Kęstutis Šapoka: Jono Meko vizualiųjų menų centre praėjusių metų pabaigoje pasirodė pastaruoju metu lyg ir snaudusi Tarpdisciplininio meno sąjunga su performatyviu projektu. Tarp jų ir Jurgos Barilaitės videokūrinių peržiūra. Daug kam JMVMC ir LTMKS derinys buvo netikėtas. Vieniems šis netikėtumas buvo malonus, kitų nuomonė skeptiška. Kokie LTMKS strateginiai tikslai ir projektų pobūdis?

Darius Gerasimavičius: Pačiai LTMKS tai buvo gan netikėtas pasiūlymas. Lietuva stokoja parodinių ir komunikacinių erdvių, o čia atsirado puiki proga pristatyti kelis projektus (pvz., „Depo" muziejus), kurie jau senokai laukė viešumos ar vyko virtualia forma, keliavo po užsienį ir Vilniuje dar buvo nerodyti, kaip „Video ekranas".

Jurga Barilaitė: Labai paprasta: Meko centras turi gana geras technines sąlygas, o mes - projektų ir idėjų. Dauguma mūsų menininkų tikrai turi didžiulę pasirodymų nekomercinėse neinstitucinėse pankiškose erdvėse patirtį. Taigi įžengti į baltą erdvę tarp prabangių parduotuvių irgi gali būti savotiškas iššūkis.

K. Š.: Įdomus LTMKS statusas. Ši sąjunga kūrėsi kaip progresyvi atsvara tuometiniam stagnaciniam meno scenos instituciniam kontekstui. Apie dešimtmetį vyko gana intensyvi veikla. Vėliau ji tarsi išsikvėpė. Deimantas Narkevičius tos veiklos dešimtmetį projekte „LTMKS: Neinstitucinės veiklos dešimtmetis" pristatė/pastatė ŠMC kaip savotišką interaktyvų antkapį sąjungai. Dabar LTMKS vėl netikėtai prisikelia, ir daugelis tai supranta kaip kažkokį undergroundinį veiksmą, kenkiantį oficialiam instituciniam meno kontekstui? Ar dar vis veikia sąjungos neformalaus revoliucinio entuziazmo įvaizdis?

D. G.: Pati pradžia, matyt, buvo Dailininkų sąjungos raudonojo palikimo atsikratymas ir entuziastingos naujos kūrėjų bangos atsiradimas. Susikūrė institucija, kuri galėjo nors minimaliai tenkinti narių interesus, bet neturėjo nei materialaus turto, nei konjunktūrinio palaikymo Kultūros ministerijoje, kaip LDS. Programinis finansavimas buvo labai neženklus - pavykdavo surengti kelis projektus per metus. Daugelis menininkų išnaudodavo asmeninius meno rinkodaros sugebėjimus ar atsiduodavo į kuratorių rankas, minimas atvejis kaip tik puikiai tai atspindi. Ne paslaptis, kad tuo metu daugelis buvo ŠMC akiratyje, o pats Deimantas buvo vienas iš šios institucijos kuratorių ir menininkų. Minėta paroda tik siauru kampu atspindėjo sąjungos veiklą. Nors kalbama apie neinstitucinę veiklą, jau pats parodos pavadinimas ir eksponavimo vieta nurodė būtent į instituciją ir institucijų diktatą. Naujai iškylančios meno figūros tai įvertino puikiai ir sėkmę siejo su institucijomis. Daugelis 9-ajame dešimtmetyje kūrusių menininkų patys tapo instituciniais, o sąjunga ir toliau išliko mažai įtakinga, nors ir revoliucingai nusiteikusi. 2005-aisiais prasidėjo kiek aktyvesnis periodas: atsirado tinklalapis www.letmekoo.lt, padaugėjo sąjungos inicijuotų projektų, keletas spaudos leidinukų ir DVD katalogų. Tačiau neturint parodinių erdvių, kaip ir kūrimosi stadijoje, daugelis projektų būdavo realizuojami periferijoje ar site specific principu. Institucijos puikiai nusiurbdavo sąjungos menininkus, siūlydamos patrauklesnes sąlygas.

J. B.: Man patinka mūsų sąjungos ženklas (tarp kitko - tai Algio Lankelio ir Andriaus Novicko darbas), kuris buvo kurtas kaip tolstančių elipsių kombinacija ir išėjo panašus į paršelį - paradoksalu ir visai juokinga. Sąjungai kuriantis mus vienijo ne tik kūrybines idėjos, turėjom ir turim socialinių tikslų, kurių, deja, nesame pasiekę - tai realaus menininko socialinio statuso klausimas, honorarai už dalyvavimą projektuose, lengvatos kūrybinėms dirbtuvėms įsigyti ar nuomotis ir apskritai sąjungos patalpų klausimas.

K. Š.: JMVMC pristatytas projektas „Nuo idėjos iki reprodukcijos" (NIIR) skirtas performansams, bet kai kurie jų ištęsti laike - prasidėję realiu veiksmu atidarymo dieną bus pabaigti videojuostoje. Dviejų performansų festivalių - „Dimensijos 0" (1999) ir Dimensija 1" (2006) dokumentinė medžiaga - Lino Liandzbergio ir Džiugo Katino kuruojamame projekte „performa.doc" - irgi savotiškai įsilieja į NIIR? Atrodo, kad šiame projekte svarbus laiko ir veiksmo santykis.

D. G.: Visiškai teisingai. Čia svarbiausia idėja, kuri turi šansą tapti meno kūriniu arba juo tampa. NIIR svarbus meninis procesas su visais jo džiaugsmais ir nusivylimais, kur svarbiausia - menininko asmeninės patirtys. Čia sunku rasti simuliuojamą ar šaltą mainstream'ą, madų vaikymąsi, agresyvų kuratorinį diktatą. NIIR tęstiniame projekte performansas yra daugiau kaip kūrybos priemonė greta visų kitų: vaizdo, fotografijos, garso, instaliacijos ir t.t.

K. Š.: Kokia „Depo" muziejaus idėja? Muziejus oficialiai buvo atidarytas jau pernai gruodžio 19 d. per NIIR atidarymą. Tai juridinis institucinis vienetas ar grynai konceptualaus projekto idėja fluxus dvasia?

D. G.: Fluxus buvo tik perkerpant juostelę į prieangį. „Depo" („Depozicinis muziejus-galerija-tarpdisciplininio meno informacinis centras") - juridinis kūrybinės sąjungos vienetas. Menininkas, teikdamas savo meno kūrinį, jį įkainuoja ir patiki „Depo", tapdamas akcininku. Institucija rūpinsis sauga, sklaida, informavimu ir meno komercija. Šiuo metu sukaupta daugiau kaip 30 kūrinių, akcininkų skaičius auga.

K. Š.: Girdėjau, kad Evaldas Jansas yra pardavęs kūrinių Nacionalinei galerijai, o tuo pačiu metu dalyvauja kažkokio neaiškaus, neva kritikuojančio Nacionalinės galerijos
oficioziškumą, muziejaus veikloje.

D. G.: Kuo daugiau galerijų ir muziejų, tuo geriau. Menininko tikslas - kuo plačiau paskleisti savo menines idėjas. Deponavimas - viena tinkamiausių formų renkant kolekciją amžinos finansavimo krizės mene akivaizdoje.

J. B.: Aišku, kad kuo daugiau meno lauko dalyvių, tuo didesnės galimybės gyventi iš savo darbo. Mūsų meno bendruomenė ir taip labai susiskaldžiusi ir apatiška - iš čia ir skeptiškas požiūris į mūsų sąjungą - atseit, kuo daugiau organizacijų, tuo į daugiau dalių teks dalintis valstybės finansavimą. „Depo" muziejuje bent jau gali nusistatyti savo kainą, ir niekas nesako, kad mes tau galime mokėti tik tiek mažai, bet tau garbė ir t.t. Nes perkant darbus pirmiausia apeliuojama į menininko savigarbą. Na, juk garbė patekti į vietą su žodžiu „nacionalinis". Atsiranda toks dalykas kaip dempingas...

K. Š.: „Video ekranas" pristato penkių menininkų videokūrybą - autorines videoperžiūras. Visai neseniai buvome susirinkę į Jurgos videokūrinių peržiūrą. Jurga, kokias temas lieti ar kokias formalias problemas sprendi savo darbuose?

J. B.: Menininko padėties, misijos, asmeninės satisfakcijos, moters - mamos - dukros - menininkės temas, tyrinėju įvairių medijų išraiškos galimybes, bandau įvairias emocinio poveikio žiūrovui priemones, vizualių simbolių, vaizdinių galią ir ribas. Paliečiu sąmoningą apsiribojimą, nesąmoningą vitališkumą. Socialinę ir visuomeninę tematiką - tik tiek, kiek tai veikia mano, kaip menininkės, vietą šiame pasaulyje.

K. Š.: Ką atsakytum į tai, kad ankstyvieji kūriniai - „Būtinoji gintis" ir „Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros" yra lyg ir grynesnės formos - videoperformansai, o vėlesni kūriniai labiau krypsta į formos įmantrybes?

D. G.: Taip... Ar tai sąmoningas žingsnis?

J. B.: Sudarinėdama savo videofilmų programą aš leidausi į kompromisus ir galbūt tai neišėjo į naudą darbų poveikiui, nes visi vėlesni darbai, išskyrus gal „P. ir P. Šešėlius", yra instaliacijos dalys. Parodyti kaip filmai jie tapo tarsi per daug sureikšminti, tuo tarpu instaliacijoje demonstruojami vienu metu veikia tarpusavyje. Taip susidaro daugiaprasmiškesnis vaizdas ir atsiranda mintis, o tam tikras formalizmas yra sąmoningas. Man rūpi galimybės sukurti skirtingus dalykus pagal tam tikrą estetiką, tam tikrą meno stereotipą: tai kaip šešėlių teatro ar striptizo klubo estetika - ponas ir ponia šešėliai, ar literatūrinio pasakojimo „Mažajame Chose", kino filmo stereotipas, kai akyje matoma tai, ką mato akis. Arba ankstyvosios videomeno estetikos kanonai „Tykutyje" ar „Paveiksle" - tai galimybės panagrinėti visai paprastus ir banalius simbolius - klaidžiojantis kameros žvilgsnis medžių lapijoje ar virpantis lietuviškas peizažas. Arba kaip paskutiniame mano darbe „Baltarusiški tapetai" - absoliuti antiestetika ir nešvara... Atsitiktinis kadrų permetinėjimas, sugretinimas ar sulėtinimas - ką labai mėgsta lietuviškos televizijos pseudorealybės laidose. Taigi aš sąmoningai stengiuosi naudoti stereotipiškus, atpažįstamus vaizdinius ir kanonus.

K. Š.: Kas inspiravo kūrybai anksčiau ir kas dabar?

J. B.: Man atrodo, kad vizualus menas stiprus tuo, kad kūrinys žiūrovą informuoja akimirksniu. Man tai - inspiracija kurti. Būna paveiki akimirksnio emocija, dažnai - tam tikras vaizdinys, dažniausiai iš asmeninės patirties. Na, dabar gal daugiau esu linkusi koncentruotis į darbų turinį, šiaip esu visiškai neartikuliuotas emocijų ir prieštaravimų kamuojamas žmogus. Pirma darau, paskui galvoju, todėl tenka pasitikėti pirmine emocija. Tikiu, kad esu tam tikras „indikatorius" ir galiu kažką savito pranešti pasauliui - gal skamba banaliai ir per daug romantiškai. Dažnai man pirma mintis būna švari, o po to jau apauga ir kitomis prasmėmis.

K. Š.: Koks tavo videokūrinių santykis su lietuviška tapyba?

J. B.: Tapybos galimybių ribos ir asmeninis santykis su tapybos vizualumu - viena iš pagrindinių temų mano kūryboje. Tai, kad tapyba veikia akimirksniu, bet tuo pat metu negali judėti ir negali kalbėti, paskatino mane imtis videokameros. O todėl, kad videoraiška neturi rankomis paliečiamo kūno, tenka naudoti instaliacinę sklaidą arba vėl grįžti prie rankomis kuriamų dalykų. O lietuviškos tapybos terminas man išvis nepriimtinas. Anksčiau pati dažnai sakydavau - lietuviška ekspresionistinė tapyba. Manau, tai tuščias terminas - dailės akademijos dėstytojų sukurtas stereotipas.

K. Š.: Kaip reaguoji į dailės kritikų vertinimus? Pavyzdžiui, Alfonso Andriuškevičiaus tekstas apie „Būtinąją gintį"? Ar su viskuo sutinki?

J. B.: Pats žinai, kad labiausiai užgauna abejingumas arba kai lieki nepastebėtas, o ne kritika ar pelnyti/nepelnyti pagyrimai. Aišku, gerbiu Andriuškevičių ir jo pažiūras. Jis, tarp kitko, irgi stengiasi suteikti tam tikrus ryškius rėmus savo tekstams, todėl rašydamas punktais kartais gana vienpusiškai išnarsto išsikeltą problemą. O šiaip apie mane dažniausiai rašo žmonės, kurie gerai mane pažįsta. Ką gali padaryti tokioje mažoje menininkų bendruomenėje - pas mus iš viso maža kritikos. Matyt, kam nepatinka, tas visiškai nekritikuoja ir nediskutuoja.

K. Š.: Ar tie vertinimai kaip nors paveikė tavo kūrybą, ar veikia dabar? Peržiūros metu beveik niekas nekritikavo. Kaip manai - ar dėl to, kad visiems patiko, ar visus įpareigojo tavo statusas?

J. B.: O tu, matyt, irgi norėjai likti mandagus ir nekritikavai? O dabar, apeliuodamas į mano kažkokį mistišką „statusą", nori palyginti mano radikalumo stoką ir savo jaunatvišką maksimalizmą? Matai, aš iš tikrųjų nenoriu šokiruoti žiūrovo, noriu pati gauti ir teikti teigiamų emocijų - tuo mes skiriamės. Nežinau, ar matei Makarevičiaus darbą su besikeikiančio dieduko balsu arba Janso tapybą užpakaliu, krauju ir myžalais... Buvau sugalvojusi kiek drastiškesnių performansų ir aš, bet vis dėlto jų nepadariau. Matyt, mene turiu daugiau tabu, negu tamsta.

K. Š.: Ar laikai save klasike?

J. B.: Šiaip man 36 metai, aš ką tik išmesta iš youngartist puslapio archyvo. Lietuviškoje meno scenoje sukuosi nuo kokių 24, taigi esu šiek tiek žinoma ir turiu nemažai įvairios patirties ir ambicijų, bet kuriu nedaug ir priešokiais. Aš ne lakūnas, kad jau būtų laikas į pensiją, taigi jei dar nesu klasike, tai ja būsiu. O jei rimtai, manau, kad yra keletas darbų, kuriais užsidėjau tam tikrą štampą ar galbūt susikūriau tam tikrą įvaizdį, kurį man pačiai sunku peržengti.

K. Š.: Koks tavo požiūris į tokią marginalų kompaniją (išskyrus Jansą) „Video ekrano" peržiūrų cikle? Į jaunesnius videomenininkus?

J. B.: Na, aš įžvelgiu ir daug panašumų, ne tik skirtumų. Pirmiausia - tai subjektyvizmas ir savieksploatacija, ganėtinai sureikšmintas požiūris į „neįmanomą menininko misiją". Galbūt tu ir Zagorskas labiau saviironiški, daugiau suformuoti pankiškos jackass stilistikos. Na, kai kurie filmukai anekdotai man pasirodė pernelyg tiesmuki. Turiu omeny „Pasveikinimą Kuizinui". Man daug įdomiau kovą su autoritetais atskleidžia „sisiojimo" ant visokių vaizdinių idėja. Beje, „sisiojimas" - labai paveikus vaizdinys. Ir šiaip man svarbiau požiūrių įvairovė, nei kritikavimas. Gal čia mano, kaip pedagogės, patirtis, o gal ir gyvenimas daro savo.

K. Š.: Na, manau, kad vis dėlto gudriai iškaulijau kažką panašaus į pagyrimą mums su Zagorsku. Ačiū už pokalbį.

„7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23