Namų ilgesio dainius grįžta

Vytautė Markeliūnienė
Iki kompozitoriaus Juliaus Gaidelio (1909-1983) tikrojo šimtmečio - balandžio 5 dienos - dar yra pora mėnesių, bet vienas svarbiausių materialių ir dvasinių šio jubiliejaus akcentų jau skaitytojų rankose. Turiu galvoje Danos Palionytės parašytą monografiją „Julius Gaidelis - namų ilgesio dainius“ (Vilnius: „Petro ofsetas“, 2009, 247 p.), kurios sutiktuvės įvyko vasario 6 d. Lietuvos muzikos akademijoje, Juozo Karoso salėje.

Tai dar viena knyga, liudijanti Lietuvoje pradėtą, bet jau išeivijoje brendusį kūrybinį kelią, JAV muzikiniuose kontekstuose bei lietuviškose bendruomenėse pasireiškusį muziką, kuris kartu su Vytautu Bacevičiumi, Jeronimu Kačinsku ir sudaro pačių ryškiausių svetur kūrusių lietuvių moderniosios krypties kompozitorių grupę. Kaip baigiamajame skyriuje rašo knygos autorė: „Šis kompozitorius nebuvo ateities pranašas ir, plačiau žvelgiant, neatvėrė muzikai naujų stilistinių paradigmų, ambicingesnių raidos perspektyvų. J. Gaidelio muzikos vertę lemia jos konceptualumas, ezoterinė tiesa, emocijų ir logikos dermė, muzikinė valia ir intencionalumas, tautinio skambesio atgarsiai.“

Leidinio redaktorė - Donata Linčiuvienė (ištikima, kruopšti ir nepakeičiama muzikologų bendradarbė), dailininkas - Rokas Gelažius, su kuriuo autorei darniai dirbant sukurta patraukli leidinio išorė, plastiškas ir patogus skaityti maketas, logiška pagrindinio teksto ir natų pavyzdžių, priedų ir fotografijų kompozicija.

Nors didžioji knygos dalis skirta teorinei kūrybos analizei (nuo 75 p.), autorė prasmingai ir įtaigiai, netgi žaismingai pavadina skyrius, kviečiančius keliauti kartu su knygos herojumi („Du pasirinkimai - du Gaideliai“, „Sacrum šviesos spinduliuose“, „Tebūnie opera“ ir kt.). Leidinio turinys parengtas iš tiesų labai kruopščiai, tai liudija ne tik D. Palionytės „prisipažinimas“, kad medžiagos ieškojo ir ją spaudai rengė 20 metų (beje, per tą laiką jos sudaryti „Stasio Šimkaus laiškai žmonai“, sudaryta ir parašyta ženkli dalis Lietuvos muzikos istorijos I knygos „Tautinio atgimimo metai“ 1883-1918). Pasak knygos sutiktuvių vakarą vedusios Gražinos Daunoravičienės, šios monografijos vertę lėmė autorės nuodugniai išstudijuotas išeivijos muzikinio gyvenimo kontekstas: pateikta daug negirdėtų citatų, sykiu pristatoma ir mums mažokai pažįstama išeivijos muzikologija. Knygoje atskleidžiamas ir naujas požiūris į J. Gaidelio pedagogo Lietuvoje - Juozo Gruodžio mokyklą, koreguojamos ir tam tikros mūsų muzikos raidos etapinės datos: būtent J. Gaidelis pirmas visoje lietuvių muzikos literatūroje savo 1961 m. kompoziciją - Trio smuikui, klarnetui ir fagotui - nuosekliai grindžia dvylikatone technika, o ligi tol šios technikos panaudojimo pionieriumi laikytas Benjaminas Gorbulskis 1961 m. sukurtame Koncerte klarnetui minimą techniką buvo pasitelkęs tik epizodiškai.

Vertingu šios monografijos turiniu gėrėjosi ir kita vakaro dalyvė, LMTA muzikos istorijos katedros vedėja, pagrindinė lietuvių muzikos istorijos dėstytoja Judita Žukienė, pripažinusi, kad iki tol žinotą J. Gaidelio muziką, oficialius jo gyvenimo ir kūrybos paliudijimus pagaliau papildė žmogiškas portretas, kompozitoriaus gyvenimo patirtis - anksti našlaičio dalią išgyvenęs, likimo užgrūdintas J. Gaidelis dėl laimingų atsitiktinumų, sutiktų žmonių, savo atkaklumo ir gabumų įsikūrė po muzikos skliautu (baigė Kauno konservatoriją, J. Gruodžio kompozicijos klasę), o ir vėliau neabejojo pašaukimu. Tarsi tą patvirtindamas jis po šešerių metų gyvenimo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, 1950 m. persikėlęs į JAV, jau sulaukęs keturiasdešimt dvejų, dar įstojo į Naujosios Anglijos konservatorijos kompozicijos klasės magistrantūrą, kurią baigė parašydamas Trečiąją simfoniją, įgydamas muzikos magistro (Master of Music) laipsnį.

Daugelį mūsų menininkų išeivių supusi tikrovė anaiptol nebuvo palanki ir J. Gaideliui. Teko derinti du pasirinkimus, kurių pirmasis išsiskleidė simfonisto talentu, sonatomis, kameriniais instrumentiniais ansambliais. Beje, J. Gaidelio, kaip simfonisto, talentas 1980 m. buvo įvertintas Čikagos Simfoninių orkestrų asociacijos direkcijos: ketinta Ketvirtąją simfoniją nominuoti prestižine J. Pulitzerio premija. Kitas pasirinkimas - „negaideliškos“ paprastos kompozicijos, pritaikytos saviveikliniams chorams, su kuriais jam teko nuolat darbuotis siekiant užsidirbti pragyvenimui. Vis dėlto nuolat puoselėti tą pirmąjį pasirinkimą šį kompozitorių skatino ne vien vidinis imperatyvas, bet ir atkaklus draugas - smuikininkas Izidorius Vasyliūnas. Tai vienas tų retokų gražių kompozitoriaus ir atlikėjo draugystės pavyzdžių, kai žmogiškas ryšys įprasminamas dar ir kūryboje. I. Vasyliūnas dažnai apsiimdavo ne tik žodžiu ar raštu J. Gaidelį guosti, skatinti kūrybai (jų intensyviai susirašinėta), bet, nors ir nebūdamas ypatingos prabos atlikėju, jis imdavosi (dažnai savo lėšomis, be jokios pelno tikimybės) įgyvendinti šio kompozitoriaus muzikos sklaidos reikalus, solidžiose Amerikos salėse grodamas jo kūrinius, įrašydamas juos į plokšteles, leisdamas gaidas ar tiesiog J. Gaidelio kūrybą, veiklą pristatydamas spaudoje, recenzuodamas.

Knygos sutiktuvių vakare svečiavosi ir pora amžininkų, „iš arti“ jutę J. Gaidelio būdą, jį pažinę. Vienas jų - profesorius Saulius Sondeckis, Šiaulių muzikos mokykloje karo metais mokęsis pas J. Gaidelį - „jauną, tipiškos meniškos natūros, išsiblaškiusį ir dėl daiktų ar aplinkos galvos sau nesukantį“ fortepijono bei teorinių dalykų pedagogą. Išgirdome nuotaikingų pasakojimų iš „lietuviškojo“ J. Gaidelio periodo, ko gero, mažiausiai mums žinomo. Kita viešnia, dainininko Vlado Baltrušaičio našlė Elena Baltrušaitienė, ilgus metus taip pat praleidusi užjūryje, mintimis grįžo prie kelių susitikimų su kompozitoriumi, kai šis viešėjo jų na muose. Linksmas, dažniausiai su pypkele, J. Gaidelis žavėjo savo nepretenzingumu, kuklumu. O ruošdamasis nakvynei Baltrušaičių namuose, apsižvalgęs tarė: „Su manim vargo nebus, aš juk gaidelis - kur nutūpsiu, ten man bus gerai.“

Vakaro metu skambėjo ir pluoštelis kompozitoriaus kūrinių. J. Gaidelio kūrybos palikimas - ganėtinai įvairialypis ir gausus, nors įrašytos muzikos turime labai nedaug. Didelis darbas jau atliktas - yra monografija. Ji, tikėkime, kaip ir kitos nuoširdžios pastangos, šio kompozitoriaus jubiliejinių metų proga turėtų padėti rasti kelią J. Gaidelio kūrybai į koncertinį mūsų atlikėjų repertuarą, į studijuojančiųjų akiratį. Linkime, kad šio „namų ilgesio dainiaus“ kūryba 100-mečio sukakties akivaizdoje patirtų lemtingą impulsą gyvuoti ir įsitvirtinti.

 

*  *  *


© "7 meno dienos". Visos teisės saugomos.