Tiems, kurie domisi prancūzų kino dabartimi, - dešimt garsių paskutinių metų filmų. Jie atspindi šiuolaikinio prancūzų kino temų, žanrų, stilių ir, žinoma, autorių įvairovę. Ne, nepaisant nieko, prancūzai išsaugojo pagarbą autoriniam kinui ir, matyt, nežada jo iškeisti į trumpalaikius komercinius blizgučius. Prancūzų kine vis dar galima eksperimentuoti, puoselėti savitą stilių. Režisieriai vis dar pasitiki ne tik gražiais, bet ir protingais, holivudinių įžymybių nemėgdžiojančiais aktoriais. „Žiemos ekranai" pirmiausia yra skirti tiems, kurie iš kino laukia ne tik patogios ir gana pigios pramogos, bet pasvarstymų apie meno ir apskritai gyvenimo grožį ir prasmę. Gal kam nors tai pasirodys šiek tiek senamadiška, bet juk nauja yra gerai pamiršta sena. Prisiminus, kas pastaruoju metu dominuoja Lietuvos kino teatrų repertuare, galima tvirtinti, kad „Žiemos ekranai" siūlo filmus ne komiksų ir kompiuterinių žaidimų mėgėjams apie dirbtinius ir niekad nesuaugančius personažus, o filmus žmonėms ir apie žmones. Šiame numeryje pristatome naujų filmų programą. Kitos savaitės „7md" skaitykite apie klasikinių prancūzų filmų retrospektyvą.

Prancūzų kino festivalį „Forum Cinemas Vingis" kino centre (vėliau jis persikels į „Skalviją" bei į Kauną ir Panevėžį) sausio 22 d. atidarys Samuelio Benchetrit filmas „Visada svajojau būti gangsteriu" („J'ai toujours revé d'etre un gangster", 2008). Jo herojai - įvairūs nevykėliai, nusikaltėliai, aukos. Režisierius prisipažįsta, kad filmą įkvėpė Martino Scorsese's kriminalinės dramos bei Jimo Jarmuscho „Kava ir cigaretės" (pastarojo motyvus primins dainininkų Arno ir Alaino Bashungo suvaidinta istorija). Nostalgišką filmo nuotaiką paryškina ne tik nespalvota juosta, bet ir prancūzų kino veteranai Laurent'as Terzieffas, Jeanas-Pierre'as Kalfonas, Jeanas Rochefort'as. Pagrindinį moters vaidmenį filme sukūrė Anna Mouglalis.

Debiutantės Ursulos Meier filme „Namai" („Home", 2008) vaidina Isabelle Huppert. Jos herojė su šeima gyvena nuošaliame name, šalia kurio pradėta tiesti greitkelį. Šeima vertina vienatvę. Ar greitkelis privers jos narius keltis į kitą vietą? Filmas pernai buvo parodytas Kanų festivalio „Kritikų savaitės" programoje ir sulaukė palankių atsiliepimų.

Dar viena parabolė apie šiuolaikinį gyvenimą „Parkas" („Parc", 2008) buvo rodytą Venecijos kino festivalyje, bet Prancūzijos ekranuose pasirodė tik šią savaitę. Pasak režisieriaus Arnaud des Palliêres, „filmas pasakoja apie amžinus dalykus: turtingieji bijo vargšų ir saugosi kaip tik gali". Filmo herojus Žoržas (Sergi Lopez) su šeima gyvena uždaroje privačių namų teritorijoje. Žoržas kasdien eina į darbą, myli savo žmoną, sūnų, šunį, sekmadieniais lanko mišias. Polis yra jaunas, turtingas, gražus. Bet jį kankina prieštaravimai. Supykęs ant vakarietiško pasaulio, Polis suranda naują gyvenimo prasmę: sugriauti vakarietišką laimės idealą. Kaimynas Žoržas bus ideali auka...

Režisieriaus Serge'o Bozono filmą „Prancūzija" („La France", 2007) prancūzų kritikai pavadino mažuoju šedevru, stebuklu, novatorišku kūriniu, balansuojančiu tarp melancholiškos baladės ir humanistinės parabolės. Šis filmas nukels į 1917-ųjų rudenį. Filmo herojė Kamilė (Sylvie Testud) gauna laišką iš fronto. Vyras rašo, kad jie turi skirtis. Moteris nori suprasti, kas atsitiko, ir išsirengia pas vyrą. Kad patektų į frontą, ji turi apsimesti vyru. Netrukus ji prisijungia prie atsitiktinai sutiktų kareivių. Prasideda neįprasta kelionė, kuri herojei baigsis netikėtai - tikrosios Prancūzijos atradimu.

Philippe'o Ramoso filmas „Kapitonas Ahabas" („Capitaine Achab", 2008) - tai dar vienas bandymas įminti vieno svarbiausių visų laikų romanų - Hermano Melville'o „Mobio Diko" mįslę. Knyga buvo ne kartą ekranizuota, bet prancūzų režisieriui pavyko sukurti originalią versiją. Filmas prasideda 1840 m. ir pasakoja banginių medžiotojo kapitono Ahabo gyvenimo istoriją. Filme vaidina Denis Lavant'as, įkūnijęs ne vieną Leos Caraxo filmo personažą.

Prancūzai mėgsta Taivano režisierių Hou Hsiao Hsien, kurio filmai pasižymi ypatingu poezijos ir laiko pojūčiu. Ta meilė yra abipusė, nes režisierius dažnai kuria bendros gamybos filmus kartu su prancūzais. Tačiau tik dabar jis pasiryžo sukurti pirmą savo filmą Paryžiuje. „Raudonojo baliono kelionės" („Le Voyage du ballon rouge", 2008) išeities tašku tapo raudono baliono nuotykiai. Hou Hsiao Hsien sukūrė savotišką variaciją Albert'o Lamorisse'o klasikinio filmo „Raudonas balionas", kuris 1956 m. buvo apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele", tema. Naujojo filmo herojus yra septynerių metų berniukas - fantazuotojas Simonas. Jo mama Siuzana (Juliette Binoche) yra lėlininkė, ji rengia naują spektaklį ir neturi laiko sūnui. Berniukas susidraugauja su savo globėja - iš Taivano kilusia Son Fan. Ji studijuoja kiną ir yra tokia pat svajoklė.

Prancūzijoje kurtą japonų režisieriaus Nobuhiro Suwa filmą „Tobula pora" („Un Couple parfait", 2006) jau kelis kartus rodė LTV. Tačiau meilės Paryžiui ir prancūzų Naujajai bangai kupinas pasakojimas apie nusprendusius išsiskirti Nikolia ir Mari (Valeria Bruni-Tedeschi ir Bruno Todeschini), kurie po ilgos pertraukos grįžta į Paryžių, į draugų vestuves, vertas didelio ekrano.

„Padėk sau, ir Dievas tau padės" („Aide-toi, le ciel t'aidera", 2008) - taip tvirtina juodaodė keturių vaikų motina Sonia (Félicité Wouassi). Dangus jai užgriūva ant galvos tą dieną, kai išteka duktė. Pagalbos ranką ištiesia kaimynas Roberas (Claude Rich), už kurį baltesnio vyriškio, ko gero, negalima rasti. Tačiau gyvenime nieko nebūna už dyką... Režisieriui Franšois Dupeyronui prancūzų kritikai nesigailėjo komplimentų už nepaprastai tiksliai perteiktą moteriškumo esmę, puikius aktorius ir optimizmą.

Philippe'as Garrelis užima ypatingą vietą prancūzų kine. Šis buvęs „Cahiers du cinéma" kritikas nuolat deklaruoja ištikimybę Naujosios bangos tradicijai. „Ties aušra" („La Frontiêre de l'aube", 2008) - naujausias jo filmas. Pernai jis buvo rodytas Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Mėgstamos Garrelio temos - neįmanoma meilė, visiška vienatvė ir savižudybės trauka - atsispindi ir šiame pasakojime apie vienišą kino žvaigždę. Karol (Laura Smet) vyras išvykęs, jis dirba Holivude. Jaunas fotografas Fransua (Louis Garrel) gauna užsakymą nufotografuoti aktorę. Jie tampa meilužiais ir kelioms savaitėms persikrausto į viešbutį... Režisierius sako, kad šio nespalvoto filmo idėja gimė iš Theophile'o Gautier novelės „Dvasia", pasakojančios apie jauną savižudę, kuri atsispindi veidrodyje.

Lietuvių sinefilai dažnai žiūri ankstyvuosius, dar tėvynėje kurtus gruzino Otaro Joselianio filmus. „Žiemos ekranai" suteiks retą galimybę pamatyti naujausią režisieriaus filmą „Sodai rudenį" („Jardins en automne", 2006). Filmo herojus - buvęs ministras, kuris atsiduria gatvėje. Jis vėl lenkia taurelę su senais sėbrais, virsta į buvusių meilužių lovas, glaudžiasi po mylinčios mamos sparneliu. Kitaip tariant, džiaugiasi laisve ir leidžia sau svajoti. Galbūt vienas iš jo pašaukimų - būti sodininku?

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16