Šiuolaikinio meno centro paroda „Bendrasis kodas" yra vienas iš keleto didelių ŠMC projektų VEKS'o programai, kuri iki šiol laukia ateivių gelbėtojų, nes akivaizdu, kad žalesni už žaliuosius žmogelius nebrandūs politikai gyvenimo Kultūros sostinei nepalengvina. (Nors visiems VEKS'o sąmatos sukelia jausmų amplitudę nuo isteriško juoko iki biblinio įniršio, bet šiuo konkrečiu projekto vykdymo metu skaičiuoti simonus daukantus yra, švelniai tariant, negudru). Bet čia mes ne apie tai.

Entropija yra dalykas, besidauginantis greičiau už gripo virusą lietuviško rudens-žiemos-pavasario metu, o bet koks chaosas sukelia dar daugiau chaoso, todėl net ir aplinkos pokyčiams gana atsparus ŠMC šį kartą gerokai nustebino per atidarymą neužklijuotais darbų pavadinimais, nešiojamomis kopėčiomis, dalimi darbų muitinėse, dalimi menininkų buvimu be vizų middle of nowhere (žiūrint iš Vilniaus pozicijos). Apie per vidurį spaudos konferencijos mistiškai dingusį kuratorių, kuriam vis kas nors skambindavo telefonu (greičiausiai menininkai iš middle of nowhere) nutyliu. Siurrealu.

Bet tiek to, „Bendrasis kodas" - Lietuvos mastu brangus ir didelis projektas, tiesiog kunigaikščio Gedimino apimčių ir užmojų, todėl turint galvoje, kad Vilnius (ačiū „FlyLAL'ui" ir Vilniaus oro uosto politikai) tapo Rygos priemiesčiu, taip pat ačiū Amerikai už krizę ir buvusiems politikams už skylę biudžete, galėjo būti ir dar blogiau.

„Bendrasis kodas" yra romantiškai kapitalistinė paroda, pristatanti dvidešimties gražių ir gerų menininkų iš dešimties bienalių penkiuose kontinentuose darbus. Žodžiu, daug ir gerų meno darbų. (Jeigu kas nors dar nori paremti ar neparemti meną šiais kriziniais laikais pirkdami ŠMC bilietus, tai galiu pakartoti: „gerų ir gražių ir daug".) Parodoje pristatomus darbus sieja tik vienas dalykas - jų analitiškas ir kritiškas santykis su visuomene, kurioje jie sukurti. Priklausomai nuo kilmės vietos, darbai pasakoja apie Niujorko iliuziškumą, kolonializmo strategijas, islamą, krikščionybės įtakas Afrikoje ir daugybę visokiausių kitokių istorijų. Jeigu „Bendrasis kodas" būtų filmo personažas, tai būtų knygų žmonės iš Truffaut filmo „Farenheitas 451".

P. S. Man, žinoma, labiausiai patiko Jespero Justo „Romantiškos apgaulės" („Romantic delusions"). Hipnotizuojančio grožio ir gerumo videofilmas apie vyrą, liemenėlę ir tą absoliučiai neišgydomą žmonijos bėdą - niekaip nepasibaigiantį (ir greičiausiai nepasibaigsiantį) romantiškumą.

*  *  *