Šiuo metu ji studijuoja magistratūrą Vilniaus dailės akademijoje, „be saiko" žiūri filmus, augina gražius raudonus plaukus, skaito Gilles'į Deleuze'ą ir „spausdina iš savęs" grafikos kūrinius. Su Rūta Spelskyte kalbėtis ėjau žinodama ne tiek ir daug: kad į jos kūrinius dėmesį atkreipė VDA apsilankiusi Olandijos karalienė, kad jos diplominis darbas buvo „kažkoks kitoks, įdomus ir geras", kad man pačiai jos kūriniai atrodė įdomiausi toje pačioje „Estampo" parodoje. Iš jų jau žinojau, kad grafikė moka naudotis kino kadrų kalba, o tai sukuria intrigą ir pasakojimą, išvengiantį banalaus literatūriškumo. Siužetas (arba galimybė jam atsirasti) kuriamas žmonių figūromis, erdvėmis, tuštumomis, judrių mechanizmų kontūrais, atpažįstamais kultūros simboliais, kasdieniškų situacijų modeliais. Visa tai būtų galima įvardyti kaip „per daug informacijos", kaip jauno menininko norą pasakyti tiek daug, kad kalba darosi sunkiai suvokiama. Kita vertus, gausa Rūtos Spelskytės kūriniuose sukuria informacinę įtampą - šiandienos neišvengiamumą. Jau senokai pastebėjau, kad savo kartos menininkų kūrinius lengviau pajausti (tiek tikrumą, jėgą, tiek „chaltūrą"), bet rašyti apie juos sunkiau, nes atsitraukimo atstumas pernelyg mažas. Juo labiau kad kalbant apie Rūtos Spelskytės kūrybą apibendrinti ar vertinti kūrybą dar ankstoka. Dar tik intriguojanti pradžia. Todėl klausinėjau. Visų pirma - apie paskutinę parodą ir laimėjimą. „Estampo" parodoje eksponuotos keturios diplominio darbo dalys. „Pilna komplektacija" yra: dešimt grafikos darbų, du videofilmai ir du veikiantys, pačios sukonstruoti mechanizmai, „fiksuojantys" aplinką.

Kodėl į parodą atnešei tik dalį savo darbo, keturis paveikslus?

Tiesą sakant, maniau, kad jų visai nepakabins. Nebuvau tikra, kad tie mano darbai verti eksponavimo... Be to, nuo jų sukūrimo jau praėjo pusmetis.

Būna menininkų, kurie į tokias parodas nepasikuklina atnešti kelerių metų senumo paveikslų. Manai, nereikėjo tau skirti pirmos vietos?

Nežinau... Dalyvavau galerijos rengtame šios parodos aptarime. Išgirdau keletą pozicijų, nuteikusių kiek keistai. Pirma, buvo pasakyta, kad vyresni menininkai užleidžia savo pozicijas jaunesniems. Suprask, kažką gavau todėl, kad esu jauna. Antra - parodoje nedalyvavo geri menininkai, nes jiems „ne lygis". Tuomet ta pirma vieta sumenksta. Galvoji: tau užleido vietą vyresni, užleido vietą labai geri menininkai, gal dar kažkas užleido... Nors, aišku, laimėjimas labai nudžiugino. Smagi buvo pati parodos atidarymo diena. Prieš eidama pažiūrėjau internete parodos menininkų sąrašą, savo pavardės ten neradau. Tad ėjau tiesiog norėdama pažiūrėti, kokie darbai tiek daug geresni už mano... Ir visa tai - per pusę valandos. Atėjusi pamačiau, kad mano darbai vis dėlto eksponuojami, o dar po penkiolikos minučių sužinojau, kad jie gavo pirmą vietą.

Prieš tai esi dalyvavusi parodose? Kokiose?

2007 m. sausį „Akademijos" galerijoje buvo mano personalinė grafikos ir tapybos paroda. O pati pirma paroda įvyko, kai man buvo penkiolika. Tada mano tapyba eksponuota Užupyje, „Galeroje". Paskui tie patys darbai išvažiavo į Monmartrą, į tarptautinį menų festivalį. Mūsų kursą vadino aktyviu, tad esame surengę bendrų kurso parodų: Klaipėdoje, Druskininkuose, Vilniaus rotušėje...

Jei kursas buvo toks aktyvus ir daug žadantis - kodėl tavo bendramoksliai nedalyvavo „Estampo" parodoje? Neįdomu? Baisu?

Po bakalauro studijų dauguma išsivažinėjo ir išsibarstė. Kiti - greičiausiai nežinojo. Reikia eiti į puslapį, ieškoti... Aš tiesiog dažnai pasižiūriu tuos grafikų puslapius... Be to, darbus reikėjo priduoti tuo pačiu metu, kai mums buvo peržiūros, tad - ne tas galvoje. Nors kita vertus - iš ketvirto ar net trečio kurso buvo parodoje dalyvaujančių...

Stojai į magistrantūrą iškart po bakalauro studijų, be jokios pertraukos. Tokiais atvejais dažnai tenka girdėti nusivylusių studentų balsus. Ar patinka, ar pasiteisina studijos?

Norėjosi ramybės ir susikaupimo. Pernai labai daug važinėjau. Kelionių metu daug gauni, bet kartu labai atitrūksti. Kai grįžau į Lietuvą, atsisėdau ir viską padariau, tiek buvo prisikaupę viduje. O, tarkim, per pusę metų, praleistų Švedijoje spaustuvėje, beveik nieko nesukūriau. Švedijoje buvau pagal mainų programą, Paryžiuje - Cite Internationale des Arts rezidencijoje. Ten aš tik konstravau mechanizmus ir dariau videodarbus. Grįžusi namo dariau grafikos darbus.

Kaip tu sugalvojai šalia grafikos daryti videodarbus, ką jau kalbėti apie mechanizmus?

Tai šiuolaikinių technologijų pomėgis. Man labai įdomu kvantinė mechanika, kinetinė architektūra, kompiuterinės galimybės ir eksperimentai, šiuolaikinė medicina: dirbtinės širdys, kojos, rankos, galūnių atauginimo galimybė... Mano mechanizmai yra visiškai primityvūs - jie pagaminti iš popieriaus, variklis - kompiuterio vėsintuvas. Šie mechanizmai - ir tai, kuo domiuosi, ir visiškai ironiškas, atvirkštinis variantas - visiškas primityvumas, laikinumas, tačiau tai yra tiek, kiek aš sugebu ir kiek man užtenka.

Vaizdą fiksuojantys mechanizmai ir jų idėja atsirado tik kaip sprendimas. Viskas prasidėjo nuo mano nesusikalbėjimo. Nesusikalbėjimą su žmonėmis iš pradžių priėmiau kaip asmeninę problemą. Juk blogai, kad nesusikalbu. Kodėl? Tada maniau, kad reikia skaityti knygas, žiūrėti filmus, bet juk tai tarsi teorinė medžiaga, kurią gyvenime nebūtinai pavyksta pritaikyti. Sugalvojau, kad mane pačią reikia fiksuoti. Fiksuoti tam, kad galėčiau žiūrėti, kol paaiškės, ką aš padariau blogai dialoge, žiūrėti, kol paaiškės, kuris mano rankos judesys lėmė nesusikalbėjimą.

Paaiškėjo?

Nė velnio. Todėl tai yra paradoksalu. Visu tuo daugiau išreiškiu savo būseną, o ne nusakau ir išsprendžiu problemą. Galiausiai supratau, kad nesusikalbėjimas yra daugiau pozicija.

Žiūrime videodarbą, kuris buvo sukurtas kaip grafikos papildymas ar paaiškinimas. Nespalvoti, švarūs, apgalvoti kadrai. Mechanizmo trūkčiojimas. Veiksmas. Rezultato laukimas. Sukimasis - netolygus, nenuspėjamas. Pradedi rūpintis, nerimauti dėl jo, nors tai tik mechanizmas. Įrašinėjant pokalbį, įsirašė ir garsinis filmo takelis - mechanizmo trinksėjimas, traškėjimas, tratėjimas. Tylos pauzės. Aplinkinis triukšmas. Ta pati įtampa, tik videoformate ji užauginama be žmonių figūrų ar atpažįstamų schemų. Ar filmas taip pat apie nesusikalbėjimą?

Pradėjo veikti, veikė, kažkas jam nepavyko, sugedo ir numirė. Lyg pokalbis - pradedi šnekėti, šneki ir galiausiai atsiduri tame pačiam taške, kaip iki pokalbio... Nors šis mechanizmas yra lyg grafikos darbams padaryti (užfiksuoti) reikalinga medžiaga. Tai tarsi daiktas, kuris mums šnekantis suktųsi ir fiksuotų mūsų pokalbį. O aš paskui tą medžiagą žiūrėčiau. Man, žinoma, nieko nepaaiškėtų, bet...

Tavo grafikoje daug naratyvo. O videodarbe, kuris yra arčiau kino, to veiksmo ir intrigos, pasakojimo kaip ir nėra?

Taip. Ekspozicijoje šis videodarbas kaip ir nebūtinas. Jis kaip paaiškinimas, kaip literatūrinė dalis. Šį filmą kartais pateikiu atskirai nuo savo grafikos. Jie gyvena savo atskirus gyvenimus, bet jei nebūtų mechanizmo, nebūtų sukurti ir šie grafikos kūriniai.

Taigi pirma atsirado mechanizmas?

Pirma aš pradėjau nesusikalbėti. Paskui pradėjau konstruoti mechanizmus žinodama, kad darysiu grafikos darbus. Žinai, man atrodo, tiek daug kartų pasakojau apie šituos savo kūrinius, kad jau išmokau tą paaiškinimą, kad jis būtų daugiau ar mažiau suprantamas. Nors iš tiesų kurdama nebūtinai galvoju, kad tai bus, pavyzdžiui, nesusikalbėjimo ciklas. Tiesiog jį ištrauki iš savęs, iš savo jausmo. Pavyzdžiui, šis. Data, laikas ir žodis „pasiilgau". Aš kartais viliuosi, kad apie tokius darbus iš viso nereikia nieko sakyti. Juk turėtų būti aišku: pasiilgau. Viskas, taškas. O ta literatūra... Joje visada yra kažkokio pritempimo. Pavyzdžiui, turbūt galima būtų tą ciklą performuoti į susikalbėjimus ar dar ką nors...

Kokie Lietuvos menininkai tau darė įtaką ir kokią, kurių asmenų kūrybą stebi dažniau ir įdėmiau?

Pastaruoju metu Dailės akademijoje bene daugiausiai ir produktyviausiai bendravau su Rimvydu Kepežinsku. Man reikia ginčo, dialogo, todėl mes pykstamės, taikomės, vėl pykstamės. Tad jo indėlis neoficialus, bet labai didelis. Iš Lietuvių menininkų kūrinių patinka Svajonės ir Pauliaus Stanikų fotografijos, Žilvino Kempino darbai iš juostelių. Tačiau turbūt nėra tokio lietuvių autoriaus, kurio veiklą įdėmiai sekčiau, nebent jis labai arti ir tai neišvengiama. Gal aš ne taip įsikabinu į tuos darbus. Pavyzdžiui, Jonas Kazlauskas - jis turbūt padarė man didelę įtaką, bet kaip pedagogas. Albertas Gurskas... Raimundas Sližys... Turėjau pas jį tris akvarelės pamokas prieš stodama į akademiją.

Buvau pratusi prie tvarkingų pastatymų, o Sližys pastatė geltoną alyvos kanistrą, paskui mano kruopščiai išlietą akvarelę metė ant žemės, patrynė pirštu, o, sakė, dabar geriau. Tai buvo šokas, bet labai įspūdinga. Absoliučiai absurdiška yra tai, kad nespėjau jam to pasakyti, padėkoti.

Tu nuo vaikystės norėjai būti menininke?

Nuo trylikos-keturiolikos metų - garantuotai. Buvau visiškai įsitikinusi, kad būsiu didi tapytoja. Su drauge sėdėdavom ant upės kranto ir kalbėdavom, kaip užkariausim pasaulį. Draugė išvažiavo, nuo to laiko nenutapiau nė vieno tapybos darbo. Net į akademiją stodama neabejojau, kad tapysiu. Bet stojau į grafiką, nes maniau, kad bus nepakenčiama, jei man (būsimai didžiai tapytojai) kas nors aiškins, kaip tapyti. Kita vertus, grafika man pasirodė labai įvairi ir tinkama „pabėgti" nuo vienos technikos prie kitos. Bet visa tai buvo seniai.

Vis girdžiu sakant, kad grafika, kaip technika, miršta, užleidžia vietą kompiuterinei grafikai. Tas nuolatinis klausimas: mirs grafika ar ne, jau girdėtas dešimtis kartų. Ką tu manai apie tai?
Ne, nemirs. Viskas juk sukasi ratu. Taip, daug kas taip kalba. Net tam tikrose žmonių grupėse yra kiek gėda pasakyti, kad esu grafikė, ne videomenininkė ar fotomenininkė. O kai kalbu su užsieniečiais, jie žavisi tuo, kad mes darom grafiką ir kaip tai darom. Jie jau pamiršo tą techniką, išmetė stakles, bet dabar atsiranda tokių, kurie vėl ja susidomi.

O tu pati nori ir toliau kurti grafikos technika?

Aš nekuriu vien tik grafikos. Keramika. Fotografija, videomenas... Jei iš manęs atimtų grafiką, gal ir nežūčiau. Nors nenorėčiau, kad taip atsitiktų, nes jaučiu didelį „kaifą" raižydama, spausdama, dirbdama rankomis, tai fantastika.

Taigi tapyba, keramika, fotografija, daugiausia dėmesio - grafikai. Kas dar įkvepia?

Rašau... Kartais akademijos laikraštėlyje spausdina, cha. Dar keliauju. Tai gan rimta liga. Jei nekuriu - kur nors važiuoju. Paskutinį kartą susidėjau kuprinę ir išvažiavau mėnesiui į Balkanus. Kai pasivaikštai po Albanijos ar Makedonijos griuvėsius, gyvenimas čia grįžus atrodo labai gražus. Keturis mėnesius niekur neišvažiavusi jau jaučiu diskomfortą.

Darai eskizus keliaudama?

Ne. Fotografuoju. Nebent kartais užsirašinėju kažką. Bet daugiausia lieka nuotraukos ir įvairūs kelionių trofėjai: kelio ženklai, laikraščiai. Jie sudedami į dėžes, suklasifikuojami pagal datas ir šalis. Liečiami mano atsiminimai.

Pabaigai - gal gali pakomentuoti tai, ką kuri dabar?

Darau vieną plokštumą, kurią sudarys daug vienodų kvadratukų. Spaudžiamos plokštelės, supjaustomos, sunumeruojamos ir perkeliamos ant plokštumos eilės tvarka. Plokštuma, žvelgiant iš arti ir iš toli, atrodo visai skirtingai, bet tai nebus kokio nors Busho galva. Greičiau - organiškas pelėsis, dėmės, ne konkretus vaizdas.

Figūrų, pasakojimų jau nelieka?

Čia ne. Išliko tik besisukančių kadrų motyvas. Atskiri kvadratukai susijungs į keturiasdešimties kvad ratų plokštumą. Tai yra dvigubai daugiau nei šios dirbtuvės sienos. Tai turėtų būti tarsi erdvė, į kurią gali įeiti. Aišku, konstrukcija, transportavimas, masteliai... Nelabai logiška tokį daryti. Bet jei aš šito darbo dabar nepadarysiu, paskui graušiu save ir vis grįšiu prie to... Nors kuriu ir „paprastus", tradicinio formato piešinius.

Kalbino Aistė Paulina Virbickaitė

„7 meno dienos“ Nr.4 (833), 2009-01-30