Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Naujos knygos apie teatrą


Vieno skaitymai


Rasa Vasinauskaitė

Share |
(iliustracijos - dviejų knygų viršeliai)
Prieš pat „Žuvėdros" premjerą Vilniaus mažojo teatro scenoje prie šio spektaklio dekoracijų buvo pristatyta knyga, skirta aktoriui Arnui Rosenui - „Prisiminimai apie aktorių Arną Roseną, pokalbiai, straipsniai". Knygą sudarė teatrologė Daiva Šabasevičienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Savaip simboliška, kad būtent šioje scenoje buvo prisiminta ir aktoriaus kūryba. Taip buvo lemta, kad likus mėnesiui iki mirties 2002 m., Rosenas dar vaidino Firsą Rimo Tumino „Vyšnių sode". Tačiau į rekonstruotas naujas teatro patalpas aktoriui įžengti neteko. Tarsi iš tikrųjų jo Firsą būtų užmiršę ir užkalę senuose namuose - Akademinio teatro Mažojoje salėje...

Specialiai rašau „Akademinio", o ne „Nacionalinio", - jame Arnas Rosenas vaidino nuo 1957-ųjų, baigęs pirmąjį aktoriaus meistriškumo kursą tuometinėje Valstybinėje konservatorijoje ir metus tepabuvęs Kapsuko (Marijampolės) dramos teatre. Prabėgus dar keliems dešimtmečiams jis buvo ir vienas tų, kurie prisijungė prie Tumino buriamo Mažojo teatro - prie „Vyšnių sodo", „Galilėjaus" spektaklių, tapo jiems reikalingas ir nepakeičiamas. Irgi tarsi Firsas - saugojęs senųjų laikų priminimą, senąjį tarno mundurą, tol vaikščiojęs aplink visus ir juos prižiūrėjęs, kol sustos…

„Vyšnių sodas" tapo paskutiniu Roseno vaidintu spektakliu. Neatsitiktinai ir prisiminimus apie jį, ir knygą baigia šio spektaklio reminiscencijos. Tačiau pati knyga kaip reta liudija gyvą žmogų. Šią gyvybę suteikia nepaprastai šilti kolegų, artimųjų ir pažįstamų prisiminimai, išsakyti taip, kaip apie save kalbėtų pats aktorius - taupiai ir kukliai, o kartu nuoširdžiai ir tiksliai. Ir jis pats šioje knygoje, kalbinamas žurnalistų bei radijo darbuotojų, yra santūrus ir mažakalbis. Nors papasakoti būtų galėjęs labai daug - apie ilgus darbo radijuje metus, poezijos skaitymus, kuriuos taip išpopuliarino, kad ne vienas jaunas aktorius siekė sekti jo pėdomis, apie nesuskaičiuojamą daugybę vaidmenų, kurtų ir dramos scenoje, ir kine, o juolab daugybę įgarsintų ekrano „personažų", pradedant vaikiškais animaciniais filmukais ir baigiant ryškiomis tuometinėmis ekrano žvaigždėmis. Visa ši aktoriaus darbų - kine, televizijoje, teatre, radijuje, plokštelių studijoje - gausa pateikta knygos gale esančioje rodyklėje, kurią parengė aktoriaus dukra Ina Rosenaitė.

Knygos sumanytojai ir rengėjai, regis, nenorėjo pristatyti aktoriaus biografijos. Tačiau gyvenimo ir kūrybos vingiai veriasi iš atsiminimų. Greta pokalbių su aktoriumi iš 1966-1994 m. spaudos, knygoje pateikiami teatro režisierių Jono Jurašo, Rimo Tumino, aktorių Rūtos Staliliūnaitės, Jono Kavaliausko, Gražinos Kernagienės, Vytauto Dumšaičio, Irenos Leonavičiūtės, Elvyros Žebertavičiūtės, Broniaus Gražio, Regimanto Adomaičio, Algimanto Bružo, Reginos Paliukaitytės, Aldonos Janušauskaitės, Vaivos Mainelytės, Eglės Gabrėnaitės, Romo Ramanausko, Vytauto Rumšo, Larisos Kalpokaitės, Sigito Račkio, poetų Algimanto Baltakio, Jono Jakšto, rašytojo Prano Treinio ir daugelio kitų prisiminimai. Patį aktorių užfiksavusios fotografijos, kuriomis knyga gausiai iliustruota, neįkainojamos - per jas skleidžiasi Roseno kasdienybė ir profesiniai džiaugsmai, sutapę su ištisa lietuvių teatro ir literatūros epocha.

Teatras ir poezija Rosenui buvo neatskiriami, juokaudamas jis yra sakęs, kad skaitė beveik prie visų paminklų. Jo gilus, sukauptas ir kartu švelnus, nepakartojamo tembro balsas buvo reikalingas visokiomis progomis, o scenoje skambėjo ir savotiškai „išdavikiškai". Gal todėl tarp teatre Roseno suvaidintų personažų beveik nerastum „neigiamų" - visi jie buvo persmelkti savotiško gilaus liūdesio ir atsakomybės. Viename pokalbių, užfiksuotų dar 1983 m., aktorius sako: „Visais laikais, turbūt nuo to laiko, kai žmonija atsimena save, pagrindinis meno objektas buvo žmogus [...] ir šiuo atveju tai yra pagrindinė tema visos, galima pasakyti, ir mano kūrybos. Žmogus, jo būtis jaudina kiekvieną iš mūsų, taip pat ir mane kaip menininką." O artimiausias ir gerai pažinotas poetas Paulius Širvys, kurio eiles Rosenas skaitydavo turbūt geriausiai pasaulyje, aktoriui imponavo savo dvasine giminyste: „Man atrodo, kad aš jo poeziją - būtent poeziją - labai giliai jaučiu. Man patinka tas jo paprastumas: atrodo, žmogus nieko tokio gilaus neparašė, eilėraščio forma - po vieną žodį eilutėje, labai paprasti, šilti, gražūs žodžiai, o iš tikrųjų toje poezijoje sudėti be galo gilūs išgyvenimai, dvasiniai turtai ir gyvenimiška patirtis."

Knygos pristatymas Mažojo teatro scenoje stebuklingu būdu virto ir paties Arno Roseno atminimo vakaru. Šiltu ir nepaprastai įtaigiu, nes jį vedusiai Daivai Šabasevičienei talkino ne tik dabar žiūrovų salę užpildę Roseno kolegos bei artimieji, bet ir jis pats, poezijos ir ištraukų iš spektaklių įrašais grąžinęs save į sceną tarsi gyvą. Dalelė jo liks ir kiekvienam, knygą įsigijusiam, - į kompaktinę plokštelę įrašyti jo skaitomi Širvio, Baltakio, Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai, ištrauka iš Marcinkevičiaus „Katedros", Senekos „Laiškų Lucilijui" ir pasakojimas apie save.



Kita ką tik pasirodžiusi knyga - teatrologo, Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro vadovo, „Naujosios dramos akcijos" sumanytojo ir rengėjo Audronio Liugos „Laiko sužeistas teatras" - skirta prabėgusio dešimtmečio ir pastarųjų metų teatro individualiai patirčiai.

Į rinkinį sudėjęs daugumą per šį laiką spaudoje, ypač „7 meno dienose", pasirodžiusių straipsnių, autorius suteikė jiems naują pavidalą - knygoje jie įgijo tekančio laiko kontekstą ir užpildė atminties „kambarių" erdvę. Joje atsidūrė skirtingu laiku statyti Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Cezario Graužinio, Gintaro Varno, lenkų Krzysztofo Warlikowskio ir Krystiano Lupos, belgo Jano Lauwerso, amerikiečio Roberto Wilsono, kanadiečio Roberto Lepage'o, vengro Ãrpãdo Schillingo, latvio Alvio Hermanio, gruzino Rezo Gabriadzės ir kt. spektakliai. Ne vien spektakliai, bet ir jų formuota teatro kalba, jų santykis su esamu laiku ir tikrove, jų mintys apie teatrą.

Knygą, kurios juodą viršelį puošia Nekrošiaus „Hamleto" scena, išleido „Baltų lankų" leidykla. Ją sudaro trys dalys - „Laikas ir herojus", „Ant laiko ašmenų" ir „Laiko kontekstai"; visas tris vienija ne chronologinis, o savotiška dramaturgine knygos spyruokle tapęs laikas. Atrodo, tai jis, savaip surikiuodamas straipsnius ir juose analizuojamus spektaklius, privertė juos prabilti ir įsitraukti į dialogą nepaisant metų ir geografinių atstumų.

Ir spektakliai čia iš tikrųjų tai ima ginčytis, tai vienas kitą pratęsia ar papildo, pavyzdžiui, Nekrošiaus ir Koršunovo „Hamletai", Nekrošiaus, Wilsono ir Tumino „Trys seserys" ar Vaitkaus „Lėlių namai" ir Varno „Heda Gabler". Net jei vienais atvejais kalbama apie skirtingas vieno autoriaus scenines interpretacijas, o kitais - naujos sceninės kalbos ar erdvės statant šiuolaikinę dramaturgiją ieškojimus, visi knygoje regisi kvėpuojantys tuo pačiu oru - permainų, XX-XXI amžių sandūros, naujų iššūkių. Dar tiksliau - visus spektaklius jungia negailestingas laiko spaudimas pačiam teatrui, o kartu ir rašančiam apie jį žmogui, buvimas nuolatinėje „parengtyje" ir dialogo su praeitimi bei dabartimi paieškos.

Skaitant „Laiko sužeistą teatrą" spektaklių datų kartais labai trūksta. Ne tik todėl, kad vieni jau tapo legenda, o kiti per savo gyvavimo laiką gerokai pasikeitė. Spektaklio „gimimo" data jam būtų suteikusi meninę ir net istorinę tapatybę, savotišką privilegiją būti esamajame laike. Tačiau turbūt kaip tik to autorius nenorėjo. Įžangoje rašydamas, kad susitelkė į tuos lietuvių ir užsienio režisierių darbus, kurie formavo pastarojo meto teatrinę mintį, juolab turėjo įtakos jo paties požiūriui į teatrą, Liuga pasirenka ryškiausius 1997-2009 m. lietuvių ir užsienio režisierių spektaklius ir jiems suteikia teatrinio reiškinio vertę. Išskirtinę vertę, prilygstančią kūrybinei versmei, kurios chronologinėmis ribomis neapibrėši. Antra vertus, juk būti „laiko sužeistam" yra ir teatro privilegija - tik toks jis gali liudyti tikrovę.

Tie, kurie matė aprašomus knygoje spektaklius ar skaitė Liugos straipsnius apie juos, būtent iš knygos pajaus kiek kitokią autoriaus intonaciją. Žinoma, ji neprarado premjerinio gaivumo ir analitinio įžvalgumo, aprašymo sodrumo ir kritinio užtaiso, bet kartu įgavo lengvą prisiminimo ir priminimo nuotaiką. Ją dar labiau sustiprina paskutinis rinkinio tekstas „Teatro atminties kambariai". Apibendrindamas pastarojo dešimtmečio ir šiuolaikinio scenos meno pokyčius, jis ne tik nutiesia tiltą tarp lietuviškos ir nelietuviškos (individualios, asmeninės, kolektyvinės ir apskritai teatrinės) patirčių, bet ir perspėja: „Tai buvo. To daugiau nebus. Prisimink." Nes užversdamas paskutinį „Laiko sužeisto teatro" puslapį, užverti ir dar vieną teatro gyvenimo etapą.

„7 meno dienos“ Nr.4 (833), 2009-01-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

OzmWKucRMfccG, 2012-02-15 18:31

What a joy to find someone else who thniks this way.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti