Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KULTŪRA

Dar viena proga?


Kultūros sklaidos galimybės Tūkstantmečio paminėjimo fone


Skaidra Trilupaitytė

Share |
Alma Skersytė. „Visiems, kurie neabejingi" (tortas „Valdovų rūmai"). 2007 m.

Į ateinančius 2009-uosius įdomu pažvelgti pro Lietuvos kultūros sklaidos galimybių prizmę. Pastaraisiais metais girdėti daugybė raginimų plėtoti kultūros turizmą, nemažai valstybės pinigų buvo išleista vadinamosioms įvaizdžio strategijoms kurti. Todėl Tūkstantmečio projektą (ne konkrečią programą, bet kultūros progą plačiąja prasme) vertinčiau ne tik vietinių intrigų ir senų/naujų struktūrų konfrontacijos kontekste, bet globaliau. Šiuo atveju ne taip jau svarbu, ar mažos Baltijos regiono šalies prioritetai dėliojami akcentuojant retrospektyvinius istorijos naratyvus, ar kuriant avangardo centrus. Beje, tarp šių polių būtinai įsiterpia ir bendrą šalies mentalitetą rodantis pramoginės kultūros lygis.

Natūralu, kad nėra kokio nors bendro požiūrio į tarptautinius kultūros mainus; ryškios bus tik skirtingų interesų projekcijos. Vieni, pavyzdžiui, tvirtins, kad „reikšmingiausi" žmonės į šalies sostinę 2008 m. atvyko dėl Pasaulio muzikos dienų; kiti teigs, kad užsienio televizijas pirmiausia masina Grūto parkas, treti įtikinės, kad svetimšaliams verta užsukti į Genocido aukų muziejų (vietoj šio muziejaus galima įrašyti kad ir ŠMC). Valdiškose strategijose pasigirstantys raginimai reprezentuoti „geriausia, ką turime" vargu ar įtikina. O įspūdžiai apie šalį retai gimsta vien iš spalvingų leidinių ir suaktyvintų viešųjų ryšių. Deja, neegzistuojant rimtesnėms turizmo studijoms, į Lietuvą atvykstantys žmonės pernelyg dažnai įsivaizuojami kaip lengvai prognozuojama abstrakčių (t.y. kvailokų) vienetų masė.

Valstybės strategijos požiūriu, viešbučius ir restoranus užpildantiems potencialiems turistams (juk būtent šio tikslo deklaratyviai siekiama jau daug metų!) iš principo svarbu tai, kad būtų ką pamatyti. Reikia pripažinti, kad Lietuva kultūrinės reprezentacijos srity yra aiškiai pasirinkusi bent du infrastruktūrinius prioritetus. Tai - Valdovų rūmai ir Nacionalinė dailės galerija, Kultūros ministerijos formuluotose misijose seniai įvardyti kaip strateginiai objektai (patinka tai kai kuriems iš mūsų ar ne). Konsensuso politiką čia rodo ir pagrindinių šalies politinių partijų pritarimas šiems projektams. Beje, jie savo laiku buvo reprezentuojami ir kaip Vilniaus savivaldybės „reikalas". Vis dėlto nors oficialiai Nacionalinę galeriją žadėta atidaryti jau 2007 m., artėjantis tūkstantmečio jubiliejus suteikė kur kas realesnę galimybę pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Tuo pat metu, vietiniams strategams žvalgantis po Europos miestus, buvo kuriami ir kitokio pobūdžio scenarijai bei vizionieriški naratyvai. „Kultūros priemonėmis" nutarta pakeisti netgi visą šalį. Neatsitiktinai kai kurie politiniai lyderiai suformulavo ir iš pažiūros patrauklią, didelę dalį meno sektoriaus atstovų sužavėjusią retoriką apie tai, jog tikrai vertingi kultūros projektai sietini ne su subsidijomis, bet su investicija į mūsų ateitį. Naujajame tūkstantmetyje įsigalėjusi kūrybinių industrijų retorika, nors kultūros ekonomikos požiūriu mažai ką sakanti, bent jau keitė valdžios atstovų žodyną. O tradicinis lietuvių menininkų lobizmas įgavo apčiuopiamesnius europinės kultūros politikos kontūrus. Vis dėlto nauja politinė paradigma neapsaugojo visuomenės nuo to, kad kultūros demokratija nesunkiai virto savo pačios karikatūra.

Prieš trejus metus sostinės savivaldybės pranešimai teigė, kad ruošiantis 2009-iesiems kultūros ir laisvalaikio infrastruktūrai bus pritaikyti devyni stambūs objektai. Be Valdovų rūmų ir Nacionalinės galerijos, šiuo metu realiai statomas ir kūrybinių industrijų kvartalas su „Menų spaustuve". Tai vienintelė naujosios kultūros politikos iniciatyva, turinti akivaizdžius šansus tapti miesto, o gal ir šalies kūrybos industrijos varikliu. Kita vertus, šiemet iš savivaldybės atsklidę pranešimai apie finansavimo stabdymą gali prigesinti minėtos institucijos ambicijas naujajai retorikai pagaliau suteikti rimtą turinį.

Vietinę kultūros politiką vertinant ne virtualių projektų ar tarpusavio ginčų kontekste, o potencialaus keliautojo akimis, taip pat verta pasidomėti prašalaičių įspūdžiais. Pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos spaudoje Lietuvą dažniau reprezentuoja ne drąsios šalies logotipai, bet vis dar neišspręsta Mindaugo apartamentų Vilniaus Neries krantinėje problema. Egzotikai skirtoje Toronto laikraščio skiltyje šių metų pradžioje teko skaityti apie tai, kad pagrindinių Lietuvos miestų troleibusų parkai kažkodėl stojo į kovą su seksualinėmis mažumomis. Užsienio korespondentai pastebi nešiojamų kompiuterių reklamose skendinčias centrines Vilniaus gatves, bet kai kuriuos jų ne tiek džiugina nuolatos girdimi pareiškimai apie žinių visuomenę, kiek glumina vis dar nekompiuterizuota ir todėl gerokai atsilikusi šalies medicinos sistema. Keliautojams iš Vakarų lengvai matomi ne tik Europos kultūros sostinės ženklai miesto gatvėse, bet ir kasdienį gyvenimą persmelkianti rusiška masinė kultūra.

Kadangi jau kurį laiką tenka sekti Nacionalinės galerijos (ne)statymo istoriją, kol kas nesu nusiteikusi pernelyg optimistiškai ir „didžiųjų" projektų atžvilgiu. Tik šį kartą visai ne dėl nesibaigiančių statybų. 2009 m. Valdovų rūmai ir Nacionalinė galerija greičiausiai iš tiesų atvers duris ne vien simboliškai. Betgi svarbesnis bus programų turinys, ypač jų plėtojimo galimybės po 2009-ųjų. Juk ir vietinių lankytojų, ir būsimų kultūros turistų susidomėjimą skatins ne statiniai, o vertingos, profesionaliai parengtos programos bei ekspozicijos. Žinoma, jei aplamai turizmas po 2009 m. šalyje plėtosis taip aktyviai, kaip mums žadėjo VEKS ir panašių įstaigų prognozės. Dar neseniai Vilniaus valdžios iniciatyva sukurpti šūkiai, populiarinantys miestą kaip būsimą pasaulio avangardo (!) sostinę artimiausiu metu vargu ar ką nors pakeis. Įdomu, ar pasaulinių pokyčių kontekste lietuviškos Tūkstantmečio galimybės netaps tiesiog eiliniu dekoratyviniu kasmetinių šventinių palinkėjimų akcentu?

„7 meno dienos“ Nr.47 (829), 2008-12-26

Versija spausdinimui

Komentarai

fHaPQItqhC, 2012-08-13 23:27

Gerai, tie trys dalykai: inenertto reklama, analitika, SEO mane domina. (Tiesa, tikrai neesu perskaitęs visų nemokamos pagalbos puslapių.)Tai ką man daryti? Gal arbata pavaišintumėte?

456, 2008-12-28 14:26

pasirinkti

1 miesto aromatas - barokinis, smagios mazos gatveles
2 mieli zmones

valdovu rumai yra butaforija, ir geda.

ir, 2008-12-27 11:08

Aha politikai ATRADO kultura kaip kokie Kolumbai ir pradejo dalyvauti, bet gal gerai kad truputi demesys kulturai atslugs su lig tukstantmecio palydejimu, tada maziau gudruciu kish savo letenas, kur visiskai nesigaudo. Cia zinoma tema visai ne apie kultura , o apie biurokratu pinigu troskima ir juos vienijanti hobi - skalbimo burelis.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti