Tai pirmoji Čilės pažintis su Lietuvos teatru ir lietuvių aktorių - su šia egzotiška šalimi. Spektakliai buvo vaidinami pagrindiniame miesto teatre „Teatro Municipal de Santiago". Abu vakarus teatro salė, kurioje telpa daugiau nei tūkstantis žiūrovų, buvo pilnutėlė. Ne veltui festivalio organizatoriai iš pradžių planavo rodyti net keturis ar penkis spektaklius.

1994 m. trys Santjago teatro trupės - „Tylos teatras", „Atminties teatras" ir „Kelias"- surinko žiūrovus į buvusią geležinkelio stotį „Estación Mapocho" ir suvaidino penkias pjeses; bilietai į jas kainavo po 1000 pesų (dabar tai maždaug 4 litai). Taip gimė pirmas festivalio pavadinimas - „Teatras už tūkstantį". Tik vėliau, 2001 m. jis išaugo į tarptautinį festivalį „Santjagas tūkstančiams", kviečiantį į šalį tik geriausius įvairiausių žanrų teatro spektaklius. Kartu „Stgo a Mil" savo šalies gyventojus kviečia ne tik į prestižinių teatrų sales (P. Brooko, F. Castorfo, P. Bausch, E. Nekrošiaus spektakliai), bet ir į miesto gatves, aikštes ir parkus (katalonų grupių „Sarruga", prancūzų „Royal de Luxe", ispanų „Xarxa", dukart viešėjusios ir „LIFE" festivalyje Vilniuje, spektakliai).

Siekiant užtikrinti stabilų festivalio finansavimą buvo įkurtas specialus fondas - ne pelno organizacija FITAM. Jo prezidentė, žymi Čilės aktorė Delfina Guzman, kalbėdama apie festivalio tikslus, tarp kitų, tradicinių, išskiria siekį „nepamirštamais renginiais gatvėse ir kitose miesto erdvėse praskaidrinti liūdną kasdienybę šalies, kurios didžiausia vertybė turėtų būti džiaugsmo visiems jos gyventojams suteikimas". Kad ir kaip keistai skambėtų šie žodžiai, mąstant stereotipais apie visą Pietų Ameriką, lietuvių menininkams teko įsitikinti, kad juose yra daug tiesos. Gyvenimo džiaugsmo Čilėje kur kas mažiau nei Brazilijoje, Argentinoje ar Kolumbijoje. Nors ekonominė padėtis ir pragyvenimo lygis čia akivaizdžiai aukštesni, o miestas savo infrastruktūra labiau primena Šiaurės Amerikos didmiesčius, žmonių veidai ir nuotaikos byloja nelengvą šalies istoriją. Iki šių dienų jaučiamas Pinoche
to valdymo laikų palikimas. Pasak pačių čiliečių, visuomenė susiskirsčiusi per pusę į palaikančius Pinocheto vykdytas reformas ir į smerkiančius jį. Teko matyti mitingą žmonių, kurie vis dar nieko nežino apie dingusius savo artimuosius.

„Meno forto" trupė turėjo retą gastrolių metu galimybę pasimėgauti viena laisva diena ir festivalio suteiktu autobusu nuvykti kelioms valandoms į Valparaisą - uostą ir kurortą, įsikūrusį prie Ramiojo vandenyno. Sausis - Čilėje pats vidurvasaris, oro temperatūra daugiau kaip 30 laipsnių šilumos, o visai ne ramus Ramusis vandenynas buvo ne ką šiltesnis už Baltijos jūrą.

Kol „Hamleto" dekoracijos grįžta į Lietuvą, J.W. Goethe's „Fausto" dekoracijas ruošiamasi krauti į laivą kelionei į kitą pasaulio pakraštį - Pietų Korėją. Seule veikiantis LG Scenos menų centras jau ketvirtąjį kartą savo žiūrovams pristatys E. Nekrošiaus spektaklius balandžio mėnesio pirmosiomis dienomis.

Tuo tarpu vėl džiugios žinios pasiekė „Meno fortą" iš Italijos. Pernai Eimunto Nekrošiaus su italų aktoriais sukurtas spektaklis pagal L. Tolstojaus romaną „Ana Karenina" apdovanotas reikšmingiausia Italijos UBU premija net trijose kategorijose. Geriausia sezono aktorė - Mascia Mussi, sukūrusi Anos vaidmenį; geriausias antrojo plano vaidmuo - Paolo Pierobonas, vaidinęs Leviną, o už geriausią spektaklio scenografiją apdovanotas Marius Nekrošius. Iškilmingas premijų įteikimas įvyko sausio 26 d. „Piccolo" teatre Milane. Pernai šia premija kaip geriausias užsienietiškas Italijoje rodytas spektaklis buvo apdovanotas E. Nekrošiaus „Faustas".

Tauras Čižas

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.4 (833), 2009-01-30