Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

„Meistro Solneso“ premjerai artėjant


Daiva Šabasevičienė

Share |
Yana Ross
Režisierę Yaną Ross kalbina Daiva Šabasevičienė

Skandinavų dramaturgija visada domino lietuvių teatrą. Kodėl pasirinkote būtent šią dramą? Kuo ji ypatinga Ibseno kūrybos kontekste ir kuo ji svarbi Jums?

Ibsenas pageidavo, kad statant naują jo dramą būtų atsižvelgiama į ankstesnių, po 1877 m. rašytų jo pjesių kontekstą. Šiame Ibseno cikle - dvylika pjesių. Kai žvelgi į jo kūrybos visumą, supranti, iš kur ir kuria kryptimi juda jo personažai. „Solnesą“ pasirinkau todėl, kad jau seniai domiuosi Ibseno kūrybos schemomis, vidine sąranga, seniai sprendžiu šį dvylikos dramų kryžiažodį. Mane patraukė paskutinis Ibseno kūrybos etapas, kur visuomeninės problemos, kurias jis analizavo ankstesniuose kūriniuose, pasitraukia į antrą planą, ir dramaturgo žvilgsnis susitelkia į apnuogintą, sužeistą, pulsuojančią kūrybinės sielos būseną. Paskutinių Ibseno dramų herojai - daugiausia žmonės, greitai pasiekę sėkmę ir pripažinimą, bet tai jiems nesuteikė pasitenkinimo. Jų priklausomybė nuo moterų taip pat kinta. Šie vyrai išlepinti dėmesio, jie minta moters kūnu, kol nesusiduria su kitokia jėga, „mūza“, alter ego, sudaužančia jų likimus.

Viena iš mano mėgstamiausių šio ciklo pjesių - „Heda Gabler“. O Hildos Vangel personažas „Solnese“ - tai galimybė pažiūrėti į Hedą, kai ji dar buvo labai jauna. Hilda - tai trokštanti laisvės, netipiška, drąsi asmenybė, veikianti ne vienoje Ibseno dramoje. Mes su ja susitinkame pjesėje „Moteris iš jūros“, kur jai dar tik penkiolika, bet ji jau dega liguistu smalsumu viskam, kas susiję su mirtimi. Ją jaudina ryšys su mirtinai sergančiu žmogumi, ji fantazuoja, kaip skaudžiai galima nubausti žmogų už išdavystę ir t.t. Ši „paslėpta bomba“ pasirodo Solnesui po dešimties metų nuo jų pirmo susitikimo, kad galėtų atsiimti skolą. Kaip nesusižavėsi tokia asmenybe!

Solnesas ir Hilda - tai talentingo menininko (ne genijaus!) pokalbis su pačiu savimi. Tai asmenybė, sugebanti taip stipriai norėti ir iš gyvenimo reikalauti tokių dalykų, kad jie ima ir iš tikrųjų atsiranda. Tai asmenybė, sugebanti aukotis dėl meilės (idealios, vadinasi, neįmanomos). Ši asmenybė man artima, įpuolu į tokią dramaturginę medžiagą kaip į transą.

Kaip manote, kodėl norvegai taip gerbia Ibseną? Netgi ant grindinio daug kur gali skaityti bronza išlietas Ibseno Citatas.

Norvegai, palyginti su švedais ir danais, - žmonės iš kaimo. Norvegų literatūrinė kalba pradėjo formuotis tik XIX a. 4-ajame dešimtmetyje, norvegai beveik neturėjo nepriklausomybės ir galimybės bendrauti su pasauliu. Ibsenas norvegams - kaip Shakespeare'as anglams. Tai žmogus, suteikęs šaliai intelektualinį pripažinimą. Dauguma anglų nesupranta Shakespeare'o kalbos, taip pat ir norvegai turi versti Ibseną į šiuolaikinę kalbą. Ibsenas, nusivylęs savo tėvynainių konservatyvumu ir trumparegiškumu, pačius kūrybingiausius metus praleido ne šaltoje Kristianijoje, o šiltose Italijos priekalnėse ir laisvais papročiais garsėjančiose Berlyno smuklėse.

Kodėl pasirinkote tokį netikėtą atlikėjų ansamblį?

Čia reikalingi žmonės, norintys ir turintys laiko „nerti į gylį“ ir keliems mėnesiams atsiduoti šios dramos mikrochirurgijos potekstėms ir mistikai. Norėjosi azartiško ir pasiaukojančio jaunimo. Pusė ansamblio - jaunesni nei dvidešimt trejų. Kaip visada, pasikliauju intuicija. Ši drama - tai duetų ir trikampių geometrija, aktoriai turi „susistyguoti“, pasitikėti partneriu, nebijoti žengti neteisingus žingsnius. Mėgstu riziką, nemėgstu klausyti patarimų, todėl ir susiformavo tokia komanda.

Man neįdomus Solnesas senelis, susižavėjęs miela mergaite. XIX a. požiūriu susilaukti sėkmės, turto ir kūrybinio pripažinimo galėjo tik solidaus amžiaus vyrai. Šiuolaikinis Solnesas - ne senas, jis pasiekęs savo karjeros viršūnę, profesijos meistras, jam paklūsta likimas, jis - pripažintas lyderis. Mes susitinkame su juo, išgyvenančiu gilią dvasinę krizę. Išoriniai sėkmės požymiai slepia prarają, praeities žaizdas, baimę dėl senų poelgių ir slegiantį kaltės jausmą. „Tai yra mano kūrybos kaina, - sako Solnesas, - ir jos negalima buvo nusipirkti pigiau.“

Algirdas Gradauskas - jautrus, lengvai įsiplieskiantis žmogus, kai kada matau, kaip virpa jo nervai, o akyse įsižiebia pikta lemianti liepsna - gali būti, kad toks Solnesas scenoje taps ypač pažeidžiamas, o jo „silpna sąžinė“ įgaus neįprastą išraišką. Hilda man nėra baltapūkis angelas. Drauge su Migle Polikevičūte ir Toma Vaškevičiūte kuriame antžmogį, būtybę su žvėries juslėmis, įsikūnijusią į nepaprastą jauną moterį, tvirtai siekiančią savo tikslo. Jai atsispirti neįmanoma, nes tavyje slypintis demonas suteikė jai galios... Hilda yra tarsi antrininkė, atpildas, vidinis balsas. Solnesas turi iš naujo peržvelgti savo gyvenimą, lyg prasukti atgal savo gyvenimo juostą, o Hilda pirštu beda į skaudžiausią vietą ir padeda jam suvokti, kada ir kokias neatleistinas nuodėmes jis padarė...

Kokios pagalbos tikėjotės iš dailininko Marijaus Jacovskio?

Šį kartą Marijus Jacovskis tolsta nuo konkrečios erdvės, mes abu atsiribojame nuo bet kokių buitinių objektų. Mums svarbi geometrija, schemiškumas, architektūra - kaip pažinimo principas. Scenografija itin minimali.

Jums visada labai svarbu, kad aktoriai daug žinotų apie veikalą, kurį statote. Atrodo, kad Jums rūpi būti teatro misioniere plačiąja prasme. Kaip tai susiję su repeticijomis?

Gaila, bet negaliu dirbti taip, kaip norėčiau, šiuolaikinių Ibseno tyrinėjimų anglų kalba nesulyginsi su tuo, ką gali greitosiomis rasti lietuviškai. Naudojuosi savo archyvais, jaunimas laisvai skaito angliškai, jie su malonumu „praryja“ viską, ką jiems atnešu. Laimė, nesunkiai radome S¸reno Kierkegaardo veikalų - juose labai daug atsakymų apie mums rūpimus asmenybės tipus. Kuriu spektaklį ne apie XIX amžių - mūsų Solnesas gyvena čia ir dabar, jis stato namus žmonėms, taigi man įdomu, kaip šiandien tie namai atrodo. Dažnai girdžiu sakant: „Kam ta literatūra, kritika, viskas ir taip aišku!“ Mane tokie žmonės įžeidžia. Juos reikia auklėti - žinoma, po truputį, iš pradžių „cirku“, galbūt kino filmais, muzika, bet ateis ir literatūros eilė.

Neseniai Berlyne įvyko Jūsų spektaklio premjera.

„Volksbühne“ teatro scenoje 2008 m. rugsėjį pastačiau Shakespeare'o „Makbetą“. Tai buvo eksperimentas. Man buvo įdomu taip pasukti originalų tekstą, kad išliktų unikalus, vis intensyvėjantis tragedijos ritmas ir atsirastų visiškai tikroviška, šiuolaikinė paralelė su šia laumių kuriama istorija. Dirbome apie šešis mėnesius, medžiagos studijavimo laikotarpiu ieškojau konkrečios erdvės, kurioje gali vykti giminingų klanų kova, grįsta giminės krauju. Spektaklio veiksmas vyksta mažame miestelyje, jo veikėjai - pramoniniu skalbimu besiverčianti šeima. Karaliai ir lordai čia - broliai ir seserys, tėvai ir vaikai, pasmerkti šeimos verslui ir neturintys pasirinkimo. Brolis pakelia ranką prieš brolį (Dunkanas šioje versijoje yra Makbeto brolis).

Buvau labai nustebinta, kaip entuziastingai vokiečių aktoriai ėmėsi nepaprastai sunkių tekstinės improvizacijos užduočių. Prašiau, kad išanalizavę originalų tekstą jie savais žodžiais pasakotų siužetą. Šias improvizacijas įrašinėjome vaizdo kamera, asistentai naktį šifruodavo tekstą, jis kitą dieną buvo įterpiamas į veiksmą, taip dekonstruojant originalą.

Tokio alinančio darbo padariniai buvo labai sunkūs. Savo kailiu patyriau, kad šios pjesės mistika visiškai reali. Ne paslaptis, kad „Makbetas“ yra prakeiktas, ypač anglakalbėse šalyse - šios tragedijos pavadinimas paprastai net repeticijose netariamas garsiai! Nesiskųsiu, tik išvardysiu traumas, kurias patyrėme: Makbetas kuriam laikui buvo paralyžiuotas dėl alergijos antibiotikams; 33 metų Makdufas patyrė insultą, Ledi Makbet - nervinį išsekimą, dėl kurio buvo paguldyta į ligoninę; režisieriaus asistentui lūžo koja; Bankui trūko balso stygos - tad siūlau rimtai pagalvoti prieš imantis šio darbo!

Ar būtų galima palyginti Lietuvos nacionalinį dramos teatrą su „Volksbühne“?

Mane nustebino nepaprastas šių teatrų vidinės architektūros panašumas - nuolat pasiklysdavau požeminiuose „Volksbühne“ perėjimuose, lygiai kaip ir LNDT labirintuose! Netgi niūri pilka socializmo laikų spalva tarnybiniame bufete tokia pati! Žinoma, „Volksbühne“ - Rytų Berlyno kūdikis, savo kolonomis jis slegia žiūrovus, čia nėra jokių paauksuotų mūzų šypsenų! Ir, žinoma, aktorinė vokiečių ir lietuvių mokykla labai skiriasi. Vokietijoje atvirai baisimasi psichologiniu teatru, tik kai kurie į jį žvelgia su užuojauta. Tačiau aktoriai gali dirbti ir pagal Stanislavskio sistemą, ir brechtiškai atsiriboti. Tik vokiečių nervai silpnesni, jie daug isterikuoja, verkia, šaukia, paskui vėl verkia. Žinau, kad dirbant su lietuviais galima nerti giliau, dirbti lengviau, jų ironija kyla iš humoro, liūdesio, o ne iš grotesko. O štai LNDT ir „Volksbühne“ žiūrovai skiriasi kaip diena ir naktis! „Volksbühne“ istoriškai - kairiojo politinio fronto citadelė, taigi jo žiūrovas - visuomeniškai aktyvus ir politiškai agresyvus. Čia vyksta ne spektakliai, o aktorių ir žiūrovų dialogai. Žiūrovas salėje gali atsistoti ir apšaukti aktorių, jei jo pozicija kitokia, o aktorius gali nusileisti į žiūrovų salę, pastoti žiūrovui kelią, neleisti jam išeiti ir tęsti ginčą. Žiūrovas kartais įžeidinėja aktorių, reikalauja, kad iš scenos su juo kalbėtų apie tai, kas skauda čia ir dabar, netgi jei vaidinama klasika - pavyzdžiui, „Geismų tramvajaus“ veiksmas būtinai vyksta Rytų (!) Berlyne, Rytų Vokietijoje, nes teatre dar labai stipriai juntamas ryškus Vakarų ir Rytų mentaliteto skirtumas. O LNDT žiūrovas man atrodo labai santūrus, bet neišlepintas meno. Jis pasyvesnis, laukia, ką jam pasiūlys scena, ką papasakos, kaip prajuokins, privers išgyventi tragediją, kitaip tariant, jis laukia, kad teatras jį perkeltų į kitą - alegorijų, jausmų - pasaulį, kuriame nėra jį kasdienybėje kamuojančių rūpesčių.

Kuo šiuo metu gyvena teatrinis Berlynas?

Berlyne, kaip ir Niujorke, yra begalė teatrinių erdvių, bet rimtais teatrais vadinami tik penki. Jie nuolat varžosi dėl pirmenybės - šiuo metu reikšmingiausias yra „Deutsches Theater“. Michaelis Thalheimeris per trumpą laiką pastatė keletą puikių spektaklių, bet vyriausiojo režisieriaus posto negavo... Jo komanda byra, vyriausiuoju režisieriumi tapo Ulrichas Khuonas iš Hamburgo „Thalia“ teatro. O Rytų Berlyne karaliauja anarchiškasis „Volksbühne“, pagal jį savo repertuarą Gorkio teatre formuoja Arminas Petras, bet kol kas dauguma šio teatro spektaklių atrodo labai blogo, provincialaus lygio. Vakarų Berlyno lyderis Thomas Ostermeieris dirba „Schaubühne“. Jo „Hamletas“ - nepaprastai puikus spektaklis. Tiesiog genialus Larso Eidingerio Hamletas; Ofelijos ir Gertrūdos vaidmuo skirtas vienai aktorei - argi gali būti kitaip? Juk visos moterys Hamletui yra motina... Dar vienam Vakarų Berlyno teatrui „Hebbel am Ufer“ (HAU) vadovauja buvęs „Volksbühne“ literatūros skyriaus vedėjas Matthias Lilienthalis. Šis teatras - užsienietiškų gardumynų vitrina. Čia nėra repertuaro, nuolat pristatomos užsienio trupės - nuo Pietų Afrikos iki Japonijos, nuo Lietuvos iki Mongolijos. Čia gali aptikti ir šlamšto, tačiau kartais pamatysi kažką panašaus į „Wooster Group“!

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13

Versija spausdinimui

Komentarai

raVbnrRBtco, 2011-10-23 10:00

Short, sweet, to the point, FREE-exactly as information sohlud be!

Retro , 2009-02-16 12:32

beje pastarasis lietuviškasis "Solnesas" Kauno dramos teatro scenoje prieš tris dešimtmečius Vaitkaus taip ir buvo spręstas: Solnesas - Juozas Budraitis - buvo genialus diletantas, apsėstas savo genialumo manijos ir kankinančio savo mėgėjiškumo netobulumo pojūčio. Ta sielos nebrandumo ir talento veržimosi į naujas erdves gaida pas dar visai neseną Solnesą - Budraitį buvo labai ryški. Ir Onaitytė - Hildė tuomet pirmąsyk taip ryškiai suspindėjo.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti