Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

„Vartų" televizija, jūsų dėmesiui


Paroda „Popierinis ekranas" galerijoje „Vartai"


Danutė Gambickaitė

Share |
Kristina Šepetytė. Piešinių dienoraštis. 2008 m.
Ši paroda, dar jos nemačius, skambėjo nepretenzingai, todėl ir požiūris į ją turėtų išlikti panašus.

Mūsų sąmonė, tik išgirdusi žodį „piešinys" ar „eskizas", tarsi koks mechanizmas susiranda filtrą (pritaikytą suvokti mažesnės apimties, užmojų kūrinius) su didesnėmis skylutėmis, kurios automatiškai į smegenis praleidžia daugiau prastesnės kokybės informacijos. Kitaip tai pavadinčiau nusiteikimu. „Popierinis ekranas", kaip jie patys teigia, „kviečia pasinerti į Lietuvoje dar menkai pažįstamą šiuolaikinio piešinio pasaulį - parodoje (...) bus atspindimas impulsyvus ekrano, sąmonės ir popieriaus lapo santykis". Ir tikrai tas ryšys šioje parodoje atsispindi ne taip jau ir prastai.

Autoriai - Andrius Zakarauskas, Domas Noreika, Kristina Šepetytė, Linas Jablonskis, Gintaras Makarevičius. Pirmieji trys - jaunosios kartos atstovai, proteguojami galerijos „Vartai", čia, be jokios abejonės, nieko blogo, galerija ir turi proteguoti, labai logiškai atrodo ir šalia eksponatų besimėtantys popieriaus lapai su darbų kainomis, viskas sutvarkyta kaip dera padoriai galerijai. Tik eksponuojami darbai ne tokie jau ir įprasti - piešiniai (eskizai). Ši kūrybinio potencialo išraiška nepelnytai nuvertinama ir pamirštama, nes dažniausiai tai tiesiog kokio nors didesnio kūrinio parengiamoji schema ar netikėtos minties vizualizacija. Tai impulsyvi, intymi kūryba, reikalaujanti specifinio žvilgsnio, suvokimo.

Ekranas, sąmonė ir popieriaus lapas. Kaip redukuojamas mūsų suvokimas? Gintaro Makarevičiaus „TV žiūrėtojai" sukurti pagal panašią schemą, kaip ir Velasquezo drobė „Meninos". Žiūrėtojas (mes), veidrodis, atspindintis ne mus (kokia apgaulė), ir paveikslo veikėjai, žiūrintys tiesiai į tuos (veidrodžio palytėtuosius) ar į mus? Panaši ir G. Makarevičiaus darbo „TV žiūrėtojai" schema, ji, beje, būtų visiškai demaskuota, jei dingtų pavadinimas. „Žiūrėtojų" akys įsmigusios į mus, o gal į ekraną, kurio paslaptingą buvimą liudija pavadinimas ir išplėstos, išsprogintos akys. Lieka neaišku, ar tas ryšys su ekranu čia slypi todėl, kad G. Makarevičius ėmė ir nupaišė televizorių arba ėmė ir sulydė dvi erdves: mūsų (su visom sąmonėm) ir ekrano (žinoma, su nesąmonėm).

Lino Jablonskio piešiniai (jų parodoje bene daugiausia) ryšį tarp ekrano, sąmonės ir popieriaus lapo iliustruoja tiksliai taip (jokiu būdu nesakau, kad geriau už kitus), kaip parodos paantraštėje ir įvardyta. Ekranas ir vaizdas ant popieriaus, praleistas pro mūsų sąmonės prizmę. Anglijos karalienė, kaubojai, teniso žaidėjai, įvairiausių reklamų vaizdiniai su nedidelėmis teksto nuotrupomis, sujungti su simultaniškai susipynusiomis figūromis, piešiamomis dažniausiai be jokios tvarkos, labai primena Raymondo Pettibono kūrybą. Žinoma, R. Pettibono darbai peržengia piešinio ar eskizo stadiją, bet ironiškas aplinkos suvokimas ir tas pats impulsyvus žvilgsnis, jo perkėlimas į popieriaus lapą pasitelkiant komikso išraiškos priemones neleidžia atitrūkti nuo piešinio, eskizo įvaizdžio. R. Pettibono kūrinių veikėjai, taip pat kaip ir L. Jablonskio, pamatyti ekrane. Animacinių filmų personažus, vesternų herojus beveik visada lydi užrašai, jie tarsi įprasmina darbą, pripiešia jam savitą grimasą. Įrašas įtraukia į kūrinį naujus veikėjus, reiškinius, įvykius, kurių egzistavimą liudija tik ant darbo užrašytas tekstas. Taip dažnai tarsi pateisinamas reprodukuotas objektas arba atveriamas kitas, nepavaizduotas, o tik užrašytas siužeto vingis. Sukuriama dar viena paralelinė erdvė, kurią atrasti ir įsivaizduoti įmanoma tik dėl teksto. Net ekspozicija sudėliota panašiai, kaip mėgsta R. Pettibonas, be jokios plika akimi įžvelgiamos tvarkos.

Kristina Šepetytė žaidžia sintetinėmis flomasterių spalvomis, taip įsivaizduodama ryšį tarp ekrano ir popieriaus. Jai nelabai svarbūs objektai. Eskizuojamųjų veidai - vienodų, kiek humanoidiškų veido išraiškų. Tačiau tik spalvos jos piešiniuose ir stebina (turiu omenyje bendrą parodos kontekstą), visa kita, bevartant eskizų dienoraštį, tarsi išblanksta ar pabosta; nejučia išgeriančių jaunuolių, porelių vaizdai tarsi susilydo į vieną sintetinių spalvų gniutulą, gal čia, toje nuobodulio estetikoje, ir yra the point. Jei taip, atsiimu savo žodžius.

Gal ir nebloga ta paroda, jei namuose nepamiršti stebuklingojo filtro, kitaip gali ir nesuprasti. Kaip vienas piktas dėdė lakuotais batais, per kelias sekundes (nemeluoju) fenomenaliai peržvelgęs itin „didelio" mastelio Lino Jablonskio piešinius ir paspringęs, gal dėl kainų?

„7 meno dienos“ Nr.2 (831), 2009-01-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

EzyDPmIzAGx, 2012-08-14 15:58

Oba, nesitikejau, kad liauivtskes video bus, o pamates pirma komentara net nesupratau kokia cia kalba DDDDD

odefbYgOmbOXfc, 2011-10-24 07:15

Reading this makes my decisions easier than tkanig candy from a baby.

ir, 2009-01-20 20:28

prie ko tas juodais lakuotais batais kur uzspringo............gal cia rasyta ''sveikatos'' zurnalui.....

nesupratau, 2009-01-17 10:15

Nieko nesupratau, tai kur ta televizija?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti