Tai buvo šešių dainininkų grupė, pritarianti Charliui Aznavourui, Edith Piaf ir kitiems garsiems prancūzų dainininkams. Grupė dainavo dažniausiai be žodžių, vadinamu scat singing stiliumi, kartais imituodama instrumentų skambesį. Toks dainavimas labai tiko klasikinės muzikos kūriniams atlikti, tad buvo sumanyta dainuoti J.S. Bacho „Gerai temperuotą klavyrą". Instrumentinė muzika - preliudai ir fugos - turėjo tai, kas būdinga ir džiazo muzikai: ritmą ir improvizaciją. Grupė „The Swingle Singers" tuo ir pasinaudojo: 1963 m. įrašytas pirmasis ir bene populiariausias albumas „Jazz Sebastian Bach" padarė esminį perversmą vokalinių ansamblių eroje. Pirmiausia - laisvė ir improvizacija, antra - klasika, ir ne bet kokia, o Bachas, profesionali artikuliacija, dainavimas ir, žinoma, svingas. Tai buvo nauja ir drąsu. Ne veltui albumas apdovanotas „Grammy". Visame pasaulyje ėmė kurtis galybė panašių vokalinių grupių.

Žinoma, šiandieninė grupė „The Swingle Singers" stipriai skiriasi nuo tos, kuri dainavo šešiasdešimt trečiaisiais. Norėdamas tuo įsitikinti, išsiėmiau iš lentynos seną vinilinę plokštelę, nupūtęs laiko dulkes uždėjau ją ant patefono ir... tai, ką išgirdau, mane iš tiesų sukrėtė. Žinoma, šiandien Vilniaus kongresų rūmuose išgirstos grupės, pavadintos senuoju vardu, balsų skambesys, atlikimo maniera ir profesionalumas neginčytini, bet kaip sunku atsikratyti sentimentų. Ir kodėl man atrodo, kad tai tik kopija?.. Na, tegul ir autorinė (grupės įkūrėjas ir lyderis vis tas pats W. Swingle'as), bet kopija.

Niekam ne paslaptis, kad 1973 m. Paryžiaus kolektyvas iširo, o W. Swingle'as kitą grupę tokiu pat pavadinimu sukūrė Londone. Taigi šiandien gyvuojantis „The Swingle Singers" yra legendiniu pavadinimu besinaudojanti grupė, atliekanti panašiai tą patį ir panašiai taip pat, kaip ir jų pirmtakai, - įvairiausią muziką nuo klasikos iki roko, džiazo, šiuolaikinės rimtosios muzikos.

Praėjusią savaitę dirigento ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Gintaro Rinkevičiaus kvietimu ši aštuonių vokalistų grupė atvyko į Lietuvą ir surengė keturis koncertus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Ansamblis „The Swingle Singers" kartu su LVSO parengė spalvingą ir labai įvairiapusišką programą, kurioje skambėjo a capella atliekami klasikų kūriniai, roko, džiazo ir popmuzikos atlikėjų dainos ir melodijos. Pirmą kartą „The Swingle Singers" Lietuvoje koncertavo 2001 metais, o šių metų koncertai buvo pavadinti „The Swingle Singers" grįžta".

Kartu su LVSO ansamblis atliko Fantaziją W. Disney filmų muzikos temomis ir Haroldo Arleno dainų siuitą „Over the Rainbow". Taip pat buvo pristatyta dalis naujos a capella programos, skambėjo fragmentai iš naujausios kompaktinės plokštelės „Beauty and the Beatbox". Kaip teigia patys dainininkai, „Beauty" (grožis) - tai keletas Joni Mitchell, Stingo, Chopino kūrinių. „The Beatbox" pasiūlė šiek tiek funk fussion, džiazroko.

Tiesą sakant, antrasis koncertas Vilniuje prasidėjo gan vangiai. Orkestras gana vagneriškai (sunkokai ir agresyvokai) sugrojo W.A. Mozarto uvertiūrą iš operos „Užburtoji fleita", o ir pačių vokalistų pasirodymo a capella pradžioje buvo visko - ir nepasiektų viršūnėlių, ir nedarnių sąskambių, ir girgžtelėjusių balsų. Čia turbūt kalta lietuviška žiema arba tiesiog savaitgalis Lietuvoje... Tačiau tikri profesionalai visuomet randa išeitį iš visų padėčių. Taigi buvo susikaupta, susiklausyta ir ledai pajudėjo - viskas suskambo, kaip ir buvo laukta.

„The Swingle Singers" nariai visuomet pabrėžia, kad jie labai rūpestingai renkasi repertuarą, o ir pačius naujus kolegas. Labai daug, rimtai ir įtemptai repetuoja. Jie tikrai daug koncertuoja - per metus apie 100 kartų. Žinoma, daug lemia ir panašus grupės narių muzikinis skonis, nors vokalo mokyklos yra labai skirtingos, tačiau, matyt, tai gimdo programų polistilistiką ir padeda išvengti vienodumo ir nuobodumo. Išties, visos kompozicijos buvo skirtingos, pasižymėjo individualumu.

Labiausiai mane sužavėjo puikios kūrinių aranžuotės ir ypač tos naujesnės muzikos temos. Iš tikrųjų nuostabiai gražiai buvo aranžuota ir atlikta Joni Mitchell daina „Both Sides Now", sužavėjo ypatingas Stingo ir Chopino muzikos lydinys vienoje kompozicijoje, kuri, beje, kaip ir daugelis kitų kūrinių, buvo padabinta ne tik sceniniu judesiu, bet ir pačių dainininkų šokiu. Šis kūrinėlis - tarytum jau paruoštas vaizdo klipas, tik imk ir filmuok kokiame sename dvare, ir šokėjų nebereikia. Aišku, dėl to kyla tam tikrų abejonių - ar netrukdo tas šokis tiek patiems dainininkams, tiek ir žiūrovams?

Labai geros, techniškai netgi tobulos (beje, ir geriausiai atliktos) buvo kompozicijos pagal Tomo Scotto muziką filmui „Sturky and Hutch", Walterio Murphy „A Fifth of Beethoven", pagrįsta L. van Beethoveno Penktosios simfonijos motyvu ir, žinoma, Antonio Carloso Jobimo „Surfboard", Quincy Joneso „Soul Bossa Nova". Nors ir turėjau didžiulę programėlę su gausybe informacijos ir anotacijomis, vis dėlto negalėjau niekur rasti aranžuočių autorių pavardžių, o juk šioje muzikoje žmogus, kuris sudėlioja visą kompoziciją ir instrumentinę muziką paverčia vokaline, puikiai jausdamas ir žinodamas specifiką, dažnai yra svarbesnis nei tas, kuris tą melodiją kadaise sukūrė. Vėliau pavyko atsekti, kad daugelio aranžuočių autorius yra grupės narys Tobias Hugas.

Abi koncerto dalis baigė didžiulės labai „amerikietiškos" siuitos, atliktos drauge su orkestru. Jos šiek tiek padvelkė naftalinu, o orkestrinės instrumentuotės priminė kažkada labai populiaraus Jurijaus Silantjevo vadovaujamo estradinio-simfoninio orkestro skambesį.

Kad ir kaip ten būtų, negali nuginčyti kolektyvų profesionalumo: juk visokia muzika, jei gerai atlikta, visai gražiai suskamba. O senų laikų nostalgija - puikus dalykas!

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23