Manau, kad „Ežiukas rūke" būtų patikęs Marilyn Monroe. Esu didelis ir ištikimas jos gerbėjas. Manau, kad aktorė nuolat prisimenama ne dėl savo gražaus kūno ar žavių vaidmenų. Po holivudinės kvailos blondinės išore slypėjo svarbi, bet sunkiai nusakoma moteriškumo esmė - meilės troškimas, baimė likti nesuprastai, švelnumas. Tą, matyt, suprato ir dramaturgas Arthuras Milleris, specialiai Monroe parašęs filmo „Nepritapėliai" (LTV2, vasario 1 d. 19.25) scenarijų. Kai filmas buvo kuriamas, jų santuoka iširo. Johno Hustono „Nepritapėliai" nuo pat pirmųjų filmavimo dienų apaugo gandais, kurie filmą lydi iki šiol. Man patinka kažkur nugirstas „Nepritapėlių" apibūdinimas: tai gryniausias autsaiderių filmas autsaideriams, čia, kaip pastebėjo Monroe, net mustangai tapo prerijų autsaideriais. „Filme kalbama apie mūsų gyvenimo beprasmiškumą, na, gal dar ir apie būdą pasiekti tašką, kuriame dabar atsidūrėme." Tokiais žodžiais Milleris gundė prieškario žvaigždę Clarke'ą Gable'ą vaidinti šiame filme. Regis, Gable'o tikrai nebūtum galėjęs pavadinti autsaideriu, bet filmas pasirodė pranašiškas: dar nesibaigus montažui Gable'as mirė nuo širdies smūgio. Monroe gyvenimas baigėsi 22 mėnesiais vėliau. Montgomery Cliftas, kuris, pasak Elios Kazano, visada troško susinaikinti, merdės ilgai, dar ketverius metus.

Penkis filmo herojus nepritapėlius susieja atsitiktinumas. Jie susitinka kazino ir greitų skyrybų sostinėje Nevadoje. Visi filmo herojai negali susidoroti su savo vienatve, nesiekdami alkoholio. Jie pernelyg romantiški, kad nesitikėtų gyvenimo smūgių, bet pernelyg nepriklausomi, kad pasiduotų jo rutinai, nes gyvena visuomenėje, kur arklius suėda šunys. Taip į šunų maistą perdirbamų mustangų metaforą aiškino pats Hustonas. Vesterno kanonus sukūręs Hustonas buvo didelis arklių mylėtojas. „Nepritapėliuose" galima įžvelgti ir kitokių sąsajų su klasikiniais režisieriaus filmais, ko gero, būtent todėl jis pasirinko nespalvotą juostą. Dabar filmas vadinamas šedevru, nors aš dar prisimenu, kaip jį kritikavo visi, kas netingi.

Gyvybę vesternui 7-ojo dešimtmečio viduryje sugrąžino Sergio Leone, 1964 m. sukūręs „Už saują dolerių". Tada jis paniekinamai buvo vadinamas spagečių vesternų kūrėju (filmai buvo kuriami tuomet pigioje Italijoje). Dabar niekas neabejoja, kad „Kartą Amerikoje" autorius Leone yra didis režisierius ir kino atnaujintojas. Leone's filmai nepasikeitė. Pasikeitė kinas. Leone's sėkmė tada buvo siejama su pasimėgavimu krauju, prievarta ir to meto moralizuojančiame kine neįsivaizduojamu cinizmu. Be to, Leone's filmai buvo gryna pramoga. LTV2 (vasario 3 d. 22.10) parodys 1965 m. Leone's sukurtą vesterną „Keliais doleriais daugiau", kuris pratęsė naujos vesterno formulės paieškas. Filmo herojai - pulkininkas Mortimeris ir „galvų medžiotojas", pramintas Svetimšaliu, gaudo žudiką Indio, sėjantį mirtį aplink save. Pagrindinius perso nažus suvaidino neprilygstami aktoriai Clintas Eastwoodas, Gianas Maria Volonte ir Klausas Kinskis.

LTV2 (31 d. 19.45) pradžiugins ir Alaino Delono gerbėjus. 1977 m. Jacques'o Deray filmas „Gauja" nukels į pokario Prancūziją ir parodys vienos vagių gaujos odisėją. Gaujos vadą Roberą, žinoma, suvaidino Delonas. Kartu su Deray aktorius sukūrė devynis filmus, kurių siužetas turi kriminalinį atspalvį. „Gauja" sukurta pagal autobiografinį policijos komisaro Roger Borniche'o romaną. Šį komisarą Delonas suvaidino viename garsiausių dueto „Delonas ir Deray" filmų „Policinė istorija". Specialiai „Gaujai" Delonas visiškai pakeitė savo įvaizdį. Jis norėjo būti panašus į Robero prototipą - vagį, pramintą Pamišėliu Pjero.

Iš senųjų filmų ypač dėmesį siūlyčiau atkreipti į Pierre'o Grinblat 1969 m. sukurtą „Reklamos formulę" (LTV2, 2 d. 22.10). Pagrindinius vaidmenis šiame filme apie reklaminių filmų režisieriaus ir jaunos anglės sentimentalius nuotykius sukūrė garsiausia ir skandalingiausia maištingojo 7-ojo dešimtmečio pora - kompozitorius, dainininkas Serge'as Gainsbourge'as ir aktorė, dainininkė, gražuolė Jane Birkin.

Nors lietuviškų „Nereikalingų žmonių" autoriai nuolat skelbiasi, esą buvo nominuoti „Oskarui", iš tikrųjų nominantais gali vadintis tik į finalinį penketą atrinkti filmai. Lietuvių į atranką deleguotas filmas, žinoma, į finalą nepateko. Užtat 2007-aisiais tarp nominuotųjų atsidūrė Kanadoje kuriančios indų režisierės Deepa Mehta filmas „Vanduo", jį sekmadienio naktį (1 d. 22.45) parodys LNK „Snobo kinas". „Oskarą" tais metais gavo vokiečių „Kitų gyvenimai".

„Vanduo" perkelia į 1938-ųjų Indiją. Istorija prasideda tą dieną, kai aštuonerių metų Čuja tampa našle ir atsiduria namuose, kuriuose griežtai saugomos gyvena indų našlės. Našlės tampa „parijomis", joms nuskuta galvas, likusį gyvenimo laiką jos turi leisti laukdamos mirties. Naivaus vaiko pasirodymas namuose sukelia sumaištį. Jai pasiduoda ir gražioji Kalianė, įsimylėjusi Gandhi mokinį Narajaną. Po truputį Čujos buvimas ima skatinti pasmerktųjų moterų maištą.

Kad moterų padėtis fundamentalistinėse visuomenėse nelabai pasikeitė per daugiau kaip pusšimtį metų, rodo ir faktas, kad „Vandens" filmavimas Indijoje buvo nutrauktas. Grupė buvo priversta darbą baigti po penkerių metų Šri Lankoje, įslaptinusi filmo pavadinimą ir patį filmavimą. „Vanduo" yra baigiamoji režisierės „elementų trilogijos" dalis: 1996 m. ji sukūrė „Ugnį", 1998-aisiais „Žemę". Po šios trilogijos Deepa Mehta tapo indų fundamentalistų priešu Nr. 1, o Indijos vyriausybė buvo priversta filmavimo grupei ir kūrėjai skirti specialią apsaugą. Vėliau vyriausybė nutraukė paramą, motyvuodama „viešuoju saugumu", nepadėjo net tokių garsenybių kaip George'as Lucasas pagalba filmo kūrėjams.

Režisierė sako, kad „Vandenį" įkvėpė viena vaikystėje matyta scena: „Amžiaus išsekinto kūno, baltų trumpai nuskustų plaukų moteris keturiomis, įtūžusi ieškojo kažko, ką pametė ant prie Gango vedančių laiptų. Niekas į ją nekreipė dėmesio, net kai ji sėdėjo verkdama. Niekas nepabandė padėti surasti tai, ką ji pametė."

Kokybiškų trilerių mėgėjai galės prisiminti jau ne vieno sekimo sulaukusius Davido Cronenbergo „Rytietiškus pažadus" (LNK, 5 d. 22.30) ir palyginti naują, 2007 m. Renny Harlino „Valytoją" (BTV, 4 d. 21.25). Ne tik šiuolaikinio meno kūrėjai atkreipia dėmesį į „nematomų" profesijų žmones. Samuelio L. Jacksono herojus dirba gana specifišką darbą - jis valo nusikaltimų vietas. Filmo scenaristas yra sakęs, kad sumanymas gimė pasiklausius radijo laidos apie vieną valytojo gyvenimo dieną ir susimąsčius, kokios būsenos šie žmonės grįžta namo po darbo dienos. Režisierius ir aktorius domėjosi specialių valymo įmonių veikla. Vieną tokią jie surado Kalifornijoje. Ji vadinosi „Steri-Clean". Įmonės darbuotojai pateikė archyvą, daugybę fotografijų ir suteikė vertingų patarimų. Tada filmo kūrėjai suprato, kad šiems žmonės tai tiesiog yra darbas. Toks pat kaip kiti.

Jūsų - Jonas Ūbis

*  *  *

„7 meno dienos“ Nr.4 (833), 2009-01-30