Filmo anonsuose buvo rašoma, kad pagrindiniai herojai bus vaikai, pardavinėjantys gėles įvairiose miesto vietose, tad bandžiau atsikratyti nuodėmingo išankstinio nusivylimo lietuvišku kinu, nes vaikai gatvėse, ir dar pardavinėjantys gėles - jautrus vaizdelis ir visada nesąmoningai sukelia asociacijas su simpatiška Aki Kaurismäki filmo „Nusisamdžiau žudiką" heroje Margaret, siūlančia gėles beviltiškiems tipažams.

Tačiau užlipus „Forum Cinemas Akropolis" laiptais pasitiko visai kitokie vaikai ar paaugliai, nepanašūs į tuos gatves trinančius pardavėjus. „Akropolio" vaikai apsirengę perdėm stilingai, tai pasiturinčių tėvelių atžalos. Jie garsiai šneka vis patempdami balses, ant kelių laiko nešiojamus „Apple" kompiuterius, diskutuoja apie reklamos subtilybes ir (kažkodėl tai ir nujaučiau) raudonas rožes ne dovanoja, bet pardavinėja. „Akropolis" ir čia pa(si)darė pramogą, o patiems paaugliams tai buvo didžiulė atrakcija - juk jie vakaro žvaigždės! Po premjeros režisierius pasiūlė dar labiau įsitraukti
į „Akropolio" atrakcionus: suaugusiuosius pakvietė taurei vyno, o vaikus - pažaisti boulingo, mat boulingo takai - tai dovana vaikučiams, nes kas negeria, tas žaidžia. O tikrųjų vaikų - gėlių pardavėjų niekas taip ir nepakvietė, jie turbūt tuo metu kur nors „trynėsi" vėjuotose Vilniaus gatvėse.

Dabar apie patį filmą. Scenarijus, anot režisieriaus, paremtas tikrais faktais (kas labai abejotina). Pasakojama vieno berniuko, kuris prekiauja gėlėmis miesto baruose, restoranuose, naktiniuose klubuose, istorija. Iš pavienių epizodų galima suprasti, kad vaikinukas gyvena su asocialiais tėvais kažkur Šnipiškėse, nes fone vis matyti naujieji Vilniaus dangoraižiai. Kažkodėl pagrindiniam herojui duotas vardas Dima, nors jį vaidina kuo tikriausias lietuvis Matas Žilys. Kiti Mato, t.y. Dimos, draugai taip pat pardavinėja gėles, o po darbo susėdę turkiškoje kavinaitėje kažką plepa, nors anotacijoje buvo rašoma, kad jie svajoja apie keliones, kitus įdomius dalykus, pokštauja. Turbūt nespėjau tų pokštų įsisąmoninti, nes vaikai, neturėdami apie ką kalbėti, pauzes užpildo kažkokiais dviprasmiškais juokeliais, o kas antras žodis yra „tipo".

„Gėlių" siužetas miglotas, jei filmo aprašyme nebūtų paaiškinta, taip ir nesuprasčiau, kad vaikas jaučiasi nereikalingas ir dar materialiai remia savo asocialius tėvus. Be to, staiga vieną dieną sudega Dimos namai, kartu ir vaikinuko katinas bei tėvai. Kaip tai pakeičia vaiko gyvenimą - irgi neaišku. Epizode pasirodo ir Vladas Bagdonas. Ji vaidina supratingą ir užjaučiantį antkapių meistrą, kuriam Dima užsako mažą antkapį mylimiems tėveliams. Bet filmo pabaiga visiškai viską supainioja ir net papiktina, nes Dima pasako: „Aš tai padariau."

Visą filmą neapleido jausmas, kad istorija apie paauglius papasakota iš pseudosuaugusiojo perspektyvos ir dar su kažkokiu moralu: „tipo" saugokime savo vaikus ir būkime jautrūs jiems. Išliaupsinta filmavimo grupės pažiba Fabio Zamarionas, 2008 metais apdovanotas Italijos geriausio metų operatoriaus premija, filmui joks pliusas, nes viską užgožia patetiškas ir primityvus siužetas. O filmo mėgėjiškumas verčia suabejoti režisieriaus amžiumi.

„7 meno dienos“ Nr.5 (834), 2009-02-06