiausiuose teatro pasaulio įvykiuose. Be kitų apdovanojimų, trupės vadovas Romeo Castellucci yra Prancūzijos ordino kavalierius (2002), prizo už Europos Naująją teatro realybę laureatas (2000), Venecijos bienalės teatro sekcijos vadovas (2005).

Festivalio „Sirenos 2009“ inf.



I dalis „Pragaras“ - vasario 20- 21 d. 19 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje. Romeo Castellucci susitikimas su žiūrovais - po spektaklio 20 d. LNDT.

II dalies „Skaistykla“ videoįrašą Romeo Castellucci pristatys vasario 21 d. 14 val. „Meno forte“ (Bernardinų g. 8/8), nemokamai.

III dalis „Rojus“ - vasario 18- 21 d. instaliacija Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, ŠMC darbo laiku, 12.30-19.00, įprastomis muziejaus kainomis).


„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

vaFAlQMXlliAYR, 2011-06-24 05:45

Hahahaha. I’m not too bghrit today. Great post!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti