Gaila tik, kad spaudos pranešimai apsiriboja pompastika: „Pirosmanis yra Gruzijos nacionalinis turtas, tapęs savo šalies dvasią ir miręs skurde, atrastas susidomėjus primityviuoju menu, nepaprasto talento savininkas.” Apie meną tarsi pamirštama pakalbėti. Koks jis? Kaip atsiskleidžia talentas? Kuo jis ypatingas? Juk Pirosmanis toks svarbus ne todėl, kad buvo neturtingas. Nesakau, kad tai visai nesvarbu, tik norėtųsi kitur sudėti akcentus. Juk kultūra nėra naujas šampūnas ar popdainininkas, kur būtina šaukti, koks jis nuostabus. Yra geresnių argumentų aplankyti parodą nei rinkodariniai, todėl tušti šūkiai. Nors jei dėl to kūrinius pamatys daugiau žmonių, tarsi nėra ko purkštauti. Bet ar tikrai skambios frazės užkabina? Ypač turint galvoje jų kiekį?

Prieš pat Naujuosius atsivėrė proga pamatyti kone žymiausio XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Gruzijos menininko darbus gyvai. Kokia tai patirtis? Kaip kūriniai atrodo patys savaime, be susižavėjimo primityvizmu šleifo ir be primygtinio šlovinimo?

Garsi menotyrininkė, meno pasaulio mitų dekonstruotoja Griselda Pollock yra aprašiusi Vincentą Van Goghą populiarinančią retrospektyvinę parodą, kur darbai buvo surikiuoti chronologiškai ir žiūrovui suteikta galimybė sekti kūrybos plėtojimosi beprotybės link eigą. Taip vėlgi buvo pabrėžtas pasakojimo pikantiškumas, pagelbėta genijaus mito konstravimui, o ne sutektas dėmesys į pačius kūrinius. Kalbant apie šią parodą, smagu, kad darbai trijose salėse sugrupuoti ne chronologiškai, o pagal temas. Pirmojoje - žmonės ir šventės, antrojoje - žvėrys, o trečiojoje - sunkiau apibendrinami, tiesiog menininkui didesnį įspūdį sukėlę vaizdai, pavyzdžiui, krūtininga moteriškė, sėdinti už stalo su alaus bokalu rankoje.

Ekspozicija gana tiršta, bet tai ne trūkumas, nes pritinka prie savamokslio menininko elgesio su erdve. Nors tapybos darbų formatai nėra jau tokie maži, žvėris ar žmones jis įkomponuoja taip, kad vos tilptų į rėmą. Ir stirnai, ir šernui, ir moteriai su skėčiu drobėje yra beveik ankšta lyg kuklioje trobelėje. Taip pasiekiamas maksimalus intymumas su tapomu objektu, matyti, kad dirbant visas dėmesys buvo sutelktas į jo atvaizdą. Aš tai šifruoju kaip pagarbą atvaizdui ir jo galiai. Padidinta vaizdo reikšmės svarba kilo ne vien tik iš kuklių galimybių (menininkas ne visuomet turėdavo pinigų dažams, o tapė ant klijuotės, nes ji pigesnė), bet ir iš tuo laiku (1862-1918) gyvavusio atvaizdo suvokimo. Ir fotografija, ir paveikslai turėjo fiksuoti tai, kas svarbu: reikšmingi vieši ar asmeniniai įvykiai (krikštynos, derliaus nuėmimo šventės), įspūdingi vaizdai (didingi žvėrys ir kt.). Kurti atvaizdą mokėjo ir galėjo ne bet kas. Tapymo veiksmas pasižymėjo rituališkumu, todėl visa, ką vaizduoja menininkas, atrodydavo savotiškai pakylėta ir jau savaime svarbu.

Bent jau taip atrodo žvelgiant į apibendrintų formų Pirosmani kūrinius. Jie primena ankstyvąją bevardę sienų tapybą arba rankų darbo (nekompiuterinę) autorinę animaciją, kur svarbu, kad keli potėpiai išsakytų ir praeities, ir numanomą ateities veiksmą.

Kaip ir kitų primityvistų darbuose, Pirosmani tapyboje yra sutirštinti ryškiausi veikėjų bruožai. Jei moteris krūtininga, tai pirmiausiai ir matyti. Jei vaizduojamas rylininkas, tai rylai bus skirtas beveik didžiausias paveikslo plotas. Antai stirna prie upelio stovi įsirėmusi į užpakalines kojas, kaip tik todėl jos galinis klubas toks perdėtai išreikštas. Atvaizdas tarsi balsiai sako: „Štai, pažiūrėk, kaip ji stovėjo” arba „matai, kokie jie buvo liūdni tą dieną, kai pas juos lankėsi rylininkas, nors stalai buvo gausiai nukrauti gėrybėmis”. Tai, mano galva, ir yra primityviosios tapybos grožis - labai aišku, kas norima pasakyti, papasakoti. O kadangi pasakojama atvirai, tai daroma labai nuoširdžiai ir atsakingai.

Menininko, paprasto miestuko gyventojo, amžininkai mini, kad vienu metu jis buvo susižavėjęs aktore Margarita iš Prancūzijos. Po daugelio metų pasakojimai gali meluoti, bet tik ne Pirosmanio sukurtas Margaritos atvaizdas. Dainininkė ir šokėja pavaizduota didžiulė, balta kaip nuotaka ir nuoširdžiai graži. Sunku net apibūdinti, kur tos didžiulės moters grožis, bet už jos plytintis dangus su pažemintu horizontu ir aplink zujantys paukšteliai akivaizdžiai patvirtina Margaritos didingumą ir menininko susižavėjimą. Dar sklando legenda, kad Pirosmanis, sukaustytas Margaritos grožio, tiesiogine šio žodžio prasme apipylė ją gėlių jūra. Gal iš ten ir kilo Alos Pugačiovos dainuojama, kažkada labai populiari daina apie milijoną raudonų rožių. Legendoms, kaip ir Pirosmanio tapybai, ne tiek svarbu tiesa, kiek mintis ir jausmas, kuris lydi išminties link. Nors jo tapyba nuo laiko patamsėjusi (o gal menininkas ir tyčia savo atvaizdus skandindavo slėpininguose šešėliuose), juose išlikusi įtaigos galia. Iš paveikslo rėmų žiūrovą užgula padidintos ir išgrynintos Pirosmanio nutapytos figūros su visa jo įtverta prasme. Kiekvienas vaizdas ima sekti savo pasaką giliu atodūsiu: „seniai, seniai” arba „ir tada, kai kaimas nuėmė derlių” ar „vieną kartą į miestą užsuko neregėto grožio mergina...”

Nesistebiu, kad Gruzija Pirosmani laiko savo nacionaliniu turtu. Menininko kūryba ne tik atkartoja iš lūpų į lūpas keliavusias senolių istorijas, nusako tos šalies paprasto žmogaus pasaulio sandarą, bet svarbiausia - perduoda konkretų konkretaus žmogaus jausmą. Jausmą prieš didingą gyvūną. Ilgesį atsimenant išėjusius mylimus tėvus. Sąstingį prieš kerinčią moterį. Džiugų liūdesį, kuris atslenka nuėmus vynuogių derlių.

Pirosmanis yra neva sakęs, kad jo kūrinius perka neišprusę ir labai paprasti žmonės. Galbūt todėl nemažai pritapė gana buitiškų scenų, kaip kad šalia sustojusio traukinio vykstanti prekyba paskerstomis kiaulėmis ir subrandintu vynu. Žvelgiant atgalios, paprastumo imperatyvas nebeatrodo toks blogas, veikiau suteikiantis žinių. Ir vis dėlto svarbiausia tai, kad visuose darbuose yra likęs jausmas. Jausmas, kuris gali keliauti laiku ir vis dar užgniaužti kvapą kaip tądien, kai paveikslas buvo nutapytas.

„7 meno dienos“ Nr.1 (830), 2009-01-09