Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 3 (832), 2009 sausio 23 d. > Kinas > Dešimt filmų, kurie pakeitė kiną
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Dešimt filmų, kurie pakeitė kiną


„Žiemos ekranų" retrospektyva


7MD informacija

Share |
„Ponios X auskarai"
(trys nuotraukos)
Kinas atsirado Prancūzijoje. Prancūzų kino istorija ypatinga ne tik tuo. Prancūzų kinas dažnai pirmasis pajusdavo pasaulinio kino krizę ir ieškodavo išeities. Todėl ne vienas kino meno atsinaujinimo etapas susijęs su svarbiais prancūzų kūrėjais ir jų filmais.

Žiūrėti šiemet „Žiemos ekranų" pasiūlytos nespalvotų filmų retrospektyvos juostas - tai lyg sklaidyti įspūdingiausius kino istorijos puslapius. Jie apima porą dešimtmečių - nuo 1934 iki 1955 metų. Dėl šių filmų verta išsirengti į kino teatrą, nes anų laikų kinas neįsivaizduojamas be didelio ekrano. Ne vieną retrospektyvos filmą garbino, iš jų mokėsi, vėliau citavo savo filmuose ir analizavo straipsniuose būsimi Naujosios bangos kūrėjai.


Jeano Vigo „Atalanta" („L'Atalante", 1934) - tai bene pirmasis kultinis filmas. Prie jo mito prisidėjo ir jauno režisieriaus mirtis po sunkios ir ilgos plaučių ligos, ir jo tėvo - anarchisto legenda, ir dramatiškas „Atalantos" kelias į ekranus. Tai filmas, kurio dalelę rasime ne viename garsiame įvairių laikų maištininko filme, kad ir Leos Caraxo „Naujojo tilto meilužiuose". Pagrindinius vaidmenis šiame pasakojime apie niekad neišsipildančias viltis, meilę ir kelią į rūkų gaubiamą Paryžių sukūrė Michelis Simonas, Jeanas Dasté, Dita Parlo. Pasakojimas prasideda, kai prie baržos „Atalanta", trumpam prisišvartavusios prie kranto, artėja jaunavedžius Žaną ir Žiuljetę lydinti vestuvininkų procesija. Barža tampa jaunavedžių namais. Vieną dieną Žiuljetė, suviliota įvairiaspalvio Paryžiaus gyvenimo, pabėga. Bet ar galima pabėgti nuo meilės?...

„Sukčiaus romaną" („Le Roman d'un tricheur", 1936) sukūrė ir pagrindinį vaidmenį suvaidino moterų numylėtinis Sacha Guitry. Jis vaidina žmogų, kuris turi tik vieną norą - būti turtingas. Filmo herojus nusprendžia, kad vienintelis būdas to pasiekti - tapti sukčiumi ir vagimi profesionalu. Kai jam buvo dvylika, berniuko šeima nusinuodijo grybais. Jis liko gyvas, nes buvo nubaustas už vagystę - negavo valgyti... Guitry - ne vienos prancūzų kartos numylėtinis. Jis išgarsėjo po to, kai prancūzų kine atsirado garsas. Tada nublanko ne viena nebyliojo kino žvaigždė, jas pakeitė puikiai balsą valdę teatro aktoriai. Guitry savo filmuose mėgo eksperimentuoti su garsu.

Su Jeano Renoiro vardu siejami svarbiausi tarpukario prancūzų kino filmai. Režisierius iš savo tėvo impresionisto paveldėjo ypatingą „prancūziškumo" - specifiškos buities, humoro, peizažo, gyvenimo skonio pojūtį. „Žmogus žvėris" („La Béte humaine", 1938) sukurtas pagal to paties pavadinimo režisieriaus mėgstamo rašytojo Emile'io Zola romaną. Traukinio mašinistas Žakas Lantjė (vienas svarbiausių Jeano Gabino prieškario vaidmenų) aistringai įsimyli stoties viršininko žmoną, įsivėlusią į žmogžudystę. Tapusi Žako meiluže, Severina mėgina jį įtikinti atsikratyti ir jos vyru. Sekdamas rašytoju, režisierius tiria, kaip kiekviename žmoguje gali pabusti snaudžiantis žvėris. Vienas didžiausių kino realistų Zola knygos istoriją papildė dokumentiškai nufilmuotais geležinkeliečių ir stočių gyvenimo vaizdais. Šis niūrus meistriškas filmas puikiai iliustravo Liaudies fronto, su kuriuo Renoiras buvo glaudžiai susijęs, valdymo pabaigos atmosferą.

„Bulonės miško damos" („Les Dames du Bois de Boulogne", 1945) - tai debiutinis vieno didžiausių prancūzų kino režisierių Robert'o Bressono filmas, sukurtas dar vokiečių okupuotame Paryžiuje. Jį įkvėpė vienas Denis Diderot knygos „Žakas fatalistas ir jo šeimininkas" epizodas. Bressonas kartu su scenarijų parašiusiu Jeanu Cocteau sušiuolaikino pamestos moters keršto temą. ...Elen trokšta atkeršyti mylimajam Žanui. Ji surengia jo susitikimą su jauna mergina Anjese, šis ją įsimyli ir nusprendžia vesti. Tada Elen atskleidžia Žanui baisią paslaptį, kad jo išrinktoji - laisvo elgesio šokėja. Puikūs dialogai ir pirmiausia Marîos Casares vaidyba dar sieja šį filmą su tradiciniu kinu, bet netrukus Bressonas nutrauks su juo visus ryšius.

Legenda tvirtina, kad prancūzų poetinio realizmo klasikas režisierius Marcelis Carné visaip vilkino okupacijos metais kurtų „Galiorkos vaikų" („Les Enfants du paradis", 1943-1945) premjerą, kad ši galėtų vykti jau išvaduotame Paryžiuje. Tai - vienas žymiausių visų laikų prancūzų filmų, pripažintas šedevras, jungiantis įvairius žanrus, išgalvotus ir realius personažus. Jis skirtas teatro gerbėjams, ypač tiems, kurie įsitaisę „galiorkoje" išgyvena stipriausius jausmus. Filmo siužetą režisieriui ir scenaristui Jacques'ui Prévert'ui pasufleravo aktorius Jeanas-Louis Barrault, papasakojęs apie dviejų didžiųjų XIX a. aktorių - mimo Jeano Baptiste'o Débureau ir tragiko Fredericko Lémêtre'o - konkurencinę kovą. Tai leido filme atkurti beveik visus rodomos epochos reginius - nuo gatvės vaidinimų iki Shakespeare'o dramų. Pagrindinį išgalvotos aktorės Garansos vaidmenį atlieka viena didžiųjų prancūzų žvaigždžių Arletty, jos partneriai - taip pat legendos Barrault ir Pierre'as Brasseuras.

Pasaka „Gražuolė ir pabaisa" („La Belle et la béte", 1946) - vienas svarbiausių prancūzų poeto, rašytojo, dailininko Jeano Cocteau filmų ir kartu neįtikėtinai rafinuotos kino estetikos pavyzdys. Filmas pasižymi lakia fantazija, puošniais kostiumais, unikalia scenografija (Gražuolės namų dekoracijas įkvėpė flamandų meistrų tapyba ir Vermeerio drobės, Pabaisos - Gustave'o Doré sukurtos Perrault pasakų iliustracijos), operatoriaus Henri Alekano meistriškumu (Gražuolės pasaulis buvo filmuojamas kitaip nei Pabaisos) ir puikia Josette Day ir Jeano Marais vaidyba. XVIII a. parašytą pasaką Cocteau perpasakojo savaip. Gražuolės tėvas nuskynė rožę iš Pabaisos sodo ir padovanojo ją dukrai. Kad išgelbėtų tėvą nuo mirties, Gražuolė pasiaukoja ir iškeliauja vietoj jo į Pabaisos pilį.

Jacques'o Beckero kriminalinė melodrama „Auksinis šalmas" („Casque d'or", 1952) iškart tapo režisūros brangakmeniu ir laikoma vienu svarbiausių prancūzų kino klasikos darbų. Beckeras puikiai perteikia belle epoque dvasią. Ne viena filmo scena primena impresionistų paveikslus. Pagrindinį laisvo elgesio merginos Mari vaidmenį sukūrusi Simone Signoret po šio filmo ilgam tapo kino seksualumo įsikūnijimu. „Auksinis šalmas" - tai Mari pravardė, gauta dėl įspūdingos šukuosenos.

Lietuvių sinefilai menkai pažįsta Maxo Ophülso kūrybą, nors tai vienas dažniausiai analizuojamų kino kūrėjų. Po Antrojo pasaulinio karo iš JAV į Prancūziją grįžęs režisierius kūrė rafinuotas, turtingomis dekoracijomis ir sudėtingais personažais bei psichologine analize garsėjančias jausmų dramas. „Ponios X auskarai" („Madame de...", 1953) - vienas garsiausių Ophülso filmų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jo mėgstama aktorė Danielle Darrieux. Jos partneris šiame filme - italų neorealizmo kūrėjas, režisierius ir aktorius Vittorio De Sica. ...Mėgėja išlaidauti ir lošti Luiza yra priversta už skolas parduoti vyro dovanotus auskarus. Taip prasideda auskarų kelionė iš rankų į rankas, kol galiausiai jie vėl netikėtai grįžta pas savo šeimininkę.

Sakoma, kad Alfredas Hitchcockas siekė nusipirkti Boileau-Narcejaco romano „Ta, kurios nebebuvo" ekranizacijos teises, bet Henri-Georges Clouzot jį aplenkė. Tiesa, vėliau romaną ekranizavo ne kartą ir ne du (vienoje versijoje vaidino Sharone Stone ir Isabelle Adjani), bet Clouzot filmas lieka nepralenkiamas. „Apsėstųjų" („Les Diaboliques", 1955) veiksmas vyksta pensionate, kurio direktorius Mišelis terorizuoja žmoną ir engia meilužę. Abi moterys susimokiusios nužudo Mišelį, bet netikėtai jo lavonas dingsta... Clouzot suvokė, kad filmo sėkmė glūdi netikėtame finale. Todėl jis reikalavo, kad kino teatrų salių durys būtų užrakintos nuo pat seanso pradžios. Jis pirmasis išbandė dabar režisierių dažnai kartojamą prašymą niekam neatskleisti finalo. Pagrindinius vaidmenis sukūrė režisieriaus žmona Vera Clouzot ir Simone Signoret. Vaidmuo „Apsėstuosiuose" įtvirtino Signoret, kaip prancūzų kino žvaigždės Nr. 1, statusą. Režisierius laikomas svarbiausiu prancūzų juodojo kino kūrėju, sugebėjusiu filmuose sujungti kriminalinio filmo įtampą, subtilią psichologinę įžvalgą ir moralinį dviprasmiškumą.

Amerikiečių film noir stilių ir gangsterių filmo žanrą į prancūzų kiną atnešė Jeanas-Pierre'as Melville'is. Jis laikomas ir vienu Naujosios bangos dvasinių tėvų. Neatsitiktinai viename pirmųjų Naujosios bangos
filmų „Iki paskutinio atodūsio" Jeanas-Lucas Godard'as atidavė Melville'iui simbolišką pagarbą ir pakvietė suvaidinti epizodinį įžymybės, iš kurio ima interviu Jean Seberg herojė, vaidmenį. Vėliau iš Melville'io filmų mokėsi Honkongo Naujoji banga ir Johnas Woo. Claude'as Chabrolis, kurį Melville'is konsultavo dar kuriant „Gražuolį Seržą", 1996 m. pareiškė: „Esu įsitikinęs, kad „Bobas Lošėjas" yra ypatingas filmas. Jį reikia ilgai studijuoti, ir tada pamatysi kino paslaptį." Būsimieji prancūzų kino atnaujintojai garbino Melville'į už tai, kad net komerciniuose, konkretaus žanro savo filmuose jis sugebėjo išsaugoti didelę nepriklausomybės dozę. Ta nepriklausomybė pirmiausia pasireikšdavo netikėtais veiksmo ar dialogų nukrypimais, kurie iš pirmo žvilgsnio buvo visiškai nereikalingi filmui ir kuriuos vėliau taip pamėgo Franšois Truffaut. Filme „Bobas Lošėjas" („Bob le flambeur", 1955) taip pat juntamas režisieriaus susižavėjimas amerikiečių gangsterių kinu. Melville'is nesitenkino vien tik režisūra: jis buvo tikras autorius - filmo scenaristas, komentatorius, dekoratorius ir gamybos vadovas. Pagrindinis filmo herojus, tamsios praeities Bobas jau seniai nebesivelia į nešvarius reikalus. Jis atsidavė savo vienintelei aistrai - lošimui. Tačiau kartą, pralošęs daugiau nei turi, Bobas nusprendžia surengti dar vieną apiplėšimą... Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė prieštaringai vertintas aktorius Roger Duchesne'as. Ketvirtajame dešimtmetyje jis dažnai filmavosi kine, bet po karo buvo apkaltintas kolaboravimu ir jo karjera nutrūko.


Parengė Kora Ročkienė

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Auth, 2012-06-06 05:10

I simply derised to thank you very much once more. I'm not certain the things I might have implemented in the absence of the entire information revealed by you on such a topic. This was the fearsome scenario in my circumstances, nevertheless spending time with the very specialized style you processed the issue made me to leap over fulfillment. I will be happy for this support as well as wish you realize what an amazing job you're doing teaching the rest with the aid of your blog post. I know that you have never met any of us.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti