Lietuvos šiuolaikinės fotografijos ir instaliacijos paroda nagrinėja kūrybinį atminties poveikį bei suvokimo mechanizmus. Atmintis buvo plačiai nagrinėta kaip politinis įrankis, bet pirmiausia ji yra aktyvus dabarties veiksnys, formuojantis tą pačią akimirką - gyvenimas tampa atmintimi, nuolat (re)kolekcionuojančia mūsų suvokimus, patirtis ir įžvalgas ir taip leidžiančia mums atgauti savikontrolę. Šiam procesui vadovauja ne tiek sąmonė, kiek emocijos, intuicija, atsitiktinumas, politinis kontekstas, tautinio identiteto pojūtis ir pati medija. Fotografijos, kurių pirminis tikslas yra saugoti atmintį, dažnai yra pavojingai atsitiktinės, ir tai, ką jos išsaugo, gali visai nesutapti su tuo, ką mes patyrėme, nors jos ir buvo ištikimos mūsų kasdienybės palydovės. Arba priešingai, pats gyvenimas gali būti modeliuojamas pagal mūsų vizualinę atmintį, suteikiant jam naują prasmę, kai tik jis įamžinamas fotografijose. Ir kai išsivysčiusios technologijos pakeičia pačias atminties šifravimo priemones, visos kartos gyvenimas pasineria į nesugrąžinamą praeitį. Todėl paroda apie atmintį neišvengiamai tampa kūrybinių sugebėjimų ir žmogaus priklausomybės nuo fotografijos tyrimu, priklausomybės, kuri galiausiai pakeičia tai, ką mes vadiname gyvenimu.

„7MD“ inf.

„7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13