Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Naujas džiazas iš Europos


Pirmą kartą Lietuvoje - britų kontraboso virtuozas Barry Guy


Algirdas Klova

Share |
Barry Guy. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Jau ne pirmą kartą viešoji įstaiga „Thelonious" džiugina labai modernaus džiazo projektais. Jos dėka girdėjome Matthew Shippą ir Williamą Parkerį, Roy Campbellą, Jemeelą Moondocą, Davidą S. Ware'ą ir daugelį kitų Niujorko ir Europos avangardinio džiazo garsenybių. Sekmadienio vakarą (sausio 11 d.) Šv. Kotrynos bažnyčioje galėjome išgirsti vieną iškiliausių anglų avangardo muzikų, britų improvizacinio džiazo maestro ir „London Jazz Composers Orchestra" ilgametį lyderį, kontraboso virtuozą Barry Guy.

Šis muzikas improvizuoja solo ir su įvairiais kitais instrumentininkais, kuria ir atlieka kamerinę muziką, rašo kūrinius ir groja su dideliais orkestrais. Barry Guy yra įkūręs ir vadovavęs daugeliui Europos muzikinių kolektyvų ir orkestrų - „The Orchestra of St. John's Smith Square", „City of London Sinfonia", „Monteverdi Orchestra", „The Academy of Ancient Music", „Kent Opera", „The London Classical Players" ir kt. Pats žinomiausias yra 1972 metais jo įsteigtas kolektyvas - „London Jazz Composers Orchestra", kuriame daug metų grojo visas Europos naujojo džiazo elitas: Derekas Bailey, Paulas Rutherfordas, Howardas Riley, Trevoras Wattsas, Evanas Parkeris, Tony Oxley ir daugybė kitų. Kaip kompozitorius, Barry Guy yra gavęs Didžiosios Britanijos Karališkosios filharmonijos bendrijos apdovanojimą bei „Choc de l'Année" pagrindinį prizą Prancūzijoje. Žinoma, jo pavardė puikuojasi ant daugybės vinilinių ir kompaktinių plokštelių viršelių. Sunku būtų tinkamai įvertinti didelį Barry Guy meistriškumą ir indėlį į kontraboso valdymo technikos ištobulinimą. Tikrai, iš tradicinių kontraboso garso išgavimo būdų nedaug kas beliko. Jei ir matome Barry griežiant stryku, tai dažniausiai kitaip, nei esame įpratę matyti ir girdėti. Be to, šio instrumento stygos dažnai užgaunamos įvairaus dydžio būgnų lazdelėmis, kitokiais daiktais.

 

Net labai spontaniškoje, energetiškai stiprioje, o kartais net gana drastiškoje muzikoje juntama labai aiški, apgalvota ir suprasta muzikinė forma. Groti solo kontrabosu, net ir šiek tiek pasitelkus elektroniką, kad ir labai netradicinę, naują ir sunkiai suprantamą muziką, kuri, atrodytų, nevaržo tavęs jokiais nusistovėjusiais kanonais, yra išties nelengva. Visos Vilniuje atliktos solo kompozicijos minties reiškimo ir atlikimo technikos būdais buvo tikrai skirtingos ir meniškos. Ypač gražiu skambesiu išsiskyrė pizzicato atliekamos Barry Guy kompozicijos.

Įpusėjus koncerto pirmajai daliai, scenoje išvydome dar vieną avangardinio džiazo grandą, tik jau šiaurietį - saksofonininką Matsą Gustafssoną; jis nei energija, nei išradingumu nenusileido didžiajam maestro. Du muzikai, dvi skirtingos kultūros ir edukacijos, du solistai, o kartu ir ansamblinio muzikavimo meistrai. Kokie jie skirtingi, bet ir panašūs, kaip gražiai jie kuria bendrą muzikinę visumą! Skambėjo duetai, kuriuose buvo panaudoti saksofonai ir dar toks paties Gustafssono išrastas fleitofonas - populiariai tariant, fleita su saksofono pūstuku, turinti labai gražų minkštą tembrą. Mūsų reklaminėje spaudoje šis švedų muzikas buvo pristatytas kaip punk muzikos atstovas... Kažkiek tiesos tame yra, nes būdamas jaunuolis Gustafssonas yra muzikavęs šio stiliaus grupėje, bet labai greitai pasirinko naująjį džiazą ir, ko gero, ilgam.

Antroje koncerto dalyje prie jau minėtų muzikų prisijungė ir Lietuvos džiazo meistrai: saksofonininkas Liudas Mockūnas, trombono virtuozas Skirmantas Sasnauskas, bosininkas Eugenijus Kanevičius bei „mušikas" Arkadijus Gotesmanas. Išties buvo galima žavėtis šių muzikantų virtuoziškumu, energija, kūrybine išmone ir drąsa. Jie tikrai nebuvo prastesni už pagrindines koncerto žvaigždes. Puikus buvo Liudo Mockūno ir Barry Guy duetas. Tiesa, mūsų lietuviškasis džiazas, kad ir labai naujas ir šiuolaikiškas, yra kiek švelnesnis už tą, kurį kartais bandė primesti svečiai. Ypač gražiai skambėjo Skirmanto Sasnausko trombonas, išradingai - Arkadijaus Gotesmano perkusija, gražiu tembru išsiskyrė Eugenijaus Kanevičiaus kontrabosas.

Malonu, kad mūsų džiazo meistrai dar kartą savo meistriškumu įrodė, kokio aukšto lygio yra Lietuvos džiazas.

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

TPSUbnwGqAdWasnks, 2012-01-09 02:10

This piece was cognet, well-written, and pithy.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti